Kaip ir kodėl išėjau

Kategorijos: 

Pavargau kelinta diena iš eilės atsakinėti į telefono skambučius. O viskas prasidėjo nuo pirmo skambučio vėlų trečiadienio vakarą. Skambino sesuo Zita.

- Petrai, kur esi? Namuose?.. Ne ligoninėj?.. Kas tau atsitiko, kad nebegali dirbti?

Vargšė sesė taip išsigando, kad pradėjo drebėti. Yra dėl ko. Brolis!..

Aš dar nežinojau, kad rajono meras A. Meiženis savo feisbuko paskyroje ką tik paskelbė apie mano atleidimą iš mero patarėjo pareigų. Pasirodo, aš atleistas dėl sveikatos problemų, ir jam buvę labai "sunku" pasirašyti tokį potvarkį.

Kitą dieną prasidėjo telefono skambučių škvalas. Sunerimo giminės, draugai ir bendražygiai. Petrai, kas su tavimi? Gandai apie mano negalią apskrido beveik visą rajoną.

Žiūriu, daug paprasčiau dabar visus nuraminti vienu sykiu: nieko su manimi neatsitiko, mano savijauta kuo puikiausia, esu darbingas, žvalus ir pakilios nuotaikos. Mano atleidimo motyvas visai kitas.

 

Kadangi viešai paskelbta apie mano sveikatos reikalus, belieka pačiam pripažinti, kad "problemėlė" tikrai yra. Praeitą pavasarį man išpjautas piktybinis auglys. Keturias valandas trukusi operacija pavyko gerai, už tai lieku dėkingas Lietuvos sveiktos mokslų universiteto Kauno klinikų chirurgui kaltinėniškiui Stasiui Auškalniui. Visą likusį gyvenimą man dovanojo jis. Už ką? Šiaip, už nieką, tikriausiai iš profesinės pareigos. Gineikių kaime gyvenantys jo tėvai visai pagrįstai gali didžiuotis tokiu sūnumi, tikru daktaru (jis iš tiesų mokslų daktaras), bet, kiek žinau, tai labai kuklūs, paprasti žmonės.

Aš jau niekaip neatsilyginsiu ir šeimos daktarui Kornelijui Andrijauskui, kurio rūpesčiu man buvo dar laiku, pernelyg neuždelsus, diagnozuotas vėžys. Turėti miestelyje tokios kvalifikacijos daktarą (jis tikrai mokslų daktaras, nors ne visi žino) yra likimo dovana. Šiandien man belieka tik apgailestauti, kad atsainiai žiūrėjau į jo patarimą kiekvienais metais pasitikrinti nuo vėžio ir vos neuždelsiau iki paskutiniosios.

Ta proga noriu įspėti visus, kurie dabar skaito mane - nežaiskime su savo gyvybe. Jeigu sulaukėte tam tikro amžiaus, ir Korenelijus ar kitas daktaras liepė pasitikrinti nuo prostatos, krūties ar kokio kito vėžio, - taip ir darykit. O jei nustatė vėžį, dar nepulkit į paniką. Dabar medicina ne ta, kuri buvo prieš milijoną metų. Klinikos - tai ne skausmo namai!

Nei per ilgiausią operaciją, nei po to jos, kai pradėjau sugyti, aš nejaučiau jokio skausmo. Niekur kitur nemačiau tokio rūpesčio svetimais, nepažįstamai žmonėmis, kokį patyriau čia. Iš pradžių maniau, kad daktaras Stasys toks rūpestingas su manimi iš žemaitiško patriotizmo (juk mes abu kaltinėniškiai), bet netrukau pamatyti, kad taip jis elgiasi su visais į jo rankas likimo siųstais ligoniais. Dabar tokios klinikos, tokia medicina!

Sutinku, kad vėžys - tai nuosprendis, ir labai sunku su tuo susitaikyti. Nuosprendis, kuris paryškina, pertvarko kai kurias tavo vertybes, bet jame dar neįrašyta vykdymo datos. Pažįstu vėžiu sergančių žmonių, kurie po sėkmingos operacijos gyvena 30 ir daugiau metų. Ar man neužtektų?..

Svarbu truputį pakeisti gyvenseną, laikytis tam tikrų draudimų ir apribojimų.

Iš pradžių nesupratau, kodėl mano chirurgas ir šeimos daktaras taip kategoriškai liepia vengti bet kokių šalutinių ligų. Pasirodo, mano imuninė sistema ir taip labai apkrauta. Vėžys - ne sloga, jis nepraeina, naujos vėžio ląstelės ir po sėkmingos operacijos pamažiukais gaminasi. Niekas nežino, kodėl taip yra, gal dėl genetinio polinkio. Bet kol viskas gerai, imuninė sistema tas piktybines sudoroja.

- Petrai, jei leidžia, dirbk nuotoliniu būdu ir džiaukis, - sakė man Kornelijus. - Įlįsk į Dargio daubą ir kol nepraeis ta velniava su kovidu, nekišk iš jos nosies. Artėja skiepai, dėl savo ligos turi šiokį tokį pirmumą, paskiepysim ir būsi saugus. O dabar žiūrėk, kad neatsinaujintų ir kažkada turėtas bronchitas!

Dabartinių technologijų laikais dirbti nuotoliniu būdu - jokia problema. Kasrytiniai mero, jo patarėjų ir administracijos vadovų pasitarimai, komitetų, komisijų, rajono tarybos posėdžiai nuotoliniu būdu vyksta puikiausiai, be jokių sutrikimų. Sutartomis dienomis, antradieniais ir penktadieniais, dar važiuodavau į savivaldybę aptarti visokių politinių peripetijų. Reikėjo - važiavau ir kitomis dienomis. Pastaruoju laiku mano didžiausias darbas buvo kartu su rajono vadovais važiuoti pas bendruomenėms labiausiai nusipelniusius žmones. Vadovai jiems įteikinėjo "Padėkos lašo" nominacijas ir padėkos raštus, aš nominantus pristatinėjau visuomenei. Fotografavau, rinkau žinias telefonu, internetu, nelįsdamas į artimus kontaktus. Tai visai nesunku.

Mane žavi tokie žmonės, kurie gali ką nors dykai, iš pašaukimo, padaryti dėl kito, ir aš su didžiausiu malonumu dariau šį darbą. Netgi praėjus daugeliui metų paskaitinėju anksčiau rašytas savo apybraižas, ir tie žmonės vėl iškyla man prieš akis. Kiti jau mirę, bet užfiksuotas jų žavesys išlieka! Tai yra didžiausia mano darbo prasmė ir malonumas.

Neslėpsiu - politinė nauda buvo irgi. Šalia savo bendruomenei labiausiai nusipelniusių, jos gerbiamų ir mylimų žmonių geriau atrodo ir patys didžiausi viršininkai. O aš pagal savo pareigybės aprašymą kaip tik ir turėjau formuoti teigiamą mero ir rajono tarybos įvaizdį. Man atrodo, tai ir dariau, nematydamas ypatingų kliūčių.

Bet štai vieną dieną Šilalės rajono savivaldybės merui Algirdui Meiženiui turėjau palikti tokio turinio prašymą:

 

Nenorėdamas rizikuoti savo sveikata dėl galimo užsikrėtimo COVOD-19, kuris galimai sukeltų onkologinės ligos paaštrėjimą, atsisakau pasirašyti prašymą atšaukti mane iš nuotolinio darbo ir prašau mane nedelsiant atleisti iš mero patarėjo pareigų, išmokant man priklausančią kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Mero patarėjas                                                                                  Petras Dargis

 

Tai paskaitęs vienas man labai artimas jaunas žmogus buvo sukrėstas:

- Turėjai prašytis pats?.. Iš nuotolinio?..

Taip, aš turėjau rašyti prašymą, kad A. Meiženis atšauktų mane iš nuotolinio darbo. Iš kur toks absurdas? Buvo paaiškinta, kad meras kitaip negali. Mat nuotolinis darbas man paskirtas visam karantino laikotarpiui. O karantinas dar nepasibaigė, jis pratęstas vasario mėnesiui. Nepasikeitus tokiai aplinkybei, savo potvarkio meras keisti negali. Be mano sutikimo - niekaip! Štai kodėl turiu rašyti prašymą. Pats prieš save!

Turėjau dar visą parą. Rytoj penktadienis, pagal susitarimą turiu važiuoti į savivaldybę. Bet rašyti šitokį prašymą nepasibaigus karantinui, kol dar nesu paskiepytas?..

Per savo gyvenimą pats prieš savo valią esu prašęs tik vieną vienintelį prašymą. Tada, anais "sunkiais ir nelengvais" laikais, į kuriuos dabar žiūrim iš aukšto. Tada iš manęs buvo pareikalauta rašyti prašymą vienintelei partijai, "protui ir sąžinei", kaip mums tada sakė, kad ji priimtų į savo gretas. Iškart nesutikau, bet man buvo duota 15 minučių pagalvoti. Tada man, ką tik iškeptam jaunam žurnalistui atrodė, kad neturiu pasirinkimo.

Dabar aš turėjau ne 15 minučių, bet visą parą. Be to, jau 30 metų gyvenu laisvoje Lietuvoje, demokratinėje šalyje, teisinėje valstybėje. Man taip atrodo.

Jau žinote, kaip apsisprendžiau.

Numaniau, kuo tai pasibaigs. Pasakiau savo kolegai Vytautui.

- Baik, Petrai, kas tave dėl to išmes!.. - nusijuokė jis.

Bet aš žinojau - išmes. A. Meiženis jau buvo kitas žmogus - visai ne tas, kurį mačiau tada, prieš rinkimus. Ne tas rūpestingas ir paslaugus žmogus, kurį visai nuoširdžiai laikiau savo draugu. Buvau iš šalies gavęs keletą įspėjimų, kad viskas yra ne taip, kaip man atrodo. Įspėjo ir mano buvę kolegos žurnalistai, bet netikėjau tokiais signalais ir pažiūrėjau į juos pro pirštus. Prisipažinsiu, man tas žmogus atrodė netgi kažkuo panašus į kitą mano draugą, mums visiems gerai žinomą Remigijų Žemaitaitį. Juk irgi padeda mažiesiems, silpniesiems, už ačiū teisiškai juos pakonsultuoja, dykai už juos surašo kokį dokumentą...

Bet po rinkimų netrukau pamatyti - oi ne, tai net nepanašu į Remigijų! Ar prieš rinkimus, ar po Remigijus toks ir palieka, draugai kitą dieną netampa už jį mažesni, bendražygiai taip ir lieka eiti kartu, nevirtę paklusniais pavaldiniais. Net jeigu išrinktume pačiu prezidentu, jis kur nors Šilalėj ar Laukuvoj pamatęs pažįstamą žmogų, prieitų, paspaustų ranką, pradėtų kalbinti: "Sveikas, kaip laikaisi, ar susitvarkė tavo tie reikalai?.." Neneigiu - iš savo paslaugumo jis turi politinės naudos, bet svarbu ne tik nauda. Ne sykį esu matęs, kaip jis mėgina pagelbėti tolybėj gyvenančiam žmogui, iš kurio niekada neturės naudos, nes tas gyvena kitame Lietuvos krašte ir negalės balsuoti už jį. Jam paprasčiausiai patinka eiti pas žmones, jis nori kalbinti juos, atsidurti centre, būti svarbus ir reikalingas. Tokia žmogaus natūra. Matau, kaip vienas politikas mėgina pamėgdžioti, bet juk charakterio nenukopijuosi.

Gali kuriam laikui nuslėpti dalį savos asmenybės, nukopijuoti kitos - niekaip!

Ir štai tiesos valanda.

Buvęs komisaras sureagavo taip, kaip ir buvau numatęs. Išgirdęs, kad nepaklūstu ir nesirašau prašymo, jis iškart grubia forma pasiūlė "eiti šalin". Iškart sutikau. Juk buvau apsisprendęs. Dar mėginau pasakyti savo motyvą, bet pamačiau, kad jam neįdomu. Išgėriau su juo paskutinį puoduką kavos. Paskutinį kartą uždarydamas jo kabineto duris, dar išgirdau, kaip jis pasakė kitiems dviems ten likusiems žmonėms:

- Ir gerai, dabar surandat man žurnalistą!

Būtinai jam suraskit. Kvalifikacija gal ir ne taip svarbu, svarbu, kad būtų absoliučiai paklusnus ir sutiktų daryti bet ką, net eiti prieš savo paties valią ir savo interesus.

Praėjo viena savaitė.

Ar aš dabar gailiuosi dėl savo apsisprendimo? Aš džiaugiuosi! Esu laisvas žmogus ir galiu gerbti save. Mano draugai, giminės ir bendražygiai pritaria man. Labai nustebau sulaukęs tokio tvirto bei absoliutaus Remigijaus ir jo komandos draugų palaikymo. Visi man skambinę pareiškė, kad aš teisus. Ir jokių priekaištų dėl nepaklusnumo! Tai buvo tikra staigmena. Juk aš jiems toks kaip ir "svetimas", atėjęs iš šalies ir stojęs į jų ratą kovoje dėl politinės valdžios... Bet Remigijus, žiūriu, susirinkęs žmones pagal save!

Dabar aš vėl už politikos. Nuėjęs dirbti mero patarėju, turėjau padėti rajono tarybos nario mandatą, bet dar prisimenu, kodėl paprasti žmonės mus rinko į valdžią ir ko iš mūsų tikėjosi. Mus rinko tam, kad pakeistume valdžios ir paprastų žmonių santykį, padarytume jį žmoniškesnį. Tai ne mažiau svarbu, kaip ir asfaltuoti keliai, socialinės programos ar atidaryti vaikų darželiai. Labai džiaugiuosi, jeigu ir aš, dirbdamas mero patarėju, bent šiek tiek prisidėjau prie visos komandos pradėtos socialinio teisingumo ir žmoniškumo politikos.

Ar dabar nesigailiu tų dvejų metų, kuriuos paaukojau politikai? Žinote, ne! Tai buvo nauja patirtis ir netikėti išbandymai. Visą gyvenimą dirbęs žurnalistu, rašęs apie politiką ir buvęs šalia jos, aš turėjau puikią progą pamatyti ją iš vidaus. Ir jokiu būdu nesutiksiu, kad politika - tai vienas mėšlas ir kad tokia turi būti. Politika gali būti padori, žmoniška, svarbu, kad mes, paprasti žmonės, neleistume savo statytiniams tapti monstrais.

Ir dar vienas labai svarbus dalykas. Dirbdamas savivaldybėje, turėjau puikią progą beveik dvejus metus bendrauti su valdininkais, vadinamaisiais "biurokratais". Šiandien galiu drąsiai liudyti, kad žiniasklaidos sukurtas mitas apie "valdininkus - pabaisas" yra nesąmonė. Taip, charakterių būna visokių, mano irgi ne auksinis, bet tai tokie pat žmonės, su tokiais pat rūpesčiais, baimėmis ir džiaugsmais. Ir jeigu kreipiesi į juos paprastai, žmoniškai, kiekvienas tau atsakys tuo pačiu. Man jie visi, kiekvienas iš jų, paliko malonų įspūdį.

Išėjo ilgas testamentas, pats nesitikėjau. Laikykitės, mano draugai ir bičiuliai, nė per žingsnį nesitraukite nuo pasirinktos socialinio teisingumo ir žmoniškumo politikos, už kurią esate taip puolami oponentų. Tikriausiai jie mėgins prieš jus panaudoti ir šį mano pareiškimą, bet neimkit į galvą. Būkim atviri, sąžiningi, ir žmonės atsakys tuo pačiu. Saugokim save ir kitus, ir ypač - pačius artimiausius žmones.

O mane dar ne laikas laidoti. Gyvenimas puikus ir be politikos. Kraujo tyrimai šį mėnesį vėl geri. Vėžys yra gavęs stiprų smūgį, dabar tyliai tūno kažkur kamputyje, laukia savo progos.

- Petrai, neimk į galvą, viskas gerai, tavo skiepai jau čia pat! - ramina Kornelijus.

Ačiū visiems, kurie supratot mane.

Komentarai