Aliaus Sakinio draugas vilnietis buvo labai nelaimingas. Atvažiavo pas  Aliui ir sako:

- Mūsų miestui šitokia gėda... Vilnių valdys zuokininkai!

- Vis geriau, negu Šilalę, -  ramino jį Alius.

- Aliau, nesišaipyk, man dviguba gėda. Socdemai pabalsavo už Zuoką ir gavo už tai vicemero kėdę. Išeitų, ir aš prisidėjau, visa mūsų šeima! Mes rinkom socdemus vien tik dėl to, kad sustabdytume  Zuoką. Ėjom ir sakėm kaimynams: balsuokim už socdemus, stabdykime Zuoką! Žmonės mumis patikėjo, rinko socdemus vien tik dėl to, kad Zuokas netaptų meru. Ką dabar pasakysiu žmonėms?

- Papasakok apie mane, - patarė Alius. - Kažkada balsavau už socdemus vien tik dėl to, kad sustabdyčiau konservus. Ėjau ir sakiau žmonėms: rinkim socdemus, nustumkim konservus nuo lovio. O mano kaimynas, baisus antisocdemas, pasiuto  agituoti už konservatorius. Visą gyvenimą nemėgo konservų, ir staiga pradėjo už juos agituoti. Jis ėjo ir sakė kaimynams: iš principo balsuokime už konservatorius, neleiskim prie lovio socdemų. Atsimenu, mes taip susipykom, kad nesikalbėjom visą rinkimų kampaniją. Kažkada buvom geriausi draugai, o tada tapom mirtini priešai.

- Kuris nugalėjot?

- Abu!

- Kaip tai abu? - nesuprato draugas vilnietis. -  Kovojote vienas prieš kitą, o nugalėjot abu?

- Matau, nepažįsti politikos, - nusijuokė Alius. - Po rinkimų socdemai su konservais susimetė į koaliciją, pasidalijo lovį pusiau, o mums su kaimynu neliko ko pyktis. Dabar mes vėl - geriausi draugai.  Laimėjom abu - sužinojom patį svarbiausią politikos principą!

- Kokį principą, Aliau, ką tu šneki? Argi nematai - nėra jokio principo!

- Atrodo, ir tu supratai, - pagyrė Alius ir paplojo draugui per petį.

Draugas tylėjo nustebęs.

- Bičiuli, tai ir yra principas!..