Į pasitarimą jie mane pasikvietė kaip savo atstovą spaudai, nors aš jiems siūliau surengti normalią spaudos konferenciją ir sušaukti visų religinių pakraipų žurnalistus.

- Ai, vėl prasidės šventieji  karai, - numojo ranka Marija. - Tų sopulių man ir čia gana, man ir be šito plyšta skaistybė, ai, žinot, širdis...

Jos pavainikis sūnus atrodė visai abejingas mūsų pasauliui ir atvirai sakė neturįs nieko bendro su savo sekėjais:

- Tie šmikiai mano vardu įkūrė kažkokią bažnyčią ir plauna pinigus mano vardu. Kaip nori, taip tegu kapstosi.

O šefas, jų visų tėvas, į pasitarimą net neatėjo. Kaip sakė ryšių angelas, jis su savo dvasia užsidarė Andromedos Ūke ir dabar projektuoja naują galaktiką. Kam jam ta nauja galaktika, jeigu ir iš tų - jokios naudos?

- Tai ką man pranešti žmonėms? - paklausiau jų tiesiai šviesiai. - Bus ta pabaiga ar ne?

- Ai, man jau galva skauda, - sudejavo mamytė, o sūnelis už nugaros slėpė savo rankas. Žaizdos sugijo blogai, ir jis kompleksuoja dėl tų jaunystės randų. Dabar jis dairėsi į tarpdurį, kur stovėjo kažkoks žvejas su tinklu rankose.

- Petrai, palauk, - sakė sūnus ir merkė tam žvejui akį.

- Vėl žvejosite žmones? - klausė mamytė.

- Žmonių jau prisigaudėme, -  numojo ranka sūnus. - Pasirodo, vieni kunigai.

- Tai bus pabaiga, ar ne? - mygau aš juos.

- Aš ir taip viena nespėju! - sudejavo mamytė. - Sūnus į žvejybą, tėvas - į Andromedos Ūką... Tu žinai, kiek danguje žvaigždžių? Ir visos turėtų degti! Viskas - ant mano vienos galvos. Na, tai pats sugalvok. Kaip tu manai, pratęsti pasauliui laiką ar nebereikia?

Aš sutrikau. Tokio klausimo nesitikėjau.

- Sakyk, sakyk, - nekantraudamas mygo mane sūnus.

- Girdėjau, žemėj visi nepatenkinti, - burbėjo mamytė. - Jeigu daugiau nereikia, sušluosiu viską velniop, ir tiek reikalų.

- Leiskite man pagalvoti...

Dievo mama pažiūrėjo į atominį laikrodį.

- Kelinta šiandien diena? Dešimta? Pagalvoti duodu dešimt dienų. Dvidešimt pirmosios rytą man pasakysi, kaip čia geriau padarius. O dabar dink iš akių, man dar reikia siurbti dulkes iš keturių galaktikų, - griežtai pasakė pasaulio mama, sėdo ant šventintos žvakės ir nuskrido kažkur į Visatos pakraštį.

Velnias griebtų, kam su jais susidėjau?

Kodėl man vienam atsakyti už jų užmaišytą košę?