Senieji Žiliai dar vis alsuoja gyvybe

Kategorijos: 

 

Žiliai - senas kaimas Kaltinėnų seniūnijoje, labiausiai išaugęs kolūkio laikais. Po karo žmonės buvo suvaryti į Žilių tarybinį ūkį, kuris vėliau tapo "Artojo" kolūkiu, o galiausiai buvo sujungtas su Bilionių kolūkiu, žmonių vadinamu "Karoliu". Dabar Žilių gyventojai dirba savo atsiimtas ar privatizuotas žemes, kiti išvažiavo duonos ieškoti svetur. Per paskutinį gyventojų surašymą 2001 metais čia dar rasta 40 gyventojų. O kaip tie likusieji gyvena?

 

 

Iš dvaro liko kaimas ir šulinys

 

Na štai, mes Žiliuose. Važiuojant kaimo gatve, nereikia bijoti, kad iš kurio kiemo išlėks vaikas ir dums po mašinos ratais. Jie čia nebelaksto dviračiais. Dar neaišku, ar čia išvis likę vaikų. Sustojęs ir išlipęs iš mašinos išgirsti tylą. Kaip ir kituose mūsų kaimuose čia nekudakuoja vištos ir negagena žąsys. Gatvė visai tuščia. Tačiau šalia jos už elektrinio piemens ganosi karvės. Vadinasi, kaimas dar gyvas. Kažkur tolumoj pasigirsta traktorius. Tikriausiai šienauja. Šieno rulonų stirta prie didelio tvarto. Tai vis gyvybės ženklai. Per visą kaimą tik dvi iš pažiūros negyvenamos trobos. Nemažam kaimui tai visai neblogai.

 

Įvažiuodamas į Žilius, nerasi riboženklio, užtat vidury kaimo jo ženklas yra. Ir ne kokios rūdijančios skardos - kaimo pavadinimas iškaltas akmenyje. Jis stovi prie kelio Jono Eitučio sodyboje, pastatytas jo rūpesčiu ir lėšomis. Ir pati Eitučio sodyba tiktų kokiam apžiūros konkursui. Štai ir pats šeimininkas.

 

- Labas, Jonai!..

 

Mudu seni pažįstami, dar nuo mokyklos laikų. Juk visi Žiliai mokėsi Kaltinėnuose. Gal jis pabūtų gidu, pavedžiotų po savo Žilius, padėtų geriau susipažinti?

 

- Norėjau sužinoti, nuo kada Žiliai pradėti minėti, bet kol kas neradau atsakymo. Tai ir neiškaliau akmenyje datos. Nuo ko toks pavadinimas ir nuo kada Žiliai atsirado? Dar nežinau, - traukė pečiais Jonas.

 

Pavadinimas tikriausiai nuo kažkokio žilumo. Kada kaimo garbei savo įsteigtą akcinę bendrovę Jonas pavadino "Žiliukais", dar pats buvo jaunas, nei kiek nepražilęs, ir dėl to kildavo nesusipratimų. "Iš kur tie žiliukai, jeigu pas jus nė vieno žilo nėra?", - stebėjosi žmonės, kurie apie tokį kaimą nieko nebuvo girdėję. Jiems atrodė, kad bendrovės pavadinimas nuo žilų šeimininkų.

 

Užtat nėra abejonių, iš ko tas kaimas išaugo.

 

- Štai ten stovėjo Žilių dvaras, - Jonas rodo ranka medžiais apaugusią atokesnę sodybą. - Dvaro seniai nebėra, užtat liko daug kumečių. Gretimame Bartkiškės kaime stovėjo Bartkiškės dvaras, štai ten, visai netoli Pesių kaime dar buvo Puškarskienės dvaras. Trys dvarai netoli vienas kito. Vadinasi, buvo kumečių. Dar kolūkio laikais Žilių dvare stovėjo didelis kumetynas, žmonės jį taip ir vadino. Ten gyveno nemažai šeimų, dabar jos dirbo "Artojo" kolūkiui, kuris dvaro tvartus pritaikė arklidėms. Galiausiai kumetynas sugriuvo, ir šeimos ėmė statytis namus prie šito keliuko. Iš kumetyno čia atsikėlė Krivicai, Pralgauskai, Stanikai, Leščiauskai, Pociai, Gumuliauskai. Kai mano tėvai atsikėlę iš Laumenų čia statėsi naują namą, jie irgi kurį laiką gyveno kumetyne. Ten aš ir gimiau. Vadinasi, aš irgi dvariškis, - šypsosi Jonas.

 

Jo versiją patvirtina Žiliuose gimusi ir augusi Juzefa Vitkienė.

 

- Tų Žilių nieko nebuvo, tik kelios trobos, - prisimena ji, - O paskui žmonės pradėjo keltis iš dvaro. Kiti čia statėsi, kai melioracija juos ėmė kelti iš vienkiemių. Tada Žiliai augo greičiausiai. Taip, jo pradžia - Žilių dvaras.

 

Bet juk netoli buvo kiti du dvarai! Tačiau meno pašnekovai neprisimena tų išnykusių dvarų kumetynų.

 

- Kai aš augau, Bartkiškės dvare buvo ūkiniai pastatai, kultūros namai ir kolūkio kontora, - pasakoja J. Eitutis. - Kultūros namuose vykdavo puikūs šokiai, visi Kaltinėnai čia sugužėdavo. Savo šokiais Bartkiškė ir garsėjo, nors pati labai mažas kaimas. Vienu metu čia išvis tebuvo vienas gyventojas - antrame dvaro aukšte virš kultūros namų buvo įsikūręs kolūkio partsekretorius Stasys Žaluda, vėliau dirbęs "Artojo" redaktoriumi. Kai dvaras sudegė, ten nė kultūros namų neliko. O iš Puškarskienės dvaro prisimenu tik didelį sodą, kur eidavom obuolių vogti...

 

Bartkiškės dvaras išnyko su dūmais, kur stovėjo Puškarskienės dvaras, toje vietoje dabar ūkininkų Baltrušių sodyba. O štai Žilių dvaro istorija kaip ir nesibaigė.

 

J. Vitkienė dar prisimena, kaip į jų namus užsuko nepažįstami žmonės.

 

- Iš tėvų girdėjau, kad Žilių dvaras priklausė Vaičekauskams. Kada, kur tuos Vaičekauskus valdžia iškėlė, aš nežinojau, nė akyse jų nebuvau mačiusi. Ir štai vieną dieną užsuka pas mus tokie žmonės, klausia, kur čia Vaičekauskų dvaras. Mano vyras Pranciškus, dabar jau amžinatilsį, sako: "Dvaro seniai nėra, bet esam daug kumečių". Įsišnekome ir sužinojome, kad tai Laurinavičiai. Pasirodo, Birurutė Laurinavičienė - dvarininko Vaičekausko duktė. Atsimatavo žemes, atsiėmė, dabar jas nuomoja Žilių ūkininkams. Dvaro vietoje pasistatė sodybą, tokią vasarvietę, kur atvažiuoja savaitgaliais. Man atrodo, iš ano dvaro nieko nebuvo likę, kiti sako, kad dvaro šulinys yra iš tų laikų, bet aš negaliu pasakyti. O gal ir išliko?..

 

 

Tarp Sibiro ir Žilių

Albina pasuka motorolerio raktelį, variklis burbt ir užsikuria. Labai patogus moterytėms pritaikytas transportas. Tokiai birbynkai tikriausiai nė teisių nereikia?

 

- Nežinau, - nuoširdžiai prisipažįsta Albina. - Dar niekas nestabdė, niekas nieko nesakė. Septyni metai važiuoju.

 

Toliausias kelias - į Kaltinėnus. Į Žilius atvažiuoja autoparduotuvė, bet visko neatveža. O kai pati nuvažiuoji į krautuvę, tai pati ir pasirenki, kas reikalinga. Dabar Albina miestelyje turi ir svarbesnių reikalų.

 

- Mano senis ligoninėj, tai nuvažiuoju kartais ir aplankau. Bet dažniausiai paskambinu. Skambinti turiu po kelis sykius, kitaip jis burba. Žinai, kokie vyrai? Sykį visą dieną neskambinau, o ir telefoną buvau troboje palikusi, pati neatsiliepiau, tai jis ten ligoninėj prisigalvojo, kad mane bulius subadė, - pasakoja Albina.

 

Tas jos "senis" - tai vyras Vladas Dargevičius. Bet ne, jie man ne giminės.

 

- Mes iš kitų Dargių, - pasakoja Albina. - Tavo Dargiai kiti. Čia šalimais gyveno toks Petras, tai jo duktė Juzefa Vitkienė turėtų būti tau giminaitė...

 

O čia tai senojo kaimo dvasia! Atvažiuoji ir apie save sužinai viską. Nuo tokio kaimo nepasislėpsi, neužsimesi visų pamirštas. Nesvarbu, kad gyveni kitur - apie tave ir tavo giminę jie žino, kas reikalinga.

 

Pas Dargevičius užsukti man patarė J. Eitutis. Štai pagyvenę žmonės, sakė jis man, o kaip tvarkingai prižiūri sodybą! Tikrai pavyzdinga tvarka. Žiliams tokių šeimininkų ne gėda.

 

- Kas čia gražaus? - numoja ranka Albina. - Patys kojų nepavelkam, tai atvažiuoja sūnus iš Šilalės, nuskuta žolę. Kitas sūnus Vilkaviškyje, duktė Vokietijoje - tai anie neprilakstys. Pati aš jau nelabai, maniškiui su širdimi ne kas... Šiemet jau nė gyvulių nebelaikom. Vyrui 86, man 73 - tai kiek galima? Dvidešimt vištų, du šunys ir du katinai - štai tokia dabar mūsų banda, - pasakoja Albina. - Katinų nė nenorėjau, bet atėjo kažkieno katė, pametė du kačiukus...

 

Ar jai negaila, kad viena duktė atsidūrė kažkur Vokietijoj? Ar nebus taip: yra anūkai, bet kaip ir nėra, nes negali susišnekėti lietuviškai?

 

- Kaip tai nėra? - pastatė akis Albina. - Yra Vokietijoj anūkė Kristina, puikiausiai susišnekam. Jos tėvas, mano žentas Jorgas yra vokietis, bet jis buvo už tai, kad Kristina išmoktų lietuviškai. Tai mano duktė Reda su ja kalba lietuviškai - taip ir išmokė. Jorgas irgi norėjo išmokti, atvažiavęs čia stengiasi su mumis pakalbėti lietuviškai, tačiau per 15 metų netoli nepažengė. Kristina jam geriausia vertėja. Labai gudri vaikas, dar tik 15 metų, o jau moka lotynų, vokiečių, prancūzų, lietuvių kalbas. Daug kalbų visai netrukdo!

 

Albina kilusi ne iš Žilių, ji nuo Požerės atitekėjo pas savo vyrą į Pempes, o kai melioracija pajudino vienkiemius, tai pasistatė namus Žiliuose. Žiliai jiems buvo geriausias pasirinkimas.

 

- Jeigu nori ką nors iš seniau, tai nuvažiuotum verčiau į ligoninę pas maniškį, - pasiūlė Albina. - Nežiūrėk, kad metuose, bet jo puiki atmintis, labai šviesi galva. Skaito, ką parašai, labai norėtų su tavimi susitikti. Labai apsidžiaugtų, jei nuvažiuotum.

 

Albina buvo teisi - Vladas savo palatoj mane sutiko išskėstomis rankomis. Kol iš Žilių nuvažiavau iki Kaltinėnų, jis apie mane jau viską žinojo.

 

- Maniškė skambino, sakė, kad paveikslavai ją iš visų pusių! - džiaugėsi žmogus.

 

Mūsų kalba prasidėjo nuo to, kad jis pažinojo ir mano tėvą, ir brolį, ir dėdę, ir tetą, ir visus Kaltinėnus jis žino kaip savo pirštus. Nuo Pempių kaimo, kur jis užaugo, iki miestelio kokie trys ar keturi kilometrai. Kas tai yra? O tą rytą, 1945 metų kovo 25 dieną, jis išnešė į Kaltinėnus kiaušinių prievolę. Būdavo tokios valdžios nustatytos prievolės - ir grūdais, ir gyvuliais, ir kiaušiniais. Vladui baisiai, taip, labai baisiai pasisekė, kad tą rytą anksti išėjo iš savo namų. Išėjo ir nežinojo, kas dabar darosi pempėse. Mat stribai atvažiavo nuo Požerės, Vladas jų nesutiko ir negalėjo žinoti, kad Požerėj apsiaustis. Tik į miestelį nuėjęs suprato - kažkas negerai. Daugybė žmonių suvežta, laksto stribai. Vežimas į Sibirą.

 

- Kaltinėnuose sutikau mokytoją Dišą, jis man sakė girdėjęs, kad paimtas mano tėvas, tai patarė dėti į kojas. Ilgai nesidairiau. Man trūko tik dešimt dienų iki pilnametystės, taigi pakvipo ne tik Sibiru, bet dar ir kariuomene. Nemažas būrys, iš viso 18 žmonių, pasklidom iš Kaltinėnų. Pakalniškių pas Antaną Donylą sužinojau, kad mano tėvas tikrai išvežtas. Nuo Pakalniškių iki Pempių keli žingsniai. Parėjau į namus, o jie tušti. Ir tėvas, ir sesuo išvežti. Mama mirė, kai dar buvau vaikas. Tai palikau vienas kaip pirštas, - pasakojo bėglys.

 

Jis greitai suprato, kad namuose likti negali. Jeigu stribai medžioja, tai būdinai tykos čia. O namuose nė valgyti nieko nebuvo!

 

Tai kaip išgyventi, ir dar medžiojamam?

 

Vladas mėtėsi tai pas tą, tai pas tą. Tai pas pusbrolį Stanislovą Buciškė kaime netoli Medvėgalio, tai Pas Bardauskį Giralės kaime. Dieną žmonės sutikdavo įsileisti, bet nakvynei priglausti bijodavo. O jeigu naktį stribai? O jeigu namuose ras bėglį? Tai juk visiems Sibiras! Dažniausiai Vladas nakvodavo daržinėj pas Joną Košį Laumenų kaime. Be Jonas to nė nežinojo. Jis nė neįtarė koks svečias jo daržinėj.

 

O maistas? Vlado laimė, kad buvo pavasaris, miške pradėjo augti kopūstai. Palaukit, palaukit, kokie kopūstai ir dar miške?

 

- Taigi kiškio kopūstai! Yra kiškio kopūstų - nemirsi badu. O kai pradėjo rūgštėlės eiti, tai jau visai gerai! - džiaugėsi Vladas.

 

Giralės kaime pas Stasį Lukošių bėglys gavo pjauti ir skaldyti malkų. Dieną pjaustyk ir skaldyk, pavalgyti gausi o naktį - ne, keliauk savo keliais.

 

Ar neatrodė tada bėgliui, kad būtų geriau Sibiras?

 

- Kartais atrodė. O paskui pats nuvažiavau.

 

- Pats?..

 

- Taip, jau po kariuomenės. Jos neišvengiau. Kada stojau į Žilių tarybinį ūkį, prireikė paso. Nuvažiavau į Varnius, tada mes priklausėm Varnių rajonui, o Varniuose pasakė: "Koks pasas, vyruti? Tau į kariuomenę laikas!" Jau visas vyras, 24 metų buvau, kai paėmė. Grįžau dvidešimt septynių. Tuoj pat - į Sibirą. Irkutsko sritis, Teišerskio rajonas. Adresą juk žinojau. Tėvas jau buvo miręs, sesuo Leonora su tokiu rusu išsikėlė dar toliau, į Vladivostoką. Tai aš ten pas Bronių Andriušką iš Radiškės kaimo apsistojau. Labai puikus žmogus. Samagono buvau nusivežęs, tai mes ten su vaviškiais savo krašto nutremtais žmonėmis 30 dienų praūliavojom. Atėjo kolūkio pirmininkas, atsinešė litrą samagono, mane verbuoti pradėjo. Girdi, pasilik, jis mašiną duos vairuoti. Aš - ne. Ką ten daryti? Į šokius buvom nuėję, susimušėm su vietiniais rusiukais. Ar didelis vyras buvau, virvę gerai traukiau, tai ten visus gerai prasklaidžiau. Paskui pagalvojau: o jeigu kerštaus? Tai jau geriau atgal Lietuvą!

 

- Velnio neštas buvai, - pagyriau.

 

- Taip, buvau, - juokėsi bendrapavardis. - Bet ne šiaip nuotykių važiavau. Tėvo kaulus parsivežti norėjau. Norėjau parvežti čia, palaidoti Kaltinėnuose. Valdžia atsakė: ne, negalima! Ir tik 1991 metais davė leidimą. Nuvažiavau, iškasiau. Vietiniai rusia rodė pirštu į smilkiinį. "Ar ten žemė kitokia?" - klausė. O aš pasakiau: "Eikit nakuj, ne jūsų reikalas!" Iškasiau, parvežiau. Dabar tvarka. Čia ir mama, ir tėvas palaidoti. Visi čia būsim palaidoti!..

 

Tai jau tikrai!.. Aplink kaimai mažėja, auga tiktai kapinės. Ar su šita karta nesibaigs viskas? Kas bus po to, kai Dargevičių nebebus?

 

Ligoninėj to nenorėjau klausti, man tai atrodė nelabai korektiška, tai namuose paklausiau Albinos Dargevičienės:

 

- Kas bus, kai jūsų nebus? Kas perims jūsų namus, turtus ir darbus? Ar su jūsų karta nesibaigs Žiliai?

 

- O koks mano reikalas? Ar man tada rūpės? - netikėtai pareiškė Albina. Paskui patylėjo ir tęsė toliau: - Mūsų sūnus šilališkis Vidas čia labai rūpinasi, viską prižiūri, tai sakau, gal jis ir perims?.. Bet nežinau. Manęs tai juk nebus!

 

 

Be Žilių neišgyvensi

Košių kieme susipažinau su Lina ir jos geriausia drauge Larisa, kuri nelabai apsidžiaugė nauja pažintimi. Lina prie savęs glaudė Larisą, sakė, kad ji labai draugiška ir kvietė paglostyti, bet Larisa šiepė dantis, ir nerizikavau. Užtat su šienapjūtėje nukentėjusiu ir šeimoje priglaustu stirniuku Larisa elgėsi daug mandagiau, švelniu urzgimu net mėgino su juo užmegzti šunišką kalbą.

 

Vargšas stirniukas - ne tik Linos, bet ir visos Košių šeimos rūpestis.

 

- Pažiūrėkit, kaip nukentėjo vargšelis, - glausdamas prieš savęs stirniuką, sakė Vytautas Košys.

 

Viena užpakalinė koja nupjauta visai, kitos dvi irgi gerokai sužalotos. Radę prie namų klibinkščiuojantį ir kraujuojantį vargšą, jie visi - ir tėvas Vytautas, ir žmona Vida, ir duktė Lina, ir sūnus Valdas - pusė dienos vargo, kol sutvarstė žaizdas ir sustabdė kraujavimą. O kaip pamaitinti nusilpusį ligoniuką? Žinduko jis į burną neėmė, gertinai irgi negėrė. Tada močiutė Emilija, Vytauto mama, iš senos patirties prisiminė, kad neėdrių paršelių apetitą galima pakelti į pieną įbėrus cukraus. Gal ir stirniukui padės? Įbėrė sukraus - pasiskanaudamas geria!

 

Dabar galvos skausmas vyresniesiems Košiams - ką daryti su naujuoju globotiniu? Paleisi į laisvę - invalidukas žus tą pačią dieną. Laikysi namuose - gali užsidirbti baudą. Juk laukinių gyvūnų namuose auginti negalima. Tai kur išeitis?

 

Gal paaiškintų koks nors įstatymų specialistas, tarkime, Seimo narys? Skambiname Remigijui Žemaitaičiui.

 

- Ne, geriau nerizikuoti ir nepasilikti stirniuko sau. Klaipėdoje yra gyvūnų globos ir kontrolės tarnyba "Nuaras", reikia skambinti jai ir pranešti, - paaiškino R. Žemaitaitis. - Tegu atvažiuos ir pasiims.

 

Vida Košienė paskambino "Nuarui" ir sužinojo, kad dabar, per javapjūtę, tokių skambučių šimtai. Bet kontrolieriai užsirašė pavardę, adresą, atvažiuos, pasižiūrės.

 

- Kad negalim auginti mes, tai tegu pasiima, - reziumavo močiutė.

 

Išgirdusi tai, Lina patempė lūpą. Kaip tai - atvažiuos ir pasiims jos stirniuką?

 

- Dabar Lina yra stirniuko mama, - paaiškino močiutė. - O ir stirniukas ją laiko mama.

 

Visi puolėm raminti naująją stirniuko mamą ir didžiausią šunelio Larisos draugę:

 

- O gal nepasiims? - sakėme jai. - Gal kontrolieriai pamatys, kad čia labai geros sąlygos ir leis globoti patiems?..

 

- Labai geri vaikai, -, džiaugėsi močiutė. - Jau tokio gerumo ir darbštumo vaikai!

 

Košiai laikomi stambiausiais Žilių ūkininkais, su nuomojama žeme jie valdo per 100 hektarų, bet savęs nelaiko dideliais ponais.

 

- Aš kaip pradėjau kolūkio laikais dirbti traktorininku, taip ir tebedirbu, - kukliai paaiškino Vytautas.

 

Vytautui užaugo puikus pavaduotojas - Valdas. Jis jau 16 metų, jau išsilaikė traktorininko teises, nors ir be jų po laukus dirbo puikiausiai. Linai netrukus 15, ji didžiausias mamos ramstis. Abu dar mokosi Kaltinėnų gimnazijoje, bet po pamokų ir per atostogas pasidaro ūkio išlikimo garantas. Močiutė Emilija aiškina taip:

- Šimtas hektarų gali ir nėra mažai, išgyvename, bet tik dėl to, kad nereikia samdyti darbininkų. Jeigu ne vaikai, jei tektų samdyti ką nors iš šalies - jau būtų riesta. Čia visi darbštūs. Vaikus auginau, būdama našlė, jie nuo mažens įprato, kad išgyventi - tai dirbti. O jau marti! Tikriausiai nesate matę tokio darbštumo žmogaus, kaip mano marti. Jeigu darbas nebaigtas, prie stalo jos šaukte neprišauksi, - pasakojo močiutė apie savo marčią Vidą.

 

Prieš keletą metų Košių sodyboje kilo baisus vėsulas. Taip, tik Košių kieme. Tai buvo toks baisus sūkurys, tikras amerikoniškas tornadas. Pusę daržinės pakėlė tarsi popierinę dėžutę, storiausius rąstus - kaip degtukus. Pakėlė ir davė į žemę. Daržinės tarsi nebuvę.

 

Panašiai laikas nušluoja žiliškių prisiminimus. Juk ta daržinė buvo šitaip susijusi su Žiliais! Kažkada ji priklausė dvarui, paskui atėmė kolūkis. Čia būdavo tvarkomi kolūkio linai, vežami ir kuliamąją mašina kuliami rugiai.

 

- Tada dirbome sunkiai, - prisimena Košių kaimynas Jonas Eitutis. - Visos vaikystės vasaros prabėgdavo kolūkio laukuose. Rankomis grėbėme šieną, rankomis krovėm į vežimus, rankomis rišome rugių pėdus... Užtat kokios darbų pabaigtuvės būdavo! Su šokiais ir dainomis. Kada iš vieno lauko keldavomės dirbti į kitą, mes, vaikai, turėdavome dainuoti. Norit sėdėti vežime - dainuokit. Nenorit dainuoti - eikite pėsčiomis. Užtraukiam "Ant kalno mūrai" - nuovargio tarsi nebūta!

 

Panašiai kalba močiutė Emilija:

 

- Man irgo atrodo, kad seniau žmonės buvo artimesni. Nuodėmė būtų sakyti, kad dabar gyvenam bloga, juk šitokius darbus nudirba technika. Bet draugiškumo jau nėra. Prisimenu, pokariu, kai dar gyvenau Padievytyje, vakarais pas mus susirinkdavo visi kaimynai pasiklausyti radijo. Tėvas turėjo tokį radiją viena ausine, tai vienas, kuris nors gudresnis žmogus, klausydavo ta ausine ir kitiems persakydavo žinias. Svarbiausia buvo girdėti "Amerikos balsą". Kada pagaliau ateis amerikonas ir išvaduos? O radijas pasakydavo tikslias dienas. Pakentėkite dar iki Kalėdų, pakentėkite iki Velykų... Pasakydavo labai tikslias datas - mėnesį, dieną. Ir žmonės tikėjo, jauni vyrai ėjo į mišką, visa mano karta krauju paženklinta. O mes už tokius pasiklausymus galėjom atsidurti Sibire, tėvą ir pasodinti galėjo. Juk už menką nieką sodindavo. Bet nepasodino. Kaimynai neišdavė. Vargu tada visi dalijomės, mergaitės viena iš kitos gražesnį drabužį skolinomės. O dabar žmonėse pavydas įsimetė. Kas turi daugiau, tas jau kažkoks blogas. Štai mano Vytautas nieko valdiško nepagrobė, savo ūkį nuo trijų hektarų pradėjo, viską savo darbu uždirbo. Ko jam pavydėti?..

 

Košių kaimynė Juzefa Vitkienė apie žiliškius kalba kiek atsargiau:

 

- Nepasakyčiau, kad taip jau vienas kitam nepadedam. Jeigu bėda, tuoj bėgame vienas pas kitą. Štai Vytautas atvažiavo, nupjovė šieną, susuko į rulius, į kiemą parvežė. Dabar aš ponia. O ką aš daryčiau be jo pagalbos? Ar daug viena našlė pašokinėčiau?

 

Ką jie bekalbėtų apie savo kaimą, Žiliai yra tokia vieta, be kurios jie vargiai išgyventų. Štai tipiška Jono Eitučio istorija:

 

- Aš juk buvau nudegęs, galėjau eiti iš čia velniop, statytis trobą kur nors kitur, sakysim, mieste. Bet neišėjau, Ir gerai padariau. Turėjau sunkią avariją, susilaužiau stuburą, kurį laiką negalėjau guyventi vienas, reikėjo globos. Tai gyvenau kitur. Buvo baisi padėtis. Sėdėti visai negalėjau - tik gulėti arba vaikščioti. pabundi - skausmas. Man jau pradėjo maišytis protas. Įsivaizduoji tokį gyvenimą, kad pabundi rytą ir jau lauki vakaro, kada galėsi pririjęs vaistų užmigti? Nuėjau pas Kaltinėnų daktarą, sakau, maišosi protas, siųsk mane į Švėkšnos durnyną. Daktaras sako: "Pasiųsti galiu, bet kas iš to? Tenai tave mažiausiai penkias dienas uždarę tirs, ar tikrai nesi durnas. Palatoj durų rankenos iš tavo pusės nebus. O kol ištirs ir pamatys, kad nesi durnas, tau iš tiesų pasimaišys protas. Tai geriau pakentėk čia". Paklausiau daktaro, o kai šiek tiek atsistatė nugara, parvažiavau į Žilius. Kad tu žinotum, kaip greitai čia atsistatė protas! Žiliai tokia vieta, kad gydo be jokių tablečių. O be savo Žilių būčiau tikrai nublūdęs.