Keturios žvakės

Prieš Kalėdas Aliaus Sakinio rašinėlis buvo paskelbtas pačiu kvailiausiu metų rašiniu. Suklupo jisai ant lygios žemės, kai užduotis buvo labai paprasta: mes visi turėjome parašyti paprasčiausią atpasakojimą, kuris vadinosi "Keturios žvakės".

 

Ant stalo degė keturios žvakės. Jų vardai buvo Ramybė, Tikėjimas, Meilė ir Viltis. Ramybė nusivylė pirmoji. "Tokiais triukšmingais laikais Ramybei vietos nėra", - pasakė ji ir užgeso. "Niekas niekuo nebetiki", - užgesdamas atsiduso Tikėjimas. "O kam reikalinga aš?" - suabejojo Meilė, ir ją užpūtė lengvas dvelksmas. Į kambarį įėjo vaikas ir išsigando tamsos. "Neišsigąsk, - tarė Viltis. - Kol esu aš, gali uždegti kitas tris žvakes". Vaikas paėmė Viltį ir vėl įžiebė Ramybę, Tikėjimą, Meilę.

 

Mes visi turėjome tai parašyti, kaip kam išeina. Alius parašė kvailiausiai.

 

Ant stalo degė keturios žvakės. Jų vardai buvo Ramybė, Tikėjimas, Meilė ir Pinigai. Ramybė norėjo ramiai pailsėti ir užgeso pirmoji, Tikėjimas nenorėjo šviesti už dyką, o Meilė negalėjo degti tokioj aplinkoj. Į kambarį įėjo vaikas ir pasipiktino: "Na ir žvakes man įkišo prekybos centre! Kam man toks šlamštas, jei nedega?" "Nenusimink, - tarė jam Pinigai. - Kol esu aš, galiu uždegti kitus." Vaikas paėmė Pinigus ir įžiebė Meilę. Kai turės pinigų, dabar jį mylės visi. "Tikiu tavimi!" - įsižiebė ir antroji žvakė, pamačiusi vaiko rankose šviečiančius Pinigus. Bet Ramybė vis tiek nenorėjo degti. Vaikas mėgino ir taip, ir taip - nedega, nors pasiusk. "Kol turiu daug pinigų, ramybės, matyt, nebus", - suprato vaikas ir ketvirtąją žvakę pavadino Garbe. Kai įsidegė visos keturios žvakės, vaikas tapo mokyklos direktoriumi, o Garbė degė visų ryškiausiai.

 

Už tą paskutinį sakinį Alių išsikvietė naujasis mokyklos direktorius.

 

- Kodėl pakeitei pavadinimą? - paklausė jis Aliaus, gerai išstudijavęs jo rašinėlį. - Ketvirtoji žvakė turėjo vadintis Viltis, o ne Pinigai!

 

- Kam Viltis, jei yra pinigų? - atrėmė Alius, ir direktorius labai išsigando. Iš kur tas snarglius tiek žino?

 

- Kas tau padėjo rašyti? - paklausė jis Aliaus. - Iš kur gavai informaciją?

 

- Iš niekur, - spyrėsi Alius. - Tai žino visi!

 

- Tu per kvailas, kad rašytumei šitaip protingai, - tarė direktorius ir išmetė jį iš mokyklos.

 

Aš irgi susijaudinęs pritariau.

 

Visa mokykla žinojo, kaip naujasis direktorius užėmė šitą garbingą vietą, bet dėl šventos ramybės tikėjo, kad konkursas vyko garbingai. Visi turėjo vilties, kad pinigai nieko dėti.

 

Mes ne kekšės ir nenorėjom mylėti už pinigus.

 

Penktoji vertybė

Praėjo daug metų, ir Aliaus Sakinio vaikai sužinojo tėvo istoriją. Jie susirado tą rašinėlį, paslėptą skrynioj po antruoju dugnu, ir patyliukais perskaitė.

 

- Gerai parašyta, - nusprendė visi. - Reikėtų truputį pakeisti, ir viskas būtų buvę gerai. Pabandom!

 

- Geriau netaisykim, ką tėvas parašė, nes gausim nuo jo velnių, - susiprato mažasis ir paėmė naują popieriaus lapą. Tada susėdo visi ir parašė savo dar kvailesnę istoriją.

 

Ant stalo degė keturios žvakės. Jų vardai buvo Ramybė, Tikėjimas, Meilė ir Viltis. Vaikas įėjo į kambarį ir apsidžiaugė: "Kaip gražiai dega! Uždegsiu dar vieną." Jis uždegė žvakę, kurios vardas buvo Tiesa. Žvakės degė, degė ir pradėjo gesti. Joms oro buvo mažai. "Mes negalime šviesti, kai Tiesa šitaip akina!" - šaukė tos keturios. Tada vaikas užpūtė Tiesą ir pavadino ją Pinigais. Kai į kambarį įžengė tėvas, visos penkios degė puikiausiai. "O kur Tiesa?" - paklausė tėvas. "Tiesa yra tai, kad be Pinigo nieko nėra, - atsakė jam vaikas.

 

Vos tik vaikai parašė savo kvailą istoriją, į kambarį tikrai įžengė Alius Sakinis, o tie dar nebuvo sutvarkę slėptuvės. Tėvas pasiėmė savo vaikystės darbą, prisiminė viską, tada palygino jį su savo vaikų kūriniu. Iš pradžių juokėsi, paskui pradėjo rūstauti:

 

- Kvailiai, jūs dar nesupratot tikrosios Tiesos!

 

- Kas ta tikroji Tiesa? - klausė vaikai.

 

- Ša! - pasakė tėvas piktai, po to kažką jiems pašnibždėjo į ausį.

 

Vaikai paėmė savo kūrybą ir patys suplėšė į smulkias skiautes.

 

Gera pabaiga

Visi išsiskirstė kas sau, tik Aliaus Sakinio mažylis paliko vienas. Susirado stalčiuj kelias žvakeles ir nusprendė pats pamėginti. O kaip iš tiesų yra? Degė, degė, bet tos nenorėjo degti - nei Ramybė, nei Tikėjimas, nei Meilė, anei Viltis. Taip jas visas pavadino.

 

- Jeigu nedegsit, užkursiu jums Tiesą, - šantažavo vaikas, bet tos nenorėjo klausyti. - Žinau, ko jums visoms iš tiesų reikia! Norite, pasakau?..

 

Tarpdury pasirodė motina.

 

- Kiek tu žaisi su simboliais?- pasakė piktai. - Eitumei skusti bulvių!

 

Bet Aliaus Sakinio mažasis labai nenorėjo dirbti. Jis taip nenorėjo dirbti, kad užaugęs išėjo į kunigus.

 

Dabar jis gyvena tarp žvakių, ir žvakės jam teikia Ramybę, Tikėjimą, Meilę bei Viltį.

 

Ir Pinigus, žinoma?

 

Eikite sau, baikit šitas kalbas!.. Ar negirdėjot, ką uždraudė tėvas?

 

Kai jie paklausė tada, kas ta tikroji Tiesa, tėvas jiems pažnibždėjo į ausį:

 

- Tikroji Tiesa yra tai, kad jos nereikia žinoti.