Mane kankino depresija, ir aš klausiau savęs, kam esu reikalingas.

“Kam aš tau reikalingas?” – klausiau ir Dievo.

O jis nelabai norėjo šnekėti su tokiu. Yra daug įdomių reikalingų žmonių.

Verčiau būčiau nematomas.

Kokia nauda iš manęs? Kam tokie žmonės, kaip  aš?

Iš kažkur atbėgo Martynas. Jis buvo radęs pilną dėžutę saldainių. Dabar plyšo žandai nuo jų.

- Imk, čia tau, - tai pasakęs, išsitraukė iš burnos vieną tokį glitų ir be didelių ceremonijų ėmė kišti į burną.

- Tau, tau, - patikino.

Tai buvo vienas iš tų paslėptųjų čiulpinukų - gerokai nučiulptas ir visas seilėtas, bet, tiesa sakant, be galo saldus.

Aš taip apsalau, kad neištvėriau - nutvėriau anūkąį ir pabučiavau.

- O kam tau anūkas? - paklausė Dievas, kai atsipeikėjau.