Važiuodamas iš Šiaulių atgal į ramų savo tėviškės užkampį, tikrai nemaniau, kad įsipainiosiu į tokią velniavą. Tas verpetas mane įtraukė kažkaip savaime ir labai pamažu: rajono valdžia atėmė iš kaimo pamėgtą tvenkinio pakrantę, kad ją galėtų "grąžinti" savo bendrapartiečiui, kuriam ta žemė niekada ir nepriklausė. Žmonės ryžosi priešintis, o aš turėjau neatsargumo jiems pritarti ir laikraštyje nušviesti visą konfliktą, kuris pasibaigė triukšmingu mitingu rajono centre. Dabar, žiūriu, ir man, ir dar vienam kaimo ereliui visa tai gali brangiai kainuoti. Bent jau nervų...