Ar tu meni, kaip mes kovojome sausio tryliktą dieną?

Kaip mes kovojom tada, dabar šiek tiek atsibodo. Šiandien aišku kaip dieną: tada kovojom visi. Patyliukais valgėme dešrą, kad rusams liktų mažiau, o nulindę į pogrindį slapta varėme antitarybinį snapsą. Grindų tada buvo mažiau, nei pogrindžių. Netgi tie, kurie sausio tryliktą tebedėstė Vilniaus partinėj mokyklos, kovojo savo mažąjį karą. Tokiame kare esu dalyvavęs ir aš. Sykį man ten Gerbiama Grybauskaitė kėlė ideologinę kvalifikaciją, o aš per politinės ekonomikos paskaitą labai blogai pagalvojau apie Leonidą Brežnevą. Gali būti, taip atsitiko nuo slaptų Gerbiamos Grybauskaitės minčių.

Šitos istorijos dabar mažumėlę migina. Nebijokit, nepasakosiu, kaip aš guliau po tanku, tik ne toje gatvėje. Tankai per klaidą ten nevažiavo. Per 20 laisvės metų priaugo šitiek didvyrių, kad jiems surašyti dirbtinės odos neužteks. Visgi didvyrių žemė. Šiandien reikia naujos kovos ir pačių naujausių pavojų. Šį sykį naujas pavojus valstybei buvo dešra.

Pasaulio istorikai yra pastebėję Lietuvoj pasireiškiančią sausio pradžios anomaliją. Kiekvieną sykį, artėjant sausio 13-osios minėjimui, Lietuvos valstybę ištinka pačios didžiausios grėsmės. Visa laimė, grėsmės suvienija tautos patriotus apie Gerbiamą Landsbergį, ir tas dar sykį mums iškovoja laisvę. Neišgąsdino jų ir dešra. Netgi tarybinė. Netgi pačios Maksimos!

Apie Maksimos išdavystę patriotinės jėgos sužinojo, likus kelioms dienoms iki lemiamo mūšio už tautos laisvę ir nepriklausomybę. Dar kiek, ir laisvės gynėjai būtų išsilakstę pirkti pigesnės dešros, o iš mūsų valstybės būtų likę šlapiankos skutai. Tai buvo visai ne tas anekdotas: perki vieną, gauni dvi, o moki už tris. Tai buvo tikra antivalstybinė akcija: perki vieną, gauni dvi, o moki tiktai už vieną. Ir dar pavadinimas!.. Tarybinė dešra. Kuris didvyris atsilaikys? Laisvės gynėjai miestų aikštėse būtų palikę degančius laužus, metę velniop žvakeles ir movę į Maksimą. Patriotinės jėgos nei kiek neabejoja: Lietuvos piliečiai po 20 laisvės metų nepriklausomybę būtų mielai iškeitę į tarybinę dešrą.

Įpylus dešrų į ugnį, politinė atmosfera pradėjo grėsmingai kaisti. Pasigirdo prorusiškų kalbų ir niurnėjimų. Girdi, prie ruso buvo geriau. Girdi, ar dėl to mes kovojom ir statėme Lietuvą, kad nė šlapiankos negalim įpirkti? Kam mums laisva Lietuva, jeigu turim mauti iš jos trečiarūšiais migrantais ir svetimoj šaly užsidirbti dešrelėms? Girdi, bedarbiams nereikia Gerbiamo Landsbergio laisvės, mat laisvę suteikė jų darbdaviai. "Laisvas!" - pasakė išvydami.

Pasigirdo dar baisesnių balsų, kad laisvę mes iškovojom tik bankams, pieninėms, mėsos kombinatams, šilumos tinklams ir didiesiems prekybos centrams. Dabar jie tikrai laisvi ir gali daryti su mumis ką panorėję. O mes laisvi drožti į visas Europos šalis. Amerika mums per toli - neįpirktume bilieto.

Tuo metu iš Briuselio, kur dabar tikroji tautos širdis, pasigirdo sąžinės balsas: "Baikite gundę žmones tomis dešromis!" Šalies viduje atsiliepė patriotinis aidas: "Šalin dešras! Šlapiankai - mirtis!"

Patriotinio fronto jėgos vieningai suprato: nėra didesnio pavojaus už dešrą. Ne skurdas, nedarbas, neregėta migracija, bet šlapianka už pusę kainos gali išklibinti pamatus. Lietuvos paprasčiausiai neliks. Tie žmonės, kurie nepabėgo į emigraciją, išsilakstys dešros.

Kaip visada, išgelbėjo Gerbiamo Landsbergio žodis. Tai buvo drąsus politinis pareiškimas, kad jis nevalgo šlapiankos ir nė į burną neims. Žmonės lengviau atsikvėpė. To betrūko, kad iškilus patriotas kaip koks santechnikas rytų tarybinę dešrą! Jeigu ir įsigeistų - kur tu Briusely gausi? Tada paaiškėjo, kad nukainuotos šlapiankos nevalgo ir bankų, korporacijų, pieninių, mėsos kombinatų, šilumos tinklų ir pačių prekybos centrų savininkai. Vis daugiau iškilių asmenų atsisakė šlapiankos.

Maksima kapituliavo, nuolaidas dešrai atšaukė.

Laisvės laužai vėl suliepsnojo. Tai buvo ne tik anų laikų laisvės kovotojų, bet ir šių dienų dešrų nugalėtojų šventė. Ir taip - visada! Dabar mes savo vaikams ir anūkams pasakosime ne vien apie tai, kaip kažkada rusų laikais slapta valgėme dešrą, bet ir apie tai, kaip mes visai neseniai nugalėjom šlapianką.

Yra siūlymas eiti prie Seimo, vėl susikibti už rankų ir reikalauti, kad jis apskritai uždraustų tarybinę dešrą. Ne pačią šlapianką, kuri yra etnografinis mūsų mitybos pagrindas, bet pavadinimą. Tarybinė dešra su šaknimis turi būti išrauta mums iš pilvų.

Liko dar vienas klausimas - dėl Lietuvos. Ar mes tikrai kovojom dėl tokios Lietuvos?

Pasigirdo duslus politikų ir jų politologų atsakymas: taip, būtent dėl tos. Kaip tik dėl tokios Lietuvos jie kovojo.

Sunku patikėti, kad tokio skurdo, tokio nedarbo, būtent tokios pragaištingos migracijos jie siekė prieš 20 metų. Bet jeigu patys prisipažįsta?..

Kurių galų mums abejoti?

Jeigu patys, tai patys. Tegu patys eina ir sako žmonėms.

Tegu sako benamiams, bedarbiams, beteisiamas ar išvytiems iš šalies: kaip tik šito norėjom!
Kai pamatys kokį mirusį miestelį ar kaimą, sutiks paliktą murziną vaiką ar leisgyvį vienišą senį, tegu patys pažvelgs jam akis ir pasakys: kaip tik to mes jums ir norėjom, kaip tik dėl tokios nevilties mes kažkada kovojom.

Tegu patys pamato triumfą.