Valdovas liepė kviepuoti
Tais laikais, kai visi viską žinojo, bet niekas nieko nematė, nedidelėj kunigaikštystėj gyveno didis valdovas, kuris mėgo rašyti enciklikas. To didžio valdovo dešinėje sėdėjo raktininkas, kuris mėgo skaityti aukštuomenės kroniką. Tą nepaprastą dieną raktininkas atsivertė aukštuomenės kroniką, pažiūrėjo pro tarnybinį langą ir įkvėpė gaivaus ryto oro gurkšnį. Po to dar sykį perskaitė kunigaikščio encikliką sau ir pasauliui, vėl pažiūrėjo pro langą ir vėl įkvėpė rytmečio oro. Juk parašyta: "Įkvėpkime gaivaus ryto oro gurkšnį, pajuskime vėjo gūsį!"

Vieną nurodymą raktininkas įvykdė sėkmingai, bet vėjo gūsio pajusti niekaip neįstengė, nes renovuotos pilies plastikiniai langai buvo aklinai uždaryti. Bet raktininkas buvo labai sumanus, jis vieną langą pravėrė be galo plačiai, ir gaivaus vėjo gūsis ėmė nešioti po tarnybinę patalpą valstybinės svarbos dokumentą. Kartu su firminiu blanku gaivaus vėjo gūsis pavėjui nešiojo ir tokius valdovo žodžius: "Grožėkimės ateinančiu spalvingu rudeniu ne pro automobilio langą". Taip jo didenybė skelbė patriotinę akciją ir kvietė visus vieną dieną praleisti be tarnybinio automobilio.

-  Be tarnybinio automobilio? - nustebo raktininkas. - Kaip jis pats atvažiuos į darbą, kaip jis parvažiuos namo?

Visų planų planas
Raktininkas buvo ne tik gudrus, bet ir įžvalgus darbininkas didžiulėj raktų ir seifų sistemoj. Jis vienbalsiai pritarė akcijai " Viena diena be tarnybinio automobilio", o tada susimąstė apie savo likimą.

- Aš pats tą dieną galėsiu praleisti Vilniuj, kur nors Gedimino prospekte, - nuramino save ir atsivertė kriminalinę kroniką.

Kriminalinė kronika rašė, kad Vilniuj, didvyrių mieste, atskleistas planas sukurti "Visasuomių" planą. Viską, ką turime dar nepardavę, mes galim parduoti suomiams.  Puiki idėja! Visa, kas būna kilnojama arba nekilnojama, kas plečiasi, kaupiasi, auga ir išgaruoja be pėdsakų, gali  būti parduota vienu sykiu. Kalnai ir pakalnės, miškai, elektra ir tarnybinės mašinos. Suomiai iškirstų miškus ir padarytų lentų, o mes nusipirktume  suomiškų pjuvenų ir kūrentume žiemą. Kas mums šalčiai, kas mums speigai!  Latviai taip jau padarė ir džiaugėsi iki pietų.

- Tikrai, kiek velniavos miškuose! - patriotiškai mąstė sau raktininkas. - Kiek ten prievartavimų, kiek pasitaiko girtavimo atvejų, kiek paklysta žmonių begrybaudami! Kiek ten iš cukraus žmonės išverda ruginės ir nesumoka duoklės!..

Liaudies tarnų keliai
Nuo rytų iki vakarų, nuo pietų iki vakarienės sklandė žinia apie garsųjį planą. Kitus apėmė fobija dėl ateities.

- Kaip mums gyventi, kaip iškentėti visą dieną be automobilio? - svarstė jie trumparegiškai.

- Žiūrėkit plačiau! - mokė juos raktininkas. - Negi nežinot, kurtieji, negi neskaitėt, aklieji? Kai viską parduosim suomiams, nebeliks ir valdiškų mašinų. Laikas pratintis!

- O siaube! - išsigando liaudies tarnai ir patriotai. - Kaip nuvažiuosim į apskritį?
- Na ir kvailiai! - nusijuokė raktininkas. - Išsikviesim taksi!

Po to pagalvojo sau vienas: "Įdomu, kur jie važiuoja? Apskrities tai nebėra!"

Parkai pakeis miškus
- O kaip kaip mes apginsime šalį? - paklausė tikėjimo sesė iš gretimo aukšto. - Kaip teritorinė mūsų gynyba? O jeigu užpuls rusai? Kur mes sulįsim, kai nebeliks miškų? Kaip mes papildysim savo tautos rezistentų ir partizanų gretas?

- Rengsime akcijas, sodinsim bendruomenės parkus, rašysime projektus, - atsakė gudrusis raktininkas. - Bus pinigų - atsiras ir projektų. Ką čia laikai dekolte?

- Čia vienas toks projektėlis, - atsakė partijos sesė ir kukliai nuraudo.

Sava ir valdiška
Ir štai išaušo didinga diena, kai visa kunigaikštystė turėjo  kentėti be valdiškų automobilių.

"Valdovo darbe nebus - savu tai nevažiuos, - mąstė gudrusis raktininkas. - Paimsiu raktus, atrakinsiu jo seifą,  nušvilpsiu jo didenybės antspaudą ir nuvežęs parduosiu tiems visagaliams suomiams".

Bet valdovas sėdėjo soste, tvirtai įsikibęs į  antspaudą.

- Kam tu skleidi gandus, kam tu keli paniką? - pasipiktino jis, pamatęs raktų turėtoją. - Kodėl tu liepei visiems atvažiuoti į darbą taksi už ūkinio skyriaus pinigus?

- Na, juk diena be valdiško automobilio...

- Ar tau galvoj negerai? - valdovas paraudo iš pykčio. - Ar tu skaityti nemoki? O gal neskaitai mano enciklikų? Štai pažiūrėk:  diena be SAVO automobilio!..

Raktininkas žiūri, kas parašyta jo didenybės.  Tikrai - be savo, o ne be valdiško...

- Matyt, sumaišiau savą ir valdišką, - prisipažino labai nenorėdamas.

Kaip nori, taip ir suvok
- Na, sumaišei, tai sumaišei, - tarė valdovas ir pralinksmėjo. - Nesigraužk, pasitaiko visiems!

Valdovas pakilo iš savo kėdės, nuėjo prie atviro lango, įtraukė akcijos oro ir žvelgė į perspektyvą.  Po to atsisuko ir tarė tokius žodžius:

- Girdėjau, suomiai superką viską, kas tik  papuola - kalnus ir pakalnes, kelmus ir skruzdėlynus. Kaip tu manai, kiek duotų už antspaudą, jei užstatyčiau bankui?

"O jeigu parduočiau raktus? - pagalvojo raktininkas. - Visus karalystės raktus?.."

- Kas tau yra? - paklausė valdovas. - Ko tu toks susirūpinęs?

- Ai, dėl Lietuvos... - atsakė raktininkas. - Viskas be galo painu. Dalis Lietuvos parduota, dalis iškirsta, dalis užstatyta, dalis suderėta už pusę kainos. Kas dabar Lietuva, kaip man suvokti Lietuvą?

- Kaip nori, taip ir suvok, - atsakė valdovas. - Vok, vok, bet dalį palik ir mums, koalicijos partneriams!

Tada jie paspaudė rankas, o po to ilgai ir turtingai gyveno.