Atsargiai: televizorius!

Kategorijos: 

Tai šen, tai ten vis kyla karštų diskusijų dėl  jo didenybės televizoriaus, jį netgi siūloma sunaikinti arba uždrausti kaip ir kitus narkotikus. Būtent - televizorių, nes šita elektronikos dėžė kaltinama itin sunkiais nusikaltimais žmonijai, tautai, šeimai ir kiekvieno žiūrovo psichikai. Dvidešimtajame amžiuje ji taip klastingai įsiveržė į kiekvienus namus ir nuo to laiko siurbia patiklių savo aukų  dėmesį, atskiria žmones vieną nuo kito, mainais už tai jiems kišdama itin siaurą požiūrį į pasaulį ir gatavus banalių minčių ruošinius. Su tokiais kaltinimais sunku nesutikti - netgi platieji televizoriai yra milijoną kartų siauresni už horizontą, o pats ilgiausias istorinis filmas tėra bereikšmė akimirka, iš kurios mes norim suprasti visą epochą. Štai kodėl sveika nuovoka yra atvirkščiai proporcinga laikui, praleistam prie televizoriaus.

 

Tačiau iš tranzistorių, diodų, kondensatorių ir visokių laidelių sukonstruotas elektronikos vampyras taip gerai įsitaisė mūsų svetainėse, virtuvėse  ir miegamuosiuose, kad jo taip lengvai neišrūkysi. Todėl ir siūloma televizoriui skelbti mirties bausmę, o skvarbiąją jo technologiją uždrausti kaip ydingą iš prigimties.  Televizijos technologija netgi lyginama  su ginklų prekybą. Ar įmanoma reformuoti ginklų prekybą ir tokiu būdu sumažinti žudantį ginklų poveikį žmogui? O ką tu pasieksi, reformuodamas televiziją?

 

Ko gero, tai irgi tiesa, bet aš nežinau jėgos, kuri šiandien galėtų uždrausti ginklų prekybą. Televizija - dar einamesnė prekė. Nespėsi paskelbti karą, ir milijonai žiūrovų pakils į gynybą, tą pačią akimirką mirtinai užmėtys tave televizoriais.

 

Mano galva, yra  daug pigesnis ir visai nepavojingas būdas nutildyti šį elektronikos monstrą. Televizoriaus nereikia nei drausti, nei skaldyti, nei sprogdinti atomine bomba. Užtenka išjungti, ir jis pasidaro tylus kaip batų dėžė. Ant jo netgi galima padėti vazoną su gėlėmis, pjaustyti lašinius, o plokščiasis tinka uždengti nuskilusį tinko gabalą arba vaikų nutepliotą sieną. Aš jau seniai pastebėjau, kad išjungtas televizorius nekvaršina galvos nei loterijų perlais, nei Seimo apkalbomis,  nei pilkų garsenybių  lovos naujienomis, nei uždarbiaujančių pranašų prognozėmis, kas bus, jeigu bus dar blogiau, negu galėtų būti. Ir niekas negali  prikišti, kad aš neturiu televizoriaus!

 

Kažkada labai panašiu būdu nugalėjau  žudantį alkoholio bei nikotino poveikį ir pasidariau atsparus visiems reklamos lapeliams. Ilgai kūręs įspūdingus planus, kaip išblaivyti Lietuvą ir visą pasaulį, vieną  dieną padėjau taurelę, o paskutinį cigarečių pakelį palikau mieste ant suoliuko savižudžiams. Šitas antialkoholinis ir antinikotininis projektas man kainavo tiek pat, kaip ir kova su reklamos lapeliais - aš jų paprasčiausiai neimu ir neskaitau, o reklamos šauklius praeinu, nematydamas ir negirdėdamas.  Šiukšlių dėžėj spalvingi reklamos šūkiai man padaro žalos tiek pat, kaip ir neatkimštas butelis arba neįjungtas televizorius.

 

Išjungęs televizorių labai greit pastebėjau, kad turiu daugybę laiko skaityti, bendrauti su žmonėmis ir domėtis tais dalykais, kurie man pačiam įdomūs. Antra tiek laiko gyventi! Iš kur jo tiek daug? Norėdamas sužinoti ką nors labai svarbaus, aš įsijungiu internetą ir perverčiu laikraščių antraštes, o tai padarau šimtą sykių greičiau, negu visą vakarą žiūrėčiau kalbančias galvas ir klausyčiau jų išvedžiojimų.

 

Sutaupytą laiką galiu tvarkyti  nuosava galva, o svarbiausia - kartu su informacija apie rytdienos orus aš negaunu žinių  apie naujus loterijų aukso puodus, žemės drebėjimą Dzin Ciao provincijoje, išskirtines brangstančių prekių nuolaidas, naują skandalą švedų karalienės rūmuose, opozicijos poziciją koalicijos klausimu, nepaprastus įklotus, kurie drėgmę praleidžia į vieną pusę, ir daugybę kitų dalykų, dėl kurių man nei kiek nebeskauda galva. Gal ir sunku patikėti, bet aš  puikiausiai išsiverčiu, nežinodamas  akcijų kurso Londono biržoje ir nieko nenutuokdamas apie geidžiamiausio Lietuvos vyro laisvalaikio pomėgius. Kiek sunkiau be transliacijų iš Vatikano: aš juk negaliu pamatyti, kaip jo ekscelencija pakelia ostiją, jų eminencijos priklaupia, o jo šventenybė pamojuoja ranka.

 

Užtat imu pastebėti, kad vis dažniau imu pats ir nusprendžiu, kas man svarbu ir kas yra nereikalinga, ko man siekti, kur važiuoti, kuo man rūpintis ir dėl ko nesukti galvos. Kiauras daržinės stogas man kelia daugiau nerimo, negu ozono skylė danguje ar globalus atšilimas, dėdės mirtis man buvo svarbiau už Jo Ekscelencijos mirtį, o  viena gretimo kaimo našlė, jeigu kalbėsim visai atvirai, mano akį traukia labiau, negu Mis Lietuva ar naujoji roko žvaigždės sugyventinė. Netgi rinkimų dieną atsikėlęs pats vienas nusprendžiu, kur man eiti ir ką tokią dieną daryti!

 

Ko gero, tai pati didžiausia kliūtis atsikelti nuo sofos ir išjungti televizorių. Pažįstu daugybę žmonių, kurie nė už ką nesutiks patys galvoti, rinktis ir apsispręsti. Be keikiamų reklamos vaizdelių jų vakarai pasidarytų tušti kaip asmeninė banko sąskaitą, o be politikos teologų išvedžiojimų jų gyvenimas netektų bet kokio pamato. Iš ko jiems reikėtų suprasti, kurie čia gerieji, o kurie dešinieji, kas šiandien be galo svarbu, o kas nebeteko prasmės? Sykį draugams pasakiau, kokia menka skylė yra jų televizorius, ir vos negavau šaukštu į kaktą.

 

Mes įsišnekome apie globalius dalykus, ir aš įsigeidžiau pasirodyti, kad išmanau apie žiniasklaidą, nes esu dirbęs sode su vienu redaktoriumi ir dar turėjau reikalų keliose redakcijose. Normalūs žmonės miške renka grybus, nežinomų ir nematytų jie neima, o žurnalistai renka faktus ir atmeta viską, kas yra žinoma, įprasta ir nieko net nesuerzintų. Kam įdomu būtų skaityti, kaip mano šefas rytą išeina į darbą, o vakare pareina gyvas ir sveikas? Bet sykį iš skersgatvio išlindo pora vyrukų, atėmė auksinį laikrodį, pamušė akį ir juoko dėlei paleido be kelnių, o kitą dieną apie tai jau trimitavo visi televizoriai. Vieną vakarą aludėje kilo muštynės, ir aš sugurinau nosį tokiam išsišokėliui, o kitą dieną  atsidūriau kriminalinėj kronikoj. Prieš tai daugybę kartų buvau toje aludėje, bet joks laikraštis niekada nei žodžiu neužsiminė, kad aš vakar išgėriau bokalą alaus, sumokėjau iki paskutinio cento, atsisveikinau su barmenu ir nieko net nepastūmęs išėjau vėl pro duris.

 

Kam įdomu būtų skaityti apie tokius gerus ir kasdieniškus dalykus? Tūkstančiai automobilių rytą išvažiuoja į kelius ir gatves, bet televizorius parodo tiktai tuos, kurie pavirto metalo laužo krūva - jie susidūrė, nuvažiavo nuo kelio, atsitrenkė į namą arba užsidegė neaiškiomis aplinkybėmis. Milijonai žmonių išskrenda atostogauti, bet į televizorių papuola tik tie, kurių lėktuvas nukrito, autobusas apsivertė, arba jie patys prisidarė velnių, nes išvažiavo už ministerijos pinigus ir gerai nesutvarkė visų dokumentų, o grįždami mėgino pranešti pro muitinę narkotikų siuntą. Kiekvieną laisvą minutę žiūrint tokius ir tokius žinių rinkinius, televizoriaus aukai ima atrodyti, kad aplink vieni vagys, vienos nelaimės, o keliuose vyksta nepaprastas karas velniai žino tarp ko.  Negana to, žemė vis dreba ir dreba, audros nusiaubia tai Kaliforniją, tai Pakistaną, galas žino, kas bus su Šilale rytoj?

 

O ką jis daugiau turi galvoti, jeigu į visą pasaulį žiūri pro televizorių ir mato tik reporterių nufilmuotą, redaktorių atrinktą, televizijos kameros gerokai iškreiptą ir apribotą vaizdą? Iškreiptas vaizdas - ne būtinai angažuotas, jis negali būti niekur nenukreiptas ir neiškarpytas, nes visas pasaulis paprasčiausiai netilptų į televizorių. Ir kuo tu ilgiau matysi siūbuojantį vaizdą, tuo didesnis bus įspūdis, kad žemė supasi. Ir kuo daugiau tau aiškins bei komentuos kiaušinio lupimą, tuo painiau viskas atrodys.

 

O jums atrodo, kad viską patys matėt ir žinot!

 

Vos pasakiau šituos baisius žodžius, mano draugai pašoko, ir vos negavau į kaktą.

 

- Kaip tu gali? - sakė jie man. - Kaip tu drįsti šitaip sakyti, jeigu pats turi televizorių?

 

Staiga supratau, kodėl televizorius pastatytas jų svetainės centre, galima sakyti, pačiame Visatos centre, pačioje pagarbiausioje vietoje ir kodėl visi svečiai sodinami prieš televizorių. Aš vis mėgindavau išsisukti nuo prievolės žiūrėti į kalbančią dėžę, o tai buvo beveik tas pats, kas nueiti kur nors į maldos namus ir nusisukti nuo altorėlio. Ir štai aš dūriau pirštu jiems į akis, sudaviau tiesiai į širdį. Niekada nemaniau, kad televizorius gali šitaip suaugti su tapatybe.

 

Užtat dabar esu daug atsargesnis. Aš jau niekada nesakysiu, kad reikia iš žmogaus atimti jo televizorių. Kas jis be savo akių, be savo širdies, be mąstymo organo? Iš kur jam žinoti, jei niekas nepasakys? Kuo jam džiaugtis tada, kuo gi  jam piktintis? Ir kaip jam gyventi rytoj, jeigu  ponas redaktorius nepatvirtins naujo scenarijaus?

 

Atleiskite man, jeigu pasakiau per daug. Įsijunkit dvidešimt penktą kanalą ir viską pamirškit.

 

Komentarai

Televizorius vs televizija

Na kodėl, televizorius yra visai geras daiktas. Prie jo ir žaidimų konsolę galima prijungti, ir DVD plėjerį, o ekranas visgi gerokai didesnis, nei kompo.

Tik štai televizijos televizoriui visiškai nereikia.

Tikrai, televizorius be

Tikrai, televizorius be televizijos - geras dalykas! :)
Su tuo visiškai sutinku.
Acetoniniai klijai irgi geras dalykas, tik nereikia jų uostyti. Ir plaktukas netinka daužyti į galvą, nors šiaip jis visai neblogas prietaisas.
Galima rasti paskirtį ir televizoriui - kodėl ne?