Apie vieną didelį šmeižtą

Kategorijos: 

"Atsipeikėjusi pajutau, kad iš visų pusių esu suspausta kūnų, o iš viršaus mane trypia ir pila kažką deginančio. Supratau, kad guliu bendrame kape tarp lavonų, visa kruvina, sužeista, bet gyva. Nepaisant vėlaus laiko, kažkas dar vaikščiojo lavonais, bėrė gesintas kalkes ir rausėsi kape. Gulėjau sulaikiusi kvapą, klausiausi kiekvieno šnaresio ir šlamesio. Iš kapo gilumos girdėjosi duslios dejonės, mirštančių gargaliavimas. Iš viršaus sklido girtų lietuvių juokas. Klausydamasi šių garsų pajutau didelį pavydą mirusiems, kuriems jau neteks pajusti tokio siaubo.''

Prisipažinsiu, man sunku skaityti tokius prisiminimus. Tarsi pats atsidurčiau duobėje tarp lavonų ir mirštančiųjų, tarsi pats girdėčiau išsigimėlių juoką.

 

- Neskubėkim jų smerkti, - netikėtai prabyla uolus bažnyčios lankytojas, nors aš mintimis dar neišsikapstęs iš lavonų duobės. - Lengviausia juos būtų pasmerkti.

 

Ką pasmerkti? Tuos, pasmerktuosius? Ne, man nebūtų "lengviausia" šaudyti į klykiančių kūdikių galvas ir žiūrėti, kaip taškosi smegenys. Aš ir vaizdo tokio negalėčiau pernešti.

 

- Ne, aš sakau, lengviausia būtų pasmerkti žydšaudžius...

 

Ak taip, jam pagailo ne tų, kurie dar gargaliuoja pusgyviai duobėje, bet išsigimėlių. Jis išsigando, kad mes nepasmerktume žydšaudžių.

 

Žodžiu, į tokias šiurpius vaizdus ne visi reaguoja vienodai. Vieni iškart mintimis atsiduria kraujo pilnoj duobėj šalia bejėgių aukų, kiti ryžtingai stoja šalia žydšaudžių. Labai aiški riba, tiesiog kraujo linija.

 

Bet paklausykime žydšaudžių advokato:

 

- Nė vienas nežinome, ar patys taip nedarytume.

 

Na, dėl jo aš tikrai nesu tikras... Bet tegu kalba toliau:

 

- Aš ir pats nežinau, ką daryčiau, jei būtų tokia situacija. Kodėl? Todėl, kad iš prigimties esu silpnas nusidėjėlis. Mes visi iš prigimties tokie pat...

 

Ak taip, mes visi iš prigimties žydšaudžiai!

 

Būtų sakęs: žydšaudžiai - suklaidinti žmonės, jie - vaikai liguistos visuomenės, dar galėčiau sutikti. Juk išsigimėliai nenukrito kur nors iš Mėnulio, jie - antisemitų bažnyčios augintiniai. Beveik du tūkstančius metų bažnyčia šmeižė nepaklususią žydų tautą, kurstė antisemitinius prietarus, o inkvizicijos laikais ėmė organizuotai persekioti žydus kaip tautą. Ką darė Hitleris - tai logiška krikščioniškos antisemitinės psichozės atomazga. Vadinasi, norėdami išvengti beprotybės pasikartojimo, turėtume atrasti pačią anisemitizmo šaknį, išrauti ją iš krikščionybės ir viešai sudeginti.

 

Su tokiu beprotybės traktavimu galėčiau sutikti, nors nenubraukčiau konkrečių žudikų konkrečios kaltės.

 

Bet ne!

 

- Mes visi iš prigimties tokie pat! - sako žmogus iš krikščionių bažnyčios.

 

Mes - iš prigimties tokie pat žydšaudžiai, o žydšaudžiai - iš prigimties tokie pat, kaip ir normalūs žmonės... Argi neaiški potekstė?

 

Taigi žydų šaudymas nėra kažkas išskirtinio, tai natūralus, iš pačios žmogaus prigimties iškilęs dalykas.

 

Apie sugedusią prigimtį giesmelė be galo sena, ko gero, senesnė už pačią žydšaudžių bažnyčią. Motyvas labai paprastas - pateisinti sistemos ydas, kildinant jas iš "žmonių prigimties". Žmonės yra išnaudojami, kankinami, prievartaujami, pardavinėjami, žudomi visai ne dėl to, kad neteisinga visuomenės tvarka. Ne, visiškai ne! Tai atsitinka dėl žmonių prigimties ir prastos moralės. O tvarka yra puiki, Naujasis testamentas atvirai sako, kad kiekviena valdžia - nuo Dievo, ir nėra valdžios, kuri nebūtų nuo Dievo. Tačiau ką padarys nuostabi Dievo duota valdžia, jeigu kiekvienas iš prigimties esame serijinis žudikas, žydšaudys, vagis, sukčius ar pedofilas?..

 

Daugelį amžių žmonija klausė šitų kalbų ir tylėjo, vėliau humanistai ėmė niurnėti, kad tai religijos šmeižtas. Dabar mes jau turime psichologijos mokslo žinių ir galime gana tvirtai pasakyti, kiek čia tiesos, kiek - melo.

 

Praeitame amžiuje JAV ir Europoje buvo atlikta visuomenę gerokai suerzinusių psichologinių eksperimentų. Jais norėta patikrinti, kiek yra atsparios žmonių moralinės nuostatos ir kiek jos gali pasipriešinti autoritetui.

 

Eksperimentuose dalyvavo nieko nežinantys savanoriai ir psichologų parengti aktoriai. Oficialiai būdavo pasakoma, kad eksperimento tikslas esąs patikrinti žmonių atsparumą elektros srovei. Vienas dalyvis turėsiąs būti "tiriamasis" ir sėdėti tyrimų kėdėje, o kitas pagal eksperimento vadovo nurodymą siųsti jam elektros impulsus. Dėl akių būdavo metami burtai, kas sėdės kėdėje, o kas valdys pultelį, bet tai, žinoma, buvo tik fikcija - į "tiriamojo" kėdę visada sėsdavo aktorius, o nieko nežinančiam savanoriui būdavo duodamas valdymo pultas. Eksperimento vadovas tvirtu balsu duodavo komandą, "kankintojas" paleisdavo aukai nurodytą įtampą, o apmokyta "auka" vaidindavo, kad jai labai skauda.

 

Pamažu įtampa vadovo nurodymu būdavo vis keliama, ateidavo toks momentas, kai "auka" imdavo maldauti nutraukti eksperimentą. Bet vadovas pareikšdavo, kad sutartis yra ne tokia, nutraukti negalima. Galiausiai ir patys "kankintojai" imdavo gailėtis "aukos", kuri labai puikiai vaidindavo ir netgi leisdavo iš burnos netikras putas. Tačiau vadovas tvirtai įsakydavo tęsti, netgi pakurstydavo: "Tai jis pats kaltas, jis pats sutiko!" Eksperimentas pasibaigdavo tada, kai "kankintojas" pasiųsdavo "aukai" mirtiną "įtampą" ir ta neva "mirdavo", arba kai "kankintojas" atsisakydavo kelti įtampą ir nutraukdavo eksperimentą.

 

Ar tikrai buvo žmonių, kurie tariamai nužudydavo savo "aukas"? Taip, žinoma! O kokia dalis?

 

Pirmuoju eksperimentu potencialių budelių buvo aptikta 30 procentų, ir visuomenė nuo tokių skaičių labai pasipiktino. Negali būti! Iš kur mūsų kultūringoje demokratinėje visuomenėje bus tiek galimų esesininkų, gestapininkų, enkavedistų, inkvizitorių, kurie gavę komandą žudytų kitus?

 

Po to sekė kiti eksperimentai, kuriais norėta paneigti pirmojo išvadas. Tačiau ir kiti socialiniai psichologai gavo labai panašius rezultatus, o vienu eksperimentu Vokietijoje buvo aptikta net 60 procentų potencialių budelių. Taigi dalis žmonių yra neatsparūs autoriteto spaudimui ir kritiškoje situacijoje tikrai gali paklusti autoritetui, o ne savo moralinėms nuostatoms. Skirtinguose socialiniuose sluoksniuose rezultatai buvo gauti skirtingi, tačiau bendra taisyklė tokia: autoritariškos asmenybės yra morališkai mažiau atsparios.

 

Šiais eksperimentais netyčia buvo duotas atsakymas į kitą labai seną klausimą: ar visi žmonės iš prigimties yra sadistai, žudikai, smurtautojai?.. Mokslo atsakymas yra nedviprasmiškas: ne, tikrai ne visi! Viename socialiniame sluoksnyje jų procentas didesnis, kitame - mažesnis, bet nė vienu eksperimentu neaptikta, kad visi žmonės būtų potencialūs inkvizitoriai ar esesininkai. Jų netgi nėra dauguma!

 

Taigi dauguma žmonių iš prigimties nėra nei žudikai, nei kankintojai, nei pedofilai. Jų prigimtis visai neišsigimusi. Jų prigimtis sveika!

 

Kaip tai pakeitė seną visų bažnyčių giesmelę apie žmogaus "sugedimą"?

 

Deja, nei trupinėlio! Štai vėl girdžiu pamokslą: karai, nusikaltimai, apgavystės, žudynės - dėl visko kalta baisi žmogaus prigimtis. Bankas mus apvogė ne dėl to, kad galėjo papirkti sugedusią politinę valdžią, bet dėl to, kad mes, apvogtieji, iš prigimties esame godūs ir nesąžiningi. Taigi melskimės ir atgailaukime. Jeigu mus siunčia į karą ir skerdžia kaip gyvulius - atgailaukim už savo sadistišką prigimtį. Tvarka nieko dėta, tvarka sukurta paties Dievo, o jei muša tave, tai kaltas tu pats, tiksliau - tavyje glūdinti mušeikos prigimtis.

 

Iki tokių eksperimentų dar buvo galima sakyti, kad bažnyčia nežinojo tiesos ir paprasčiausiai klydo. Dabar, kada nustatyta "blogos prigimties" menkesnė dalis, kalbėti apie visų žmonių "sugedusią prigimtį" - jau ne klaida, tai - atviras šmeižtas.

 

Bažnyčios avinėliams būtų pats laikas pasukti akis nuo melo ir paklausti savęs: kiek mes leisim šmeižti save? Kiek mes leisim šmeižti visą žmoniją?

 

 

 

Komentarai

Tikra tiesa

Teisingas tekstas, Petrai. Norėčiau pridurti, jog daugybė žmonių linkę paklusti ne tik bažnyčios ir fašistinių vadeivų autoritetui. Analogiška situacija kai proletarai šaudė ir vežė į Sibirą "buožes" ir "liaudies priešus" ar vaikai mokykloje, paskatinti "vietinės reikšmės autoritetų" tyčiojasi iš silpnesnių.
Apie Milgramo eksperimentą gan išsamiai parašyta Vikipedijoje: http://lt.wikipedia.org/wiki/Milgramo_eksperimentas

o apie aplinkinių įtaką labai patiko filmukas Viltės puslapyje : http://www.ruvi.lt/2011/10/

Iš tikro, visais atvejais atsiranda žmonių nepasiduodančių autoriteto spaudimui. Pagarba jiems.

Va čia tai geras:

"...o jei muša tave, tai kaltas tu pats..." man patiko.:-)
Jei vėlų vakarą parke vaikščiojančią merginą išprievartavo- ji pati kalta. O ko ten vaikščiojo? Namie reik sėdėt, kai sutemsta :-)))
deimantukas

O yra ir tokių

O yra ir tokių kurie kaltina blogą karmą, aukos sindromą,iš dalies jie teisūs. Bet visgi pakliuvimas į blogas situacijas dažniausiai nutinka būtent dėl aukos sindromo, kurį deja pati bažnyčia ir įpučia žmonėm į smegenis tą aukos sindromą, moko ieškot išgelbėtojo, jaustis kaltais dėl visko, toliau klaupimosi ceremonija ir panašūs pavergimo metodai.

Vytautas
http://livingtheintelligentway.blogspot.com/

kitas Vytautas

Kad religija kaip nors būtų prisidėjusi prie žmonijos "žmoniškėjimo" tai net minties nėra. Religija uolus bet kokios valdžios pagalbininkas. O kas yra valdžia ir demokratija puikus straipsnis http://www.sarmatas.lt/01/demokratijos-kaukes-ir-tikrasis-veidas .
Iš kitos pusės jei egzistuoja mūsų protas kodėl negali egzistuoti visą apimantis protas ar absoliutas. Suprantam tai neturi nieko bendro su religijom. Turiu praktinių artimų žmonių patirčių, kad mirus žmogui kažkas dar išlieka. Tiesiog neabejojų "būvimu" po mirtie, tik ne tokiu kaip aiškina bažnyčia. Kvantinė mechanika vėl aiškina, kad realybė ne tokia, kokią mes ją matom. Tai tik vienas iš sudedamųjų dalių. Žodžiu žinom, kad nieko nežinom. Kažkas tuo ir naudojasi. Paskutiniu laiku domiuosi http://www.eniology.org/kniga-eniologiya.html . Būtų įdomi Petro nuomonė. Gan įdomus pasaulėdaros aiškinimas ir gyvenimo kvailysčių išvengimo aprašymas. Perskaičius nurodytą informaciją tiesiog net nekiltų mintis dalyvauti tokiam eksperimente. Tai elementarus kito žmogaus laisvos valios principo pažeidimas. Tai darydamas aš automatiškai leidžiu pažeidinėti save.

Tikėjimai ir religijos

"Kito" Vytauto požiūris man priimtinas. Asmeniniai tikėjimai, asmeninis pasaulio suvokimas - jokia religija. Religija - tai asmeninių tikėjimų, fantazijų, jausmų (ypač - baimių) valdymas, manipuliavimas. Tai - valdžia. Juk apie Vatikano juodaskvernius taip ir sakoma: šventasis sostas.

Aš pats tiesą sakant, neturiu jokio potraukio mistikai, nors mistikai man nekliūva. Skaitydamas pasaulio suvokimo interpretacijas, vadovaujuosi tokiu principu: kai viena paslaptis yra aiškinama kita, dar didesne paslaptimi - tai jau ne mokslas, ne pažinimas, bet fantazijos ir šaltatanizmas. Šarlatanų nemėgstu, juos laikau tokiais pat sukčiais, kaip ir bažnytininkus.

O aš vaikystėje girdėjau kiek

(Išvalyta. Čia buvo laaaaabai ilgas nacio kliedalas, net neturėjau kantrybės jį visą perskaityti. To betrūko, kad į šitą tinklalapį susimestų psichopatai. - P.D.)