Seniai pastebėjau, kad daiktai su manimi žaidžia kvailą žaidimą. Norėdami paerzinti, jie kur nors pasislepia, ir tai daro pačiu negeriausiu momentu. Reikia kalti vinį -  kažkur dingo plaktukas, atsirado plaktukas - išsilakstė vinys. O paskui, kai nebereikia, jie visi išlenda iš savo slėptuvių ir vaiposi - štai, žioply, pažiūrėk, mes buvom tavo panosėj!

Dar blogiau su laikrodžiais. Vienam kartais patikiu mane pažadinti, ir jis pavestą darbą atlieka laiku, dėl to  neprikiši. Bet daro tai grubiai, iššaukiančiai - visai ne taip, kaip darydavo mano mama. Jis tyčia nutaiko patį saldžiausią momentą, tada čaižiu balsu nugąsdina ir nesiliauja ant manęs rėkęs tol, kol neatsikeliu. Jis aiškiai piktnaudžiauja patikėta valdžia, mėgaujasi mano vargu ir puikuojasi prieš kitus daiktus - štai, pažiūrėkit, kaip šeimininkas nuo mano komandos pašoks! O sieninis, tas senas sukčius, tingi pajudinti seną švytuoklę ir sustoja be jokio reikalo. Nešiau pas laikrodininką, bet tas nerado ligos. Apsimeta dykaduonis! Bet va, sakė laikrodžių daktaras, tie antikvariniai yra labai jautrūs, turi juos pakabinti labai labai lygiai ir stengtis po to nebejudinti. Matai, koks įžeidus aristokratas - piršto prie jo neprikiši!

Užtat su gamtos daiktais sutarti lengviau. Saulė - sena mano pažįstama, aš su ja rytais pasisveikinu tarsi su kokia pana. Ji man pamerkia akį, aš jai  pasiunčiu bučkį. Kartais užlenda debesys, bet ant jų nepykstu - toks jau jų darbas lįsti dangaus šviesuliams už  akių ir gadinti mano atostogas. Mėnulis, nusenęs naktinis sargas, kartais sumaišo grafiką ir lenda budėti dieną. Man juokingiausia, kai jis į naktinę pamainą išeina rytais. Ar tik nepadaugino, naktį žaisdamas su žvaigždėmis?

Kai pažiūri aplink - visur gyvi padarai. Ne tik žmonės - upės bėga iš Lietuvos, vėjas kilnoja mergoms sijonus, o darbymečiu kruta ir akmenys. Mokykloje man kažkada sakė, kad tai personifikacija arba suasmeninimas, bet nesvarbu. Kur kas svarbu, kad pasaulis nėra toks jau visai baisus,  negyvas ir nenuspėjamas, o aš jame ne toks vienas ir svetimas. Senelis Froidas kažkada samprotavo, kad dalį savęs matau kituose ir veikiu lyg kultūros namų kino projektorius, kitiems priskirdamas kai kurias savo paties ydas ir smegeninėje atsiradusius vaizdinius. Na taip, žinoma, man tiek ir terūpi, kaip tam chuliganui vėjui!.. Bet, jeigu pagalvoju geriau... Tiek to.

Suasmenintas mano pasaulis - visai neblogas metodas. Suasmenintas kelmas, suasmenintas miškas, suasmeninta žemė, suasmenintas visas pasaulis. Visa tai, ką matau, ką girdžiu ir jaučiu, gali būti kaip vienas didžiulis asmuo. Ar tik ne Dievas?

Užteks rašyti - einu, pranešiu šunims, kad šiandien - bulviniai blynai. Šį  sykį aš jiems pasakysiu griežtai: neėsite blynų - nieko daugiau negausit!

Su kuo aš čia vienas šnekuosi savo galvoj?