Prieš Kalėdas mes susirinkome į bendruomenės salę Advento žaidimams. Kažkas pasiūlė išsiburti ateitį, bet nežinojome - kaip.

 

- Žinau vieną būdą, - pasakė Alius Sakinis ir nuėjo į gretimą kambarį. - Minutėlę palaukit! - sušuko iš ten.

 

Netrukus jis grįžo, nešinas popieriukų saują.

 

- Ant kiekvieno lapelio - po pranašystę, - paaiškino mums. - Ištraukit ir paskaitykit balsu.

 

- Kas turi, tam bus pridėta, - perskaitė popierėlį ūkininkas Ancius ir be galo apsidžiaugė. - Man šiemet neblogai nubiro grūdai... Vadinasi, kiti metai bus dar geresni!

 

- Kas neturi, iš to bus atimta, - perskaitė Anciaus kaimynas Jonas ir be galo nusiminė. - Šiemet supuvo bulvės... Kas bus kitais metais?

 

- Man irgi bulvės supuvo, - ramino jį Ancius, bet Jonas nekreipė dėmesio.

 

- Jonai, ir tu neblogai pardavei grūdus, - kalbėjo Anciaus žmona, bet Jonas buvo labai nusiminęs.

 

- Burkim toliau! - šaukėme mes.

 

Alius padavė traukti kitiems.

 

- Paskutinis bus pirmas, - paskaitė veterinorius Pranas ir laimingas pašoko nuo savo kėdės.

 

- Paskutinis bus pirmas! - sušuko dar sykį, po susigėdo ir nieko daugiau nesakė. Mes jau žinojom, kad jis eina į rinkimus, o artimiausi draugai prasitarė, kad jis patyliukais svajoja tapti meru. Ta pranašystė nedaug kam patiko, bet sakyti nieko nesakėm - ką tu žinai?

 

Alius padavė traukti seniūnei.

 

- Kas pirmas, bus paskutinis, - perskaitė ji ir neteko žado.

 

Nutilom ir mes, bet kampe kažkas sukikeno, ir per salę nugriaudėjo juokas. Visi nekantraudami laukėm, kad po rinkimų mūsų seniūnės tikriausiai neliks, o dabar ta pranašystė... Kad būtumėt matę, kaip ji atrodė!

 

- Be galo kvaili juokai! - sušuko seniūnė, pašoko nuo savo kėdės ir puolė prie kailinių. - O jums parūpinau salę!

 

- Seniūne, nereikia! - bėgime mes iš paskos. - Juk tai - tik pranašystės!

 

- Tai tik citatos, - sakė jai Alius. - Tai viso labo Biblija...

 

- Turiu pasakyti, labai kvaila Biblija, - pareiškė seniūnė ir trenkė lauko duris.

 

Vakaras buvo sugriautas.

 

- Iš kur tu ištraukei tas kvailystes? - spaudėme Alių prie sienos. - Ar pagalvojai, kas bus, jeigu neišsipildys?

 

- Iš kur aš žinau? - gynėsi Alius. - Tai iš tiesų šventoji knyga. Aš nurašiau Jėzaus žodžius. Štai, pažiūrėkit: kas turi, tam bus pridėta, pirmieji bus paskutiniai, o paskutiniai - pirmieji... Turiu ir daugiau - galime burti dar.

 

- Eik tu velniop! - šaukėme mes.

 

Visi buvome taip - susierzinę, kad galėjome Alių prikalti prie sienos.