Susiginčijo sykį ateistas su davatka.

- Religija - baisus dalykas, - sakė ateistas. - Pažiūrėk į krikščionybę. Šventieji karai, inkvizicija, kitatikių žudymas, sandėris su Hitleriu - štai kas yra krikščionybė!

- Man atrodo, tu nežinai, kas yra bažnyčia, religija, - pareiškė davatka. - Pažįsti mane? Tai pasakyk, kada aš ėjau į šventuosius į karus, kada buvau inkvizitorius, kada laužiau kaulus kitatikiams arba susidėjau su Hitleriu? Tai ir nešmeižk krikščionybės! Gal jau pamiršai, ką ateistai darė, turėdami valdžią? Griovė kryžius, degino bažnyčias, žudė dvasininkus ir trėmė tikinčiuosius. Štai kas yra ateizmas!

- Tik nešnekėk nesąmonių! - pasipiktino ateistas. - Nei aš trėmiau, nei aš žudžiau, nei aš grioviau, nei deginau! Ateizmas - kas kita, nieko nesupranti.

Pro šalį ėjo Alius Sakinis, o jie vienas kitam jau kibo į atlapus.

- Aliau, paklausyk, ką tas kvailys sako apie religiją! - šaukė vienas.

- Aliau, ar tu girdi, ką jis svaičioja apie ateizmą? - nepasidavė antras.

Alius paklausė to, paklausė ano, tada ir sako:

- Man atrodo, abu esat tas pats. Ko gi jums pyktis?

- Tas pats? - suriko abu vienu sykiu. - Kaip tu drįsti lyginti?..

Prišoko abu ir užspardė Alių Sakinį.

Vienas spardė iš krikščioniškos meilės, kitas - vardan tiesos ir teisingumo, bet Aliui, nemokytam žmogui, buvo tas pats.