Jokio tikslo, tai ir prasmės jokios. Štai toks mano gyvenimas.
Laikinų niekingų tikslų, aišku, turiu. Išsisukti nuo darbo, užsikurti ugnį, įsijungti internetą ir paerzinti kokią davatką ar patriotą. Ai, pasibaigė malkos! Reikia jų parsinešti.
Malkos - kad degtų, degtukai - kad jas uždegtų. Bet štai įkuriu ugnį be degtukų. Nuo vakar pečiuje liko žarijų, uždėjau sausų pagalių, įjungiau orapūtę. Liepsna labai greitai pasiunta ūžti kaip uraganas. Ugnis yra tam, kad užvirtų kava. O koks mano tikslas?
Mano tikslas dabar - nueiti pas kaimynus ir parsinešti stiklainį pieno. Kokie trys šimtai metrų vingiuotu sniego taku. Kad ir kiek esu mėginęs eiti kuo tiesiau, vis tiek išeina tokia štai sinusoidė. Gal mano tikslas mėtyti pėdas?
Pūkis jau sėdi prie savo namelio ir laukia. Kai prieinu arčiau, pasiunta šokinėti ir loti. Atrodo, nusidaužęs jis perkąstų koją. Bet peržengiu jo autonomijos ribą, ir jis tik šokinėja. Atseit, pasiilgo.
- Ar durnas, kad loji ant savo draugų? - gėdiju jį ir traukiu iš terbelės visai neblogą kaulą su likučiais mėsos.
- Ai, maniau, kad nieko neatnešei, - sako jis susigėdęs.
Pūkis visą gyvenimą pririštas ir žmonija nebetiki. Bet yra apgynęs mane nuo žąsino ir nuo kelių vištų. Jis tikriausiai įsivaizduoja, kad aš esu jo nuosavas gyvulys. Gal netgi galvoja, kad mano gyvenimo tikslas - nešti mėsingus kaulus ir dar palepinti kokiu spirgu.
Ai, Pūki, baikime! Aš juk nesakau, kad tavo gyvenimo tikslas - aploti mane.
Bet Pūkis užveda ant neblogos minties.
Jeigu būčiau savo paties savininkas, tai negu laikyčiau tokį?
Sakyčiau: "Kokia man iš tavęs nauda?"
Kelias atgal - ta pati sinusoidė.
Turiu iš savęs naudos ar neturiu?