Religinio apsakymuko fabula labai paprasta, užtat psichologinė situacija labai supainiota: pagrindinė herojė atsidūrė tarp kūjo ir priekalo, bet sunkiai supranta, kur čia kūjis, o kur tikrasis priekalas. Tas apsakymukas vadinasi "Kunigas". Kas norite, rasite internete.

Herojė pasakoja savo istoriją, kaip susidėjo su kažkokia sekta, bet atsidūrė savo šeimos  narių, religinių fanatikų, nemalonėje. Nežinodama, ką daryti, ji ryžtasi nueiti pasitarti pas katalikų kunigą. Kažkodėl - ne ne pas savo pastorių... Gal kad pati yra kilusi iš katalikų, nuo kurių ji dabar lyg ir atskilo? Na, bet dar ne visai atskilo, nes patarimo ieško ne sektoj, bet katalikų bažnyčioj.

Kunigas iš pradžių pareiškia, kad jis klauso tik išpažinčių, bet netrukus paaiškėja, kad jis ne toks jau  baisus ir griežtas - jis netgi labai supratingas ir duola labai originalų, tiesiog netikėtą patarimą: pataria mesti šeimą, kurioje negerbiami jos religiniai įsitikinimai. Nesvarbu, kad jos šeima yra katalikai, bet DĖL BAŽNYČIOS ji turi MESTI ŠEIMĄ -  toks yra kunigo patarimas, kurio ji paklusniai išklauso, bet nesiryžta įgyvendinti. Vėliau,prispausta fanatikų, ji atsiduria dar sunkesnėje situacijoje. Galiausiai herojė supranta ir patvirtina išmintingo, jos orumą ir  religines pažiūras gerbiančio  katalikų kunigo pasakytą tiesą: DĖL BAŽNYČIOS REIKIA MESTI ŠEIMĄ. Toks yra pagrindinis sprendimas, tokia viso kūrinio išvada.

Bet tai - dar ne viskas. Tikroji potekstė glūdi truputį giliau.

Situacija būtų labai paprasta, jeigu apsakymo herojė būtų nuėjusi pas savo sektos pastorių, ir tas būtų pataręs dėl sektos palikti šeimą. Sakyčiau, tai nėra labai jau retas atvejas - tikrai pasitaiko, kad sektos apsėda žmones, kaip sakoma, "išplauna smegenis", ir tie  susipyksta su kitų pažiūrų  artimaisiais, netgi juos meta dėl sektos. Bet šį sykį patarimą davė ne pastorius, bet katalikų kunigas!

Dabar galvokime patys: kur eiti likimo draskomai herojai, jeigu ji paliks šeimą? Į sektą? Bet sektoj kažkas negerai - ji gi patarimo kažkodėl ėjo ne pas sektos pastorių, bet į sektos konkurentų stovyklą, pas katalikų kunigą. Taigi tikrojo atsakymo, tikros pagarbos savo religiniams įsitikinimams ji  sulaukė ne šeimoje, ne sektoje, bet katalikų bažnyčioje, kur dirba labai jautrus ir supratingas kunigas. Ko gero, jai protingiausia būtų grįžti atgal į  katalikų  bažnyčią, o taip padarius, išsispręstų ir jos konfliktai su katalikais šeimos nariais. Tiesiog stebuklas: ir šeima  būtų išsaugota, ir asmeninis orumas atkurtas! Žodžiu, grįžkit atgal pas motiną savo bažnyčią, nes TIKRĄJĮ PRIEGLOBSTĮ TEIKIA TIK KATALIKŲ BAŽNYČIA. Tokia yra pagrindinė potekstė, toks yra dvigubas religinio apsakymuko dugnas.

Jau galime išjungti kompiuterį ir eiti į atlaidus? Dar truputėlį palaukit, neskubėkite lėkti pas gerąjį katalikų kunigą išpažinties. Yra vienas labai didelis BET.

Jeigu patikėsime menine autorės išmone, tai tikrąjį bendravimą rasite katalikų bažnyčioje, BET iš tiesų yra atvirkščiai.

Kas yra dalyvavęs bet kurios protestantų sektos bent vienose apeigose, tas  turėjo iškart pastebėti, kad bendravimo ten yra kur kas daugiau, nei katalikų bažnyčioje. Kaip  tik bendravimas yra stiprioji sektų savybė, kuri pritraukia ir išlaiko savo narius. Jis čia ne toks laiptuotas, kaip katalikuose. Pastorius į savo ganomuosius žiūri ne iš aukštybių, kaip kad kunigas iš savo sakyklos, paprastai jis stovi salėje tarp kitų sektantų ir netgi vaikšto tarp jų, sveikinasi, davinėja klausimus. Katalikas bažnyčioje privalo tiktai klausytis, o sektantas gali ir paklausti  pastoriaus, kartais jie visi netgi svarsto  (aišku, tik budrioje sektos vadovų priežiūroje) tam tikras Biblijos citatas.

Žodžiu, sektantų bendravimas nėra formalizuotas iki simbolinio lygio - išsikalbėti panorusiam sektantui pastorius tikrai nepasakys: aš klausau  tik išpažinčių. Tokių formalizuotų  "išpažinčių" (melavau, keikiau, negražiai pagalvojau) ten netgi nėra. Po  savo pamaldų jie paprastai pasilieka bendruomenės pietums arba vakarienei, toks bendravimas beveik privalomas - jo metu žmonės gali ir tarpusavyje pasikalbėti, ir labai iš arti pabendrauti su savo sektos vadovais.

Išeitų, aš siūlau mesti katalikišką šeimą, katalikų bažnyčią ir eiti į protestantų sektą?

Mano galva, būtų didžiausia nelaimė nutraukti ryšius su artimais žmonėmis ir savo artimuosius iškeisti į kokią nors organizaciją - nesvarbu, ar tai būtų nedidelė protestantų sektą, ar galingoji Vatikano imperija. Užmetus akį į apsakymo autorės aprašytą šeimos situaciją yra aiškiai matyti, kad tikroji nelaimės priežastis yra religinis fanatizmas. Tai religija suskaldo tautas ir šeimas, o  patį žmogų kartais skelia pusiau. Tikrai pasitaiko, kad žmogus nutraukia ryšius su šeima ir iškeičia juos į sektanto  ar vienuolio gyvenimą. Nežinau, kas gali būti kvailiau - iškeisti tikrus, natūralius ryšius į formalų bendravimą, nuoširdų atvirą pokalbį su artimaisiais - į simbolines apeigas sekmadieninėse grupėse, tikrą meilę - į  pamokslus ir deklaracijas apie meilę...

Gal ir įdomu sekmadieniais truputėlį pakeisti aplinką ir kelias valandas pasiklausyti vaizduotę dirginančių  religinių pasakų, legendų, giesmių bei neblogos muzikos. Bet reikėtų žinoti, kad  tai nėra toks jau visai nekaltas užsiėmimas. Nesu girdėjęs, kad kas nors siūlytų dėl klasikinės muzikos koncertų, žvejybos ar krepšinio mesti šeimą. O  štai dėl sekmadieninių ritualų siūlo.

Kaip jau sakiau, sekta yra šiek tiek daugiau, nei ritualai, bet ir ten  bendravimas nėra pilnavertis, jis irgi poliarizuotas - viena sektos dalis "žino tiesą", o kita  "jos nežino", vieni "moko ir gano", o kiti atlieka avinų (atsiprašau - avelių) vaidmenį. O svarbiausia - sektai ir bet kuriai kitai bažnyčiai svarbus esi ne tu, bažnyčiai yra svarbi pati bažnyčia. Tai tu jai tarnausi, o ji tau tarnaus tik simboliškai. Tu jai aukosi  tikrus pinigus ir tikrą laiką bei darbą, o ji tau atlygins pamokslais, sakramentais ir kitais įsivaizduojamais (dvasiniais)  "lobiais" . Iš tiesų viskas, kas tenai daroma, turi stiprinti ne tave, o bažnyčią - ir ritualai, ir gerai suplanuotas bendravimas per bendruomenės pietus ar vakarienę. Ir vadinamieji "liudijimai", ir štai tokie religiniai apsakymėliai...

Ir tu užkibsi ant tokios meškerės?

Nebent tikro  bendravimo, tikrų artimųjų nė nebuvo... Tokiu atveju nesamą bendravimą turėtų pakeisti įsivaizduojamas.