Būti čia ir dabar. Ar to tikrai reikia?

Kategorijos: 

Pastaruoju metu seminaruose, straipsniuose ir TV laidose gan dažnai išgirstame siūlymą gyventi čia ir dabar, kaip alternatyvą gyvenimo atidėliojimui: „kai baigsiu mokslus“, „kai padarysiu karjerą“, „kai pastatysim namą“, „kai užaugs vaikai“ ir „kai išeisiu į pensiją“. Iš esmės tai lyg ir geras pasiūlymas, tačiau skeptiko charakteris reikalauja viskuo abejoti ir viską „perkramtyti“ pačiam. Taigi, kokias būsenas patiriame gyvenimo laiko skalėje, kokia jų paskirtis ir prasmė:

Dabartis – tai viskas ką sąmoningai(ir nesąmoningai) veikiame šiuo metu. Ką suvokiame, galvojame ir jaučiame.

Praeitis – tai mūsų gyvenimo išmintis, iš esmės tai mūsų tapatumo, mūsų savimonės pagrindas ir, svarbiausia, tai mūsų teigiamų, resursinių būsenų saugykla, iš kurios semiamės stiprybės, kai tenka įveikti gyvenimo iššūkius ir krizes.

Ateitis – tai mūsų siekiai, tikslai ir svajonės, tai vizija kaip norime, kad būtų, tai veiksnys įkvepiantis ir nukreipiantis mūsų valią, jėgas ir pastangas viena ar kita kryptimi.

Kiekvieną kartą, išgirdęs ar perskaitęs populiarią rekomendaciją, stengtis gyventi čia ir dabar, kažkodėl suabejoju, gal todėl, jog esu pernelyg kritiškos ar linkusios visur prieštarauti prigimties (kaip sakė psichologas Vitoldas Masalskis, mano metaprograma labiau orientuota į skirtumus, nei į panašumus). Visada susimąstau, kaip gi gyventi, negalvojant apie ateitį ir nesiremiant praeitimi. Tuojau vaizduotėje iškyla vaikystės pasakėčia apie žiogą ir skruzdėlę. Kurioje žiogas visą gražią vasarą gyveno pagal principą čia ir dabar. Griežė smuikeliu, linksminosi ir dar šaipėsi iš sunkiai dirbančios skruzdės, bet atėjus žiemai jam teko nusižeminus šliaužti į skruzdėlyną prašyti pagalbos.

Apie praeitį yra pasakęs berods dar Herodotas „Tautos, nežinančios savo praeities, visada lieka vaikais“. O apie žmones, kuriems priverstinai ištrinta praeitis, kažkada rašė Čingizas Aitmatovas. Jis juos pavadino mankurtais.

Vaikai iš tikro dažnai būna „čia ir dabar“ būsenoje. Koks pyplys, pamiršęs visą likusį pasaulį, gali ištisas valandas stebėti kaip būrys skruzdžių kovoja su kirminu, ar kaip vabzdys ropinėja po gėlės žiedą. Kartais būna, kad ir suaugęs taip įsigilinęs žiūri į kokį seną, daug syk dažytą ir nutrintą stalą. Mato jame daugelio žmonių ir kartų pėdsakus, jaučia kaip išaugo medis, kaip stalius obliavo tas lentas, jas suleido vieną prie kitos ir t.t. Tuo metu jis net nepastebi kitų aplinkos detalių: kad tas stalas pritvirtintas prie grindų, kaip ir taburetė ant kurios jis sėdi, kad durys be rankenų, o sanitarai jau ruošia jam eilinę raminančiųjų injekciją.

Ir vis dėl to pasiūlymas gyventi čia ir dabar nėra visai beprasmis ar blogas. Na, kaip ir siūlymas geriau išsimiegoti, ar būti veikliu ir energingu. Nelygu kada, kur ir kodėl?

Taigi, ką mes veikiame, kai nebūname šioje palaimintoje čia ir dabar būsenoje?
Ne paslaptis, jog dauguma mūsų kasdieninės dabarties dalykų vyksta automatiškai. Net nesusimąstant ką, kodėl ir kaip darome, kaip ir kodėl jaučiamės, arba kodėl vienaip, o ne kitais suvokiame aplinkinį pasaulį.

Ir ne tik eidami negalvojame apie tai, kaip statyti kojas, ar važiuodami automobiliu retai susimąstome, kokią čia jungti pavarą, jau nekalbant apie tai, jog nesirūpinam, kokiu dažniu turi plakti širdis, kokią palaikyti kūno temperatūrą ir kiek išskirti skrandžio sulčių suvalgius jautienos kepsnį. Greičiausiai retas sugebėtų atsiminti ir papasakoti kaip atvažiavo įprastu keliu į darbą. Kaip nekyla jokių abejonių, kad vaikas baigęs penkias klases rudenį eis į šeštą, taip ir prakutus pinigų, atrodo visai natūralu pulti statyti namą. Liūdniausia, kad daugelį dalykų gyvenime darome ne tik nesusimąstydami, ką ir kodėl veikiame, bet ir nejausdami paties proceso grožio ar skonio. Žmogus su kitais bendradarbiais eina pietauti ne todėl, jog išalko ir nori valgyti, bet tiesiog todėl, kad laikrodis rodo pietų pertraukos pradžią ir reikia pasistiprinti prieš likusią darbo dienos dalį. O gal tik todėl, jog visada ir visi taip daro. Labai gerai šį procesą apibūdindavo tarybinių laikų rusiškas išsireiškimas. Tose darbovietėse, kurios neturėdavo valgyklos ar bufeto, būdavo „maisto priėmimo kambarys“ („komnata prioma pišči“ - rus.). Ten darbuotojai galėdavo išsivirti arbatos ir suvalgyti iš namų atsineštą sumuštinį. Iš tikro daugybė žmonių ir šiandien ne valgo, bet „priima maistą“, nematydami, neužuosdami, nejausdami ir nesuprasdami ką ir kodėl tuo metu veikia, bet mintyse toliau gyvendami darbais ir rūpesčiais, nuo kurių taip ir neatitrūko atbėgę pavalgyti.

Daugelį dalykų mes žinome net nepabandę: cukrų dedame į kavą neragavę ir neklausdami padavėjo ar ji saldinta. Kai kas netgi druskos pilasi į sriubą net jos neragavęs. Taip neabejojame, kad čigonas bus tinginys, o žydas protingas ir suktas.

Taip pat (ypač vyresnio amžiaus) žmonės kartais panyra į prisiminimus apie seniai prabėgusius metus ar kažkada įvykusius įvykius. Kartais mėgstame planuoti ar svajoti apie tai, ką ir kaip norėtume pakeisti ir pasiekti savo gyvenime.

Kartais (klausydami sekmadienio pamokslo ar lydėdami artimąjį į paskutinę kelionę) peržvelgiame į savo ir kitų žmonių gyvenimus kaip filmą, susimąstydami iš kur atėjome ir kur einame, bei kas gyvenime mums svarbu ir kas nelabai.

Taigi, iš tikro, kasdieniame gyvenime patiriame daugybę būsenų ir jų niuansų.

Supaprastintai sąmonę galėtume įsivaizduoti kaip superkompiuterį, kuriame vienu metu yra pradėta daug procesų ar yra atidaryta daug programinių langų. Praktiškai tuo pačiu gyvenimo laikotarpiu mes vystome kelis projektus savo darbe, rūpinamės namo statyba ar buto remontu, galvojam kaip rytoj reiks eiti pasikalbėti su dukros auklėtoja ir t.t. (Hobiai, draugai, kaimynai, automobilio ir kredito problemos. O kur dar įkyriai visais kanalais plūstanti reklama ir šiaip „labai svarbi informacija“?). Natūralu, jog skirtingose situacijose, skirtingoms paprogramėms, skiriamas skirtingas sąmonės resursų kiekis.

Gal būt todėl, kad smegenys yra labai brangiai organizmui kainuojantis organas (o evoliucijos požiūriu iš viso - prabangos dalykas), jos privalo pastoviai būti apkrautos darbu. Todėl taip sunku nieko negalvoti ar visiškai susitelkti į vieną darbą, nes kiekvienu momentu kai mūsų kokia nors veikla (pvz. automobilio vairavimas) nepareikalauja visų smegenų resursų, jos tuojau pat pradeda apdirbinėti vieną ar kelias iš eilėje laukiančių paprogramių.

Čia ir dabar būname tada, kai iškilusi problema yra tokia svarbi, ar veikla tokia įtraukianti, kad netgi nevalingai tam skiriame praktiškai visus smegenų resursus. Kitas atvejis, kai resursus sukoncentruojame tikslingai ir sąmoningai (na kaip to pramokę žmonės gali meditacijos metu sustabdyti visų paprogramių nagrinėjimą, t.y. sustabdyti klaidžiojančias mintis).

Jei tai kas parašyta aukščiau, bent kiek teisinga, tai galima daryti vieną įdomią išvadą: kuo mažiau mes turime „atidarytų paprogramių“, t.y. kuo mažiau gyvenime turime pradėtų ir iki galo neišspręstų problemų (jas išsprendžiame, arba stengiamės neatidaryti „naujų langų“) – tuo dažniau ir lengviau mus aplanko „čia ir dabar būsena“.

Taigi iš tikro retai būname čia ir dabar todėl, jog esame labai motyvuoti, tikslingi, aktyvūs ir racionalūs. Prieš vertinant gerai tai ar blogai, norėčiau kiek panagrinėti ir suklasifikuoti aukščiau aprašytus elgesio fenomenus. Manau tai automatizmas, asociacija, disociacija, disharmonija ir rubrikacija (etikečių klijavimas).

Asociacija (buvimas čia ir dabar)

Greičiausiai gyventi čia ir dabar reiškia labiau asocijuotis (įsijungti, įsijausti) į vieną ar kitą situaciją ar veiksmą. (Jei nekalbama apie mistines patirtis, kai visa tampa vieniu, pajuntame tiesioginį ryšį su visata ir t.t.)

Kartą, sėdėdamas su meistru prie įpusėto statyti sodybos priestato, jam sakau:
- Žinai kai surinkinėsim stogo konstrukciją...
- Palauk, aš dabar visas prie sienų. Kai prieisime prie stogo, tada apie tai ir pakalbėsime.

Iš tikro, tas mano draugas sugeba labai įsijungti į tai, ką einamuoju momentu daro. Tai jam padeda, gaminant puikius korpusinius baldus. O tada priestato karkasą, iš turimo medienos tašo, supjaustė ir surinko taip, jog liko tik trys ar keturi 3-5 cm ilgio gabaliukai, niekur neteko sudurti ir niekur nepritrūko.

Gal būt tai ir yra situacija kai žmogus duotuoju momentu yra visas čia ir dabar. Tai puiku, tačiau tada pagalvojau, jog, jei pastebėčiau sienų konstrukcijoje kokią klaidą, kuri perspektyvoje trukdytų sėkmingai uždengti stogą, kalbėti apie ją, pilnai surinkus sienas, gali būti kiek per vėlu. (džiaugiuosi, kad tuo atveju taip neatsitiko).

Apie tai trumpas anekdotas, kaip mikčius su labai fiziškai pajėgiu ir sugebančiu įsijausti į darbą (būti čia ir dabar) kolega nešė į penktą aukštą pianiną.
Užnešus iki antro aukšto mikčius bandė kažką pasakyti:
- Me... me ...
- Užsičiaupk - pasakė įsijautęs kolega – kai užnešim ir pasakysi.
Užlipus iki 5 aukšto:
- Me... me... mes sumaišėme laiptines.
- Blyn. Greitai nešam žemyn.
- Pradėjus nešti žemyn:
- A... a... a...
- Užsičiaupk - kai nulipsim ir pasakysi.
Nulipus:
- A... a... aš pajuokavau.

Iš tikro, būti čia ir dabar sugeba ne tik maži vaikai ir ligoniai. Tokioje būsenoje esame, kai susikaupę tapome paveikslą, kai dažome sienas, kai klausomės koncerto ar esame įnikę į labai įdomią knygą.

Disociacija

Geras disociacijos pavyzdys, kai apžvelgiame ir įvertiname didelę laiko atkarpą, gal netgi visą gyvenimą, tai laidotuvės, ar kokia kita rimta krizė. Žemesnio lygmens, paprastesnė disociacija, pavyzdžiui, būna tada, kai dailininkas įsigilinęs kruopščiai tapo detales, po to atsitraukia ir apžiūri bendrą paveikslo vaizdą. Globali disociacija gali būti tada, kai mintimis bandome aprėpti visos tautos, ar žmonijos, istoriją ir bandome įsivaizduoti ateities perspektyvas.

Kartais sugebame ir konkretaus veiksmo ar konflikto eigoje pažvelgti į save bei situaciją tarytum iš šono, disocijuotai. Manau tai bet kuriuo atveju tai tikrai nėra blogas sugebėjimas.

Automatizmas ir rubrikacija (etikečių klijavimas)

Dažnai kritikuojamas automatizmas ir etikečių klijavimas, manau, taipogi nėra absoliutus blogis. Automatizmą palyginčiau su važiavimu iš punkto A į punktą B tiesiausiu, įprastu, asfaltuotu keliu. Tai padeda taupyti laiką, kurą ir kitus resursus.

Na, jei važiuodami dviračiu pabandytume pilnai jausti kuri koja kokį daro judesį, kokia jėga spaudžia pedalus, joms šilta ar šalta, ar nespaudžia batai ir t.t., tai gal iš karto ir nenuvirstume, bet pavojus pakliūti po automobilio ratais ar nutrenkti kokią bobulę, tikrai stipriai išaugtų. Ta prasme, automatiškas pedalų mynimas palieka laisvus sąmonės resursus aplinkos stebėjimui, adekvačiam vertinimui ir reagavimui.

Lygiai taip pat ir etikečių klijavimas yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Jei važiuodamas automobiliu matau autobusų sustojime moksleivių būrelį – labiau sutelkiu dėmesį, gal netgi sulėtinu greitį ar persirikiuoju į tolimesnę nuo jų eismo juostą, nes klijuoju jiems judrių, nenuspėjamų išdykėlių etiketę. Ir daug mažiau dėmesio kreipiu į kitame sustojime stoviniuojančias dvi močiutes. Nors, žiūrint grynai teoriškai, vaikučiai gali pasitaikyti visai flegmatiški, o močiutės – hiperaktyvios, ir pradėti vaikytis viena kitą, išbėgdamos į kelią.

Tačiau, bandydami į kiekvieną sutiktą žmogų žiūrėti kaip į unikalų ir stengdamiesi visiškai teisingai ir objektyviai išsiaiškinti visas jo savybes, toli nenuvažiuosime (paprasčiausiai pamiršim kur važiuojame). Todėl etikečių klijavimas dažniausiai yra natūralus, įprastas ir būtinas elgesys.

Greičiausiai tai apie jį ir automatizmą dar 1911 metais pasakė Alfred North Whitehead:
„Civilizacija progresuoja didindama operacijų, kurias galime atlikti apie jas negalvodami, skaičių.“

Disharmonija

Disharmonijai galima priskirti tuos atvejus kai, srėbdami sriubą, mintimis ir jausmais vis dar tęsiame nemalonų pokalbį su viršininku, eilinį kartą, visiškai nerezultatyviai, perkramtome kažkokias senas nuoskaudas ar, stovėdami netikėtame eismo kamštyje, savo emocijomis jau esame svarbiame susitikime, į kurį vėluojame. Galima sakyti, jog tokiu atveju siela palieka kūną. Nes visos mūsų mintys jau yra kažkur ten, kitoje vietoje.

Jei kelių gaideliams skirtame pamokyme: „Nevažiuokite greičiau, nei skrenda jūsų angelas sargas“, atspindima situacija, kai kūnas pabėga nuo sielos (angelo sargo), tai šios disharmonijos atveju dažniausiai mūsų siela (jausmai ir mintys) pabėga nuo atsiliekančio kūno. Disharmonija paverčia žmones „skeltapročiais“. Nes dalis proto vis tiktai lieka su žmogumi, bet dalis neabejotinai pabėga, yra kažkur kitur.

Bent šiuo metu nematau ir nesugalvoju jokių teigiamų disharmonijos aspektų. Tokiu atveju patarimas būti čia ir dabar neabejotinai teisingas, tik dauguma guru pamiršta pasakyti kaip jį įgyvendinti konkrečioje situacijoje.

Nesu linkęs mokyti kitų, tačiau galiu pasidalinti patirtimi kaip pats išmokau „nesuskilti“, kur nors skubėdamas automobiliu:

Keletą praėjusių žiemų teko gan dažnai rytais važinėti iš Jonavos į Vilnių. Į kai kuriuos renginius buvo negalima pavėluoti (pvz., Olego Lapino seminarai šeštadienį prasidėdavo valandos meditacija, kurios metu durys užrakinamos ir pavėlavusieji neįleidžiami). Kelio sąlygos pastarosiomis žiemomis, švelniai tariant, buvo įvairios. Visų pirma, pasistengiau suvokti, jog pavėlavimas į seminarą ir likimas be meditacijos, žymiai mažesnė blogybė netgi už nesudėtingą įlėkimą į griovį (be rimtesnio automobilio apgadinimo). Nepakliuvus į meditaciją galima nueiti išgerti kavos, pabendrauti su kitais vėluojančiais ir t.t. Antras svarbus atradimas - tai suvokimas, jog pagrindinis proto skaldytojas yra laikrodis. Ir jei ryte, tepant sumuštinius ir geriant arbatą, žvilgčiojimas į laikrodį tik trukdo pasimėgauti arbatos aromatu, tai nėra taip pavojinga, kaip nuolatinis laikrodžio sukeliamas spaudimas, vairuojant slidžiame kelyje. Šią problemą išsprendžiau paprastai – žinodamas, kada reikia išvažiuoti, norint laiku pasiekti Vilnių, į laikrodį žiūriu tik namie, o automobilyje jį išjungiu ir pasineriu į vairavimo malonumą čia ir dabar, kur greitis priklauso tik nuo kelio dangos būklės ir eismo intensyvumo. Atvykęs į Vilnių, įsijungiu laikrodį ir tada nusprendžiu, ar teks eiti gerti karšto pieno su bandele, ar pasinerti dar ir į oficialią meditaciją.

Apibendrindamas galiu pasakyti, jog gyventi čia ir dabar (asocijuotai) neabejotinai svarbus gebėjimas, bet ne mažiau svarbus ir sugebėjimas disocijuotai pažvelgi į atskiras gyvenimiškas situacijas, bei visą savo gyvenimą - jo tikslus, vertybes ir prioritetus. Žmogaus gyvenime reikia visko: ir dabarties, ir praeities, ir ateities, ir etikečių, ir apibendrinimų, ir automatizmo. Svarbiausia žinoti, kad tokios elgsenos ir požiūriai objektyviai egzistuoja, žinoti jų privalumus ir trūkumus, bei, keičiantis situacijai, sugebėti laiku keisti savo elgseną, neužstrigti, neužsiciklinti vakarykštėje dienoje. Kaip ir gyvenimo judesiui netikėtai stabtelėjus, neleisti protui ir jausmams pabėgti nuo mūsų kažkur į priekį.

Nesu didelis sportinės medicinos specialistas, bet man rodos gerai treniruoto atleto širdis pasižymi ne tik tuo, jog esant dideliam krūviui išvysto didelį galingumą, o ramybės būsenoje plaka labai lėtai. Atrodo, vienas iš svarbiausių rodiklių yra tai, kaip greitai širdis, gavusi krūvį, išvysto maksimalią galią ir kaip greitai po krūvio sugrįžta į ramybės būseną. T.y. kaip greitai ji adaptuojasi prie pakitusios situacijos.

Taip ir šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam dideliame tempe bei greitai besikeičiant aplinkybėms, svarbu sugebėti būti visokiu: ir greitu bei energingu, ir tingiu bei atsipalaidavusiu, ir susikoncentravusiu bei sugebančiu disocijuotai pažvelgti į kuo platesnį vienos ar kitos problemos kontekstą. O svarbiausia, pasikeitus situacijai, ilgam neužstrigti ankstesnėje emocinėje būsenoje.

Iš tikro, daugeliui dabartiniame gyvenime tikrai trūksta buvimo čia ir dabar, o aplinkybės labai dažnai verčia mus „skeltapročiais“. Bet, mano manymu, galėjimas asocijuotis (t.y. gyventi čia ir dabar), greičiausiai įmanomas per disociaciją, per pažiūrėjimą į tai ką darome ir kaip gyvename tarytum iš šono, iš didesnės perspektyvos. Tai leistų „išsiravėti daržą“, t.y. sumažinti nepagrindinių, ne pačių esminių kasdieninių rūpesčių ir įsipareigojimų naštą bei, tuo pačiu, dažniau patirti iš tikro teigiamą čia ir dabar būseną.

2011.08.01

P. s.
Jau parašęs šį tekstą radau citatą apie budistus, kurią norėjau įkelti rašydamas ir dar vieną – aptiktą visai atsitiktinai - apie žinomą rusų rašytoją Fiodorą Dostojevskį.

Pokalbis tarp Budos ir vieno tų laikų filosofo:
- Girdėjau, kad budizmas yra mokymas apie nušvitimą. Koks jūsų metodas? Ką jūs praktikuojate kiekvieną dieną?
- Mes vaikštome, valgome, prausiamės, sėdime.
- Tai kas gi čia ypatinga? Visi vaikšto, valgo, prausiasi, sėdi…
- Pone, vaikščiodami mes žinome, kad vaikštome; valgydami mes žinome, kad valgome… Kai kiti vaikšto, valgo, prausiasi ar sėdi, jie paprastai nežino ką daro.

365 Dzen. (p.7) Verba Vera, Kaunas 2004.

Šia citata, rašydamas tekstą, norėjau iliustruoti būseną „čia ir dabar“, tačiau kelios eilutės, iš Dostojevskio dukros atsiminimų apie tėvą, privertė kiek kitaip pažvelgti į visą tekstą:

Šitas amžinas išsiblaškymas, būdingas daugeliui mokslininkų ir rašytojų, labai piktino mano tėvą ir atrodė jam juokingas ir žeminantis. Jis taip norėjo būti panašus į visus kitus žmones. Bet, deja, kaip sunku dideliam talentui būti banaliam! Kadaise Inžinerijos pilyje (Inžinerijos mokykla Sankt Peterburge, kurioje mokėsi Dostojevskis) jis visada sėdėdavo vienas ant palangės, svajodavo, skaitydavo ir žavėdavosi gamta, nors aplinkui visi juokėsi, verkė, žaidė, bėgiojo ir būriais linksminosi. Didelis rašytojas vos atėjęs į žemę leidžia dienas fantastiniame savo vaizdų pasaulyje. Jis mechaniškai valgo ir nežino iš ko susideda jo pietūs; jis nustemba, kad atėjo naktis, manydamas, kad diena tik prasidėjo. Jis negirdi aplinkui jį skambančių banalių kalbų; jis klaidžioja gatvėmis kalbėdamasis su savimi, juokiasi ir gestikuliuoja, o praeiviai juokiasi iš jo ir laiko jį bepročiu. Jis sustoja staiga apstulbintas nepažįstamojo žvilgsnio, šypsenos, įstrigusių į jo sąmonę. Koks nors netoliese ištartas žodis, frazė priverčia jį staiga apžvelgti visą gyvenimą, pamatyti idealą, kuris vėliau įgis išraišką jo romane.
„Dostojevskis dukters akimis“ (p. 196) Aimee Dostojevskaja, Margi raštai Vilnius 2007.

Atrodytų abiejose šiose citatose aprašytos dvi diametrialiai priešingos būsenos: budistai akivaizdžiai yra „čia ir dabar“. Jie „valgo ir sėdi, žinodami, kad valgo ir sėdi“. O Dostojevskis yra kažkur visiškai kitur. Jis „mechaniškai valgo ir nežino iš ko susideda jo pietūs... Koks nors netoliese ištartas žodis, frazė priverčia jį staiga apžvelgti visą gyvenimą“ ir t.t. Atrodo čia matome visą puokštę būsenų priešingų asociacijai (buvimui čia ir dabar).

Ir vis dėl to, mano manymu, Dostojevskis ne mažiau, o gal netgi daugiau, nei tie budistai, paniręs į būseną „čia ir dabar“. Jis visas savo romanuose, savo misijoje. Fiodoras Dostojevskis buvo vienas iš nedaugelio (gal netgi vienintelis) kuris XIX a. Rusijoje aiškiai matė prarają tarp liaudies ir inteligentų, svaičiojančių apie monarchijos nuvertimą ir europietiškos demokratijos sukūrimą. Jis dar prieš penkiasdešimt metų genialiai numatė į kokią suirutę ir žiaurumus Rusiją įstums proletarinė revoliucija ir bolševizmo diktatūra.
Dostojevskis tikėjosi savo publicistika ir savo kūryba apšviesti žmonių protus, pakreipti įvykius kita linkme. Kiek tai jam pavyko ir kokią istoriją turėtume jei Dostojevskis gyvenimą būtų nugyvenęs kaip tie budistai, besigilindamas į tai, ką valgo, kaip sėdi ir ką išsėdi, sunku pasakyti, tačiau jis darė tai, ką jautė privaląs daryti ir visas buvo tame veiksme.

Manau bet kuris žmogus būna „čia ir dabar“ tada kai visą dėmesį, protą ir jausmus sukoncentruoja į vieną tikslą, vieną veiksmą, (kai vienai, prioritetinei, paprogramei skiriama didžioji dalis mūsų „superkompiuterio“ resursų).
Dažniausiai mums atrodo, jog kitas yra ne čia ir dabar kai jis susikoncentruoja ne prie tos paprogramės, kuri mūsų manymu jam dabar turėtų būti svarbi ar svarbiausia. (pvz. valgymas ar sėdėjimas) Bet visada atsiminkim, jog tai mūsų nuomonė apie tai kas turėtų būti svarbu kitam žmogui.
Kartais toks totalus įsijungimas gali padėti pasiekti neįtikėtinų rezultatų, kartais tai gali būti mirtinai pavojinga (kai pvz. vaikutis įsijautęs į žaidimą, paskui kamuolį ar vėjo nešamą balioną, išbėga į judrią magistralę). Kažką tokia būsena aplanko dažniau, kažką rečiau. Kažkas tai patyrė tik vaikystėje, o dabar kaip voverė sukasi rūpesčių ir kasdieninių darbų rate. Ko gero svarbiausia neprarasti sugebėjimo esant reikalui susikoncentruoti ir pabūti „čia ir dabar“, tačiau nemanau, jog tai turi tapti nuolatine būsena. Kaip orgazmas, yra puikus dalykas, bet nei vienam nelinkėčiau jame užstrigti labai ilgam. Iš esmės, budistai nuolat gyvenantys čia ir dabar (visą dėmesį sutelkiantys į valgymą ir sėdėjimą), labai nesiskiria nuo paciento atidžiai stebinčio seną stalą. Skiriasi tik kultūrinė aplinka ir kitų žmonių požiūris. Gimęs kur nors Indijoje, aprašytas pacientas gal būt būtų puikus medituojantis vienuolis, pavyzdys kitiems.
Taigi, neužsiciklinkime ir buvime „čia ir dabar“.

Komentarai

Buti čia ir dabar

Manau būti čia ir dabar, nereiškia neplanuoti. Labai dažnu atveju darantys tai kas patinka dabar, žmonės vistiek įstringa galvodami: "vėl rytoj į darbą/mokyklą/universitetą", "vėl rytoj rūpesčiai"- taigi jie jau nebe dabartyje.
Bet kas keista yra tai, kad būtent planuojantys sugeba būti čia ir dabar, kadangi jie daugiau ar mažiau žino kas bus priekyje- tai gali ramiai dirbti/ilsėtis, ką ir daro. Jei skiriame kelias minutes per dieną ateities darbų planavimui- vadinasi mums lieka visos marios laiko ramiai dirbti einamuosius darbus ar ilsėtis, vadinasi atrasime laiko ir pasidžiaugti kuo nors

Vytautas

http://livingtheintelligentway.blogspot.com/

Planavimas - tai susitelkimas

Prisimenu, kaip mes vienoje nemažoje redakcijoje planuodavome rytojaus laikraščius. Turiu pasakyti, kad tai - didelės koncentracijos reikalaujantis darbas, kurį turi atlikti dabar, o ne kitą valandą, nes po valandos bus vėlu. Tai iš esmės darbų ir visos redakcijos pajėgų paskirstymas. Ką tu dabar, šiuo metu turi savo kompiuteryje? Kas iš to tinka pirmam ar paskutiniam puslapiui? Kiek žmonių dabar tavo žinioje, visi šiandien darbingi, visi dabar darbe? Žurnalistai negali suplanuoti įvykių (tai būna labai retai, kai, tarkim, koks protestuotojas iš anksto praneša, kad šiandien tokią ir tokią valandą paleis į partijos būstinės langus plytą), todėl jie turi nuolatos stebėti vietas, kur didesnė tikimybė atsitikti kažkam įdomesnio. Taigi kas šiandien budi iš kriminalistų, kas eina į savivaldybės tarybos posėdį? Ar apygardos teisme gali būti įdomesnė byla?.. Kokios temos šiandien imasi apžvalgininkas?

Kiekvienoje redakcijoje pasitaiko vadinamųjų trintukų, kurie padarys labai daug ir nustebins pasaulį. Labai paprasta juos pastatyti į vietą banaliu klausimu: ką šiuo metu darai, ką turi dabar? Kai jis sutrinka, klausinėji toliau: jau rašai ar dar vis geri kavą? Ne, dar tik skambiniesi telefonais? Ir ką tu dabar esi sužinojęs? Dar nieko, dar tiktai skambinsi? Vadinasi, nieko dabar neturi? Ir nieko dabar nedarai, tik geri kavą?..

Tik rūkyti galima mesti rytoj arba nuo pirmadienio, o dienraštį reikia daryti dabar, šią minutę. Keli redaktoriai - tai tik viršūnėlė. Po manęs darbo laukia dar nemaža grupė žmonių: kompiuterių operatoriai - maketuotojai, dizaineris, korektoriai, už jų - visa spaustuvė. Už vėlavimus redakcija gali mokėti spaustuvei baudas - tokia yra sutartis. Bet neprisimenu, kad dėl mūsų klaidos būtų taip atsitikę. Visa nemaža komanda mokėjo labai susitelkti į šitos minutės užduotį.

Dabar aš džiaugiuosi, atsisakęs tokio įtempto darbo. Bet nesigailiu dirbęs. Tie įgūdžiai susitelkti į šitą minutę ir susigaudyti situacijoje labai praverčia ir buityje. Juk tai buvo ne kokia mistiška meditacija ar teorinės paskaitos, o labai reali patirtis. Kartais stebiuosi matydamas, kaip žmonės blaškosi tarp kelių labai paprastų darbų ir amžinai niekur nespėja. Tarkim, man reikia kapoti malkas, pjauti žolę, kūrenti pirtį, raugti agurkus, rašyti straipsnį, pakeisti durų spyną. Turiu rašyti straipsnį, nes jis rytojaus numeriui, bet dabar užraugsiu agurkus, nes tai užtruks neilgai, o jie gali suvysti. Tada pjausiu žolę, nes šiandien graži diena, be rasos. Pjaudamas prie pirties, kartu kūrensiu pirtį. Spyną galėsiu pakeisti prie elektros šviesos, o malkos palauks - dar ne ruduo. Toliau - matysiu, dabar tai nesvarbu. Dabar einu raugti agurkų. Viskas labai paprasta, bet sumaišyk eilę, pradėk nuo rytojaus darbų ir niekur nespėsi.

Mūsų emocinė būsena ir paprasčiausi pojūčiai šiek tiek atsilieka nuo situacijos. Plaktuku užsiduodi į pirštą, o skausmą pajunti po sekundės ar dviejų. Tai - "objektyvus" ir nereikšmingas atsilikimas, iš to nedaryčiau didelių filosofinių apibendrinimų. Kur kas baisesnis dalykas po darbo važiuoti namo automobiliu, bet tuo metu dar vis sėdėti prieš pietus pasibaigusiame redkolegijos posėdyje. Tai jau mirtinai pavojinga! Ir tau pačiam, ir aplinkiniams.

Skirtingi planavimai

Sveiki,
Manau eilinį kartą iškyla nesusipratimai kai tuo pačiu žodžiu kalboje gali būti žymimos skirtingos sąvokos. Gal reikėtų skirti strateginį planavimą, kai planuojame ką veiksime per kitas atostogas ar kai išeisim į pensiją ir taktinį planavimą, kai planuojame kokia eilės tvarka atliksime konkrečius veiksmus ryt, šiandien arba netgi tuojau pat. Taktinis planavimas iš esmės gali būti buvimo čia ir dabar dalis. Petro aprašytas laikraščio leidimo procesas, bent mano nuomone, tai konkretus kolektyvinio buvimo čia ir dabar pavyzdys. Kai labai konkrečiam veiksmui sukoncentruotos daugelio žmonių pastangos, o nesugebantys kokybiškai įsijungti į procesa tampa "trintukais"