Vieną Advento popietę nusprendėm savo bendruomenėj pažaisti gerumo atrakciją.  Žaidimo idėja buvo tokia:  kiekvienas ištraukia pavardę atsitiktinio žmogaus, kuriam po to kelias savaites slapta  daro gera ir pildo kalėdinius lūkesčius.

 

Visi ant lapelių susirašėme savo pavardes ir savo kalėdinius norus, tik Alius Sakinis - ne.

 

- O kam? - abejojo jis.

 

- Na, tai žaidimas, - agitavome jį. - Pamatysi, kaip malonu daryti gera kitam!

 

- Bet ir kitas turės... - vis kratėsi jis.

 

- Taip, ir kažkas kitas turtės kažką padaryti ir tau. Aliau, nebūk toks savanaudis!

 

Galiausiai sutiko ir jis.

 

Tą gerumo atrakciją visi būtume jau pamiršę, kaip ir daugelį kitų savo žaidimų. Bet įvyko šis tas netikėto.

 

Jau kitą dieną Aliui kažkas padovanojo naują šiltą žieminę striukę, o jis pats apsikirpo ir išsilygino kelnes. Miestelio moterys nužiūrėjo, kad ir kelnės buvo naujos, labai geros medžiagos. Dar kitą dieną Alius gatvėje pasirodė naujais šiltais žieminiais batais. Kas juo taip susirūpino?

 

Netrukus pardavėjos pastebėjo, kad Alius pradėjo pirkinėti vaisius, uogas, gerą mėsą, torčiukus, šokoladukus ir šiaip visokius skanėstus. Akivaizdu - kažkas juo rimtai užsiėmė, ir jie abu susiuostė. Ir tas kažkas, tai jau, žinoma, moteris! Bet miestelyje buvo daug visokių našlių, ir mes negalėjom suprasti - kuri.

 

O po to žaibo greičiu apskriejo žinia, kad Alius išeina atostogų ir išvažiuoja kažkur į pietus. Ne, šito negali būti! Niekas nebuvo girdėjęs, kad Alius eitų atostogų, o dabar jis sumanė dar kažkur išvažiuoti? Kažkas susuko galvelę, oi, kaip susuko! Jis tikrai išvažiavo, bet mes nesupratom, su kuo. Aišku tik tiek - su savo geradare!

 

Alius grįžo įdegęs, spindintis - visai kitas žmogus.

 

Gerumo žaidimas ėjo į pabaigą.

 

- O toliau? - klausė Alius. - Po to gerų darbų daryti jau nebegalima?

 

-  Tiesą sakant, žaidimas pasibaigė, - paaiškinom jam. - Bet kaip jums...

 

Kažkas sukrizeno:

 

- Judu galite žaisti visą gyvenimą!

 

Į tą "judu" Alius nekreipė dėmesio.

 

- O gaila... -  nusiminė jis. -  Man taip pasisekė burtai!

 

- Ir ką tu ištraukei? -  išsprūdo kažkam.

 

- Save.

 

- Ką?!

 

Pasirodo, nebuvo nei moters, nei kokio kito Aliaus geradario. Įvyko klaida, ir Alius ištraukė lapelį su savo pavarde. Ištraukė, bet niekam nieko nesakė.

 

- Parėjęs mąsčiau ilgai: ką galėčiau pats dėl savęs padaryti? -  prisipažino jis mums atvirai. -  Lapelyje buvo: Alius Sakinis. Nieko daugiau. Staiga į galvą šovė baisi mintis. Visą gyvenimą dirbau kitiems: darbdaviui, šeimai, vaikams, partijai, Lietuvai, dabar  - ir Europos Sąjungai... Kada pats sau pirkau kokį skanėstą, kada  buvau išėjęs atostogų? Ir kodėl negalėčiau įvykti bent sykį į kokią nežinomą šalį?..  Ir kodėl negalėčiau pagyventi pats sau, pats dėl savęs?

 

Mums pasidarė aišku: moters tikrai nėra!

 

- Et!.. - sakėme nusivylę.

 

Tiesą sakant, truputį blefavome. Kažkur širdyje tokio burto visi pavydėjome.

 

- Kad man šitoks burtas! -  galvojom kiekvienas.