Ko urzgia pilvai ant Lietuvos?

Kategorijos: 

Susitiko dviejų tautų gaspadinės: mūsiškė ir estų. Estė šeimininkauja savo parlamente, mūsiškė maišo košę Seime. Mūsiškei į politinį viralą pakliuvo šaukštas deguto, kubilas košės pradėjo svilti, pasklido dar ir senų konservų smarvė, sumišusi su smilkalais. Nuo to kvapo valgytojai  išsilakstytė kas sau ir po svetimus puodus ėmė ieškotis geresnio maisto. Estė ir klausia:

- Kas atsitiko taviškiams? Kur tik einu per naująją mūsų tėvynę, Eurosojuzą, visur šmirinėja lietuviai, ieško darbo ir maisto lyg alkani šunys. Ko jų nepririši?

Negalima sakyti, kad deguto virėja su padėjėjais niekada nemėgino. Kiek sykių bandė rišti prie vėliavos koto, dar ir konservų dėžutę padėjo. Viltimi, meile tėvynei ir kitais šventais idealais mėgino pririšti. Ir ko jie nedarė dėl mūsų! Juk tada, pačioje laikų pradžioje, tas mažiukas su barzdele bakstelėjo savo ragiukais  branduolinei pabaisai ir pats vienas sugriovė visą sovietų imperiją, po to prišoko dar keli milžinai ir iš griuvėsių krūvos pastatė mums naują Lietuvą. Kai pažiūri pro Seimo langą, Gedimino prospekte dabar viskas gerai: vyriausybėje - visas konservų kubilas, toliau už jo - sava bačka brangaus bažnytinio vyno. Viename prospekto gale verda politinė košė,  kitame irgi rūksta dūmelis, kepa plotkeliai Kūčioms. Valgys, kas tik norės, niekas niekam nedraus ir nevaržys.

Tai kokio velnio jie išsilakstė, sėdami lietuviškus keiksmažodžius po visą pasaulį?

- Aš negaliu jų suprasti, - prisipažino virėja. Dabar visada, kai tik kas paklausia, ji giriasi, kad nesupranta. - Man atrodo, dėl to kaltas merkantilinis mąstymas.

Merkantilinis mąstymas – labai mandras pasakymas, kuris gali būti naudojamas tik kaip itin aukšto protavimo ženklas. Mums, kurie esame daug kvailesni už elito protautojus, užtektų daug paprastesnio paaiškinimo: tautiečiai susirgo vartojimu.

- Mūsų vartotojiška visuomenė jau pasiekė lygį, kuris iš esmės ardo šeimos modelį ir tvarką, nes dėl karjeros, dėl didesnių pinigų tėvai nebenori bendrauti su savo vaikais, - paaiškino deguto virėja savo kolegei iš broliškos Estijos.

Pasirodo, tautiečiai spjovė į pačius brangiausius dvasinius lobius ir palinko prie daug pigesnių žemiškų. Vietoj to, kad eitų kur nors į katedras ir žiūrėtų į paauksuotus paveikslus, jie patys įsigeidė brangių daiktų ir papuošalų. Užuot sekę savo vaikams konservatorių rinkimines pasakas, jie išbėgo paskui vaivorykštę ieškoti vakarietiškos pasakos. Žodžiu, dėl visko kaltas vartojimas.

Kada į Lietuvą pažiūri ne iš televizoriaus, bet nuo šitos pusės, viskas atrodo kaip ir normaliai: reklama reklamuoja, o pirkėjas perka reklamuojamą prekę. Nusipirkai – negi išmesi? Turi suvartoti. Valstybę išlaikantis verslas gauna iš to pinigų, vėl turi iš ko mokėti darbininkams algas, lieka dar ir „atkatams“ bei visai politinei virtuvei. Pirkdamas kad ir alaus su sūriu, tu ne tik išputi savo pilvą ir užterši gamtą plastiko bambaliu – tu dar atlieki pareigą savo valstybei, paremdamas jos ekonomiką ir Seimo rėmėjus. Tai kaip nevartosi?

- Na, bet ne tiek! - pyksta deguto virėja. - Ne vien tik didesnis kąsnis yra prasmė ir laimė! Kada bus gana?

Tiesiog paradoksas. Sukurta tokia šalis, tiesiog Edeno sodas, kur Vyriausybės nariai pralobsta per vieną kadenciją, o Seimo nariai irgi viskuo aprūpinti, kur patys didžiausi monopoliai kabina samčiais šimtus milijonų pelno, o keli stambiausi žmonės jau turi sukaupę turto po kelis milijardus litų, bet šitiems mažiukams vis negana. Iš kur vartotojams toks godulys?

Reikia manyti, estei nuo tokių kalbų paliko labai įdomu: jeigu vartojimas tapo tautos nelaime, ar mūsų ponia su savo geradariais nemėgino kovoti? Ar nepabandė jie apriboti besaikio valgymo ir kito vartojimo?

Mėgino, kaip nemėgins! Ir nemažai padarė savo žmonėms. Pirmąją krizės naktį jie kartu su rūmų juokdariais sumažino ubago davinį ir padidino mokesčių naštą, po to užmerkė akis į savo rėmėjų monopolistų išdaigas. Valgytojų pilvai šiek tiek susitraukė, užtat didžiojo verslo pelnai ėmė storėti. Pinigais atrodytų taip: pernai samdinių pajamos sumažėjo 1,1 milijardo, užtat verslo pajamos padidėjo 4,6 milijardo. Vadinamosios krizės dėka verslo pajamos labai sparčiai prisivijo visų samdinių pajamas, o šie metai gali tapti lemtingos permainos metais – yra laukiama, kad gerojo verslo pajamos pagaliau viršys visų nedorėlių samdinių uždarbį. Turint omenyje, kad po mokesčių duonos valgytojams lieka tik plutos, galime drąsiai tvirtinti, kad pagaliau duotas rimtas smūgis prakeiktajam vartojimui.

Pagaliau pasiektas toks vartojimo lygis, kai jauna ir buto neturinti šeima negali nei įsigyti buto, nei pradėti vaikų. Vaikas ir butas – jau prabanga. Jaunavedžių pora sėdi ant svetimo slenksčio ir sprendžia dilemą: „Tai ką mums daryti? Daryti vaiką ar nusipirkti batoną?“ Tėvas bedarbis svarsto panašią problemą: „Eiti prašyti dar pašalpos ar eiti velniop?“

Viskas būtų gerai, bet žmonės vis neatpranta valgyti. Štai kur bėda!