- Kokia prasmė gyventi?
- Koks tavo tikslas?
- Į ką tu tiki?
Jie klausia ir klausia. Kiti laiko save nereligingais, bet kelia tą patį religinį klausimą:
- Kam visa tai?
Viskas yra kam nors. Šaukštas yra sriubai, šakutė - kotletui, šautuvas - žudyti, kryžius - gąsdinti.
- O kam esi tu?
Ar aš esu prietaisas?
Viskas priklauso kam nors. Vaikas - tėvams, žemė sklypas - ūkininkui, pinigai - bankui, fabrikai - fabrikantams, vergai - vergvaldžiams, bažnyčios - vyskupams, gyvuliai - fermeriams, dvasios - kunigams, ekstrasensams ir burtininkams, tiesa - ideologams, nafta - verslovėms, sveikata - daktarams...
- O kam tu?
Bet ar aš esu nuosavybė?
Viską kam nors atiduodame. Litą - kasininkui, dukterį - vyrui, atliekas - sąvartynui, savaitgalį - pramogai, vakarus - televizoriui, sugebėjimus - darbdaviui, santaupas - bankui, šlamštą - elgetai, balsą - valstybei...
- O kam atiduoti gyvenimą?
Kaip tai - kam?
Kam tu daugiau atiduosi gyvenimą, jeigu ne mirčiai?
Jeigu ieškai prasmės, mirtis yra tavo prasmė. Jeigu ieškai tikslo, tavo tikslas - mirtis.
Savininkai nieko daugiau iš tavęs nenori - kad atiduotum gyvenimą.
Kaip sako, gražiai ir prasmingai. Kilniai.
Būriais, milijonais. Papildyk savanorių gretas ir prasmingai žygiuok į frontą. Kaip bus gražu ir prasminga, jei žūsi!
Mes verksim tavęs, pastatysim paminklą.
Po mirties paskelbsime didvyriu.
Kaip sako savininkų bažnyčia, po mirties prasidės gyvenimas.
Tu mums atiduok gyvybę, o pats pagyvensi miręs.
Juk tavo tikslas - mirtis.
Kartais galvoju sau vienas: o jei mus rengtų ne mirčiai - gyvenimui?
Jeigu ekonomika dirbtų ne karui - gyvybei?
Jeigu paminklus imtume statyti ne mirčiai, jei imtume garbinti patį gyvenimą?
Jeigu viskas būtų skirta didžiausiai vertybei - gyvenimui?
Juk niekas tada neklaustų - kokia prasmė gyventi?
Ar klausia kas nors: kokia prasmės prasmė?
Viskas gyvenimui, o ne gyvenimas viskam.