Kai atėjau į darbą, telefonas jau čirškė, bet kol pribėgau, jis nutilo. Yra žmonių, kurie pabunda labai anksti, atsisėda namuose prie telefono  ir nekantraudami laukia, kada į redakcijas susirinks žurnalistai.

Kartais prie darbo stalo einu kaip į inkvizicijos kėdę, o kartais iškart pajuntu savyje nesuprantamą jėgą. Niekada nežinai, kokiu skambučiu prasidės ir kokiu pasibaigs tavo diena. Sunkiausia, kai korektoriai pražiopso kokią klaidelę - tada apsidžiaugę
pratrūksta pensininkai mokytojai. Jie man smukliai išaiškina, kaip reikia mylėti gimtąją kalbą ir kokia gėda šitaip praleisti arba sumaišyti raides. Jiems kažkodėl atrodo, kad visas klaidas padaro budintysis reporteris.

Kartais žmonėse užverda patriotų kraujas, ir jie ima neršti po laikraščius, ieškodami priešų. Daugiausia jų, aišku, suranda nuomonių skilty, kur susitinka kairieji ir dešinieji, masonai ir žydšaudžiai. Kartais atrodo, kad visa Lietuva sulindo į apkasus, o kartais būna visai nieko diena.

Kol nusivilkau paltą, telefonas vėl suskambo.

- Alio, - atsakiau kaip automatas. - Nuomonių skyrius klauso!
- Čia tu? - paklausė nepažįstamas vyras.
- Tikrai taip, - atsakiau taikiai ir patogiai įsitaisiau kėdėje. Balsas buvo irzlus ir žadėjo ilgą įdomų pokalbį. - Jūs atspėjot - čia tikrai aš.
- Dargis? Ko nesakai pavardės? Gėda sakyti pavardę?
- Na, taip, truputėlį… - lėtai atsakiau, bet negalėjau suprasti, kur jisai suka.
- Aha, stribas Dargis! - apsidžiaugė piktas balsas kitame laido gale. - Brazausko subinlaižys?
- Taip, stribas subinlaižys, - atsakiau patenkintas. Pagaliau supratau, su kuo turiu reikalą. Dabar, kada politikai pasidalijo žmones į dvi stovyklas, į kairiuosius ir dešiniuosius, bendrauti yra labai paprasta. Užtenka žinoti, kas tau paskambino - stribas ar banditas, kolaborantas ar tremtinys, išdavikas ar patriotas.

Atrodo, šį sykį paskambino vienas iš slaptųjų kovotojų - tų, kurie sovietmečiu milijonais lindėjo pogrindyje, slapta klausėsi "Amerikos balso", tonomis platino draudžiamą literatūrą, o per vasario 16-ąją iškabindavo visur trispalves, bet kagėbistai jas taip greitai surinkdavo, kad nė vienos nespėdavom pamatyti.

- Vežei žmones į Sibirą? - paklausė jis tiesiai šviesiai. - Daug išvežei?
- Nemažai, - pripažinau kaltę. - Kelis vagonus - tai tikrai.
- Ko? - nesuprato balsas. - Ko kelis vagonus?
- Žmonių. Aš juos suvarydavau į gyvulinius vagonus ir išveždavau.

Ragelyje kurį laiką buvo tylu.

- Tai prisipažįsti pats? - pagaliau paklausė mano kovotojas.
- O kas belieka? Tada buvau stribas, vežiau žmones į Sibirą, dabar esu Brazausko subinlaižys, laižau subines visiems komunistams. Yra kaip yra.
- Nieko sau stribas! - pašnekovas nuoširdžiai nustebo. - Visokių mačiau, bet… Ar blaivus esi? Ar negėrei samagono per naktį?
- Atspėjote! - sušukau patenkintas. - Mes su kitais stribais per naktį plempėm cukrinę. Pripratom po karo, tai ir dabar negalim sustoti. Oho, kiek samagono tada prisiplėšdavom!
- Užtat palikai kaip žvėris. Ar tu, ar žvėris - tas pats.
- Žinoma! - pritariau. - Šiąnakt neturėjom užkandos, tai atsipjoviau gyvos kiaulės.
- Ko? - sutriko kovotojas. - Ko atsipjovei?
- Mėsos! Pasigavau kiaulę ir atsipjoviau nuo kumpio. Koks skirtumas - kiaulė gyva ar papjauta? Jeigu gyva, žaizda užgis…
- Uch… - pasigirdo duslus balsas kitame laido gale. - Tu rimtai?
- Žinoma. Aš juk esu stribas!
Ragelyje vėl kurį laiką buvo tylu.
- Kelintais metais tu gimęs?
- Penkiasdešimt penktais.
- Penkiasdešimt penktais? Kaip tu vežei žmones į Sibirą, jeigu stribų laikais buvai negimęs?
- Vežiau ir viskas, - atsakiau nerūpestingai. - Koks skirtumas - gimęs, negimęs? Buvau stribas, tai ir vežiau.
- Tu negalėjai būti stribas! - staiga jis ėmė mane teisinti. - Buvai negimęs ir negalėjai vežti žmonių į Sibirą!
- Tikrai, - nusileidau. - Gal ir negalėjau. Jūs teisus - aš ne stribas, bet paprasčiausias subinlaižys. Laižau subines Brazauskui ir kitiems komunistams. Nieko neveiksi, toks darbas…
- Tau su protu gerai? - paklausė pritilęs kovotojas - jis aiškiai norėjo pakeisti temą.
- Su protu? Tiesą sakant, ne kas…
- Giminėj neturėjai kvailių? - jo balse atsirado nauja viltis sukelti konfliktą. - Kas nors iš tėvų nebuvo beprotis?
- Taip, visi trys! - atsakiau nuolankiai. - Visi trys tėvai buvo bepročiai, tik aš vienas gimiau protingas. Jeigu akušeris nebūtų prisigėręs cukrinės, aš būčiau buvęs Einšteinas. Bet jis paleido mane iš nagų, ir nukritau žemyn galva ant cementinės aslos. Po to dešimt metų nekalbėjau nė žodžio. Bet kai suėjo dešimt, per gegužės šventes iškart pasakiau: motina partija.
- Ką pasakei? Kokia partija?
- Aš pasakiau - motina partija, ir mane iškart priėmė į Komunistų partiją. Tikros motinos niekada neturėjau, mane augino ir rengė motina partija. Užtat ir esu toks idiotas.
- Aš nesakiau, kad tu idiotas! - mano pašnekovas staiga pratrūko. - Aš nesakiau, kad tu stribas, kad komunistas, kad subinlaižys! Ką tu sau leidi? Tai šmeižtas! Tu privalai išklausyti nuomonę, o ne šmeižti mane!
- Taip, - sutikau. - Truputėlį apšmeižiau…
- Eik po velnių! - pašnekovas visai neteko kantrybės. Jis rėkė kažką, po to jam užkrito balsas, ir ragelyje pasigirdo pypsėjimas.

Tada atsikėliau ir nuėjau virti kavos.

- Kas skambino - partizanas ar stribas? - paklausė kolegė.
- Koks skirtumas? - numojau ranka.
- Stribai dabar tylesni…
- Greitai viskas nutils. Praeis rinkimai, ir gyvensim kaip žmonės.

Įsidėjau į puoduką kavos, o ji pribėgusi įpylė vandens.

- Petrai, pasakyk, kaip tai darai? Mane tie seniai varo iš proto, o tu kažkaip apsigini. Turi kažkokį metodą, ar ne?
- Na, nežinau, - atsakiau, makaluodamas šaukštuku po puodelį. Būčiau žinojęs - tikrai būčiau pasakęs.

Praėjus daug laiko, gal kokiems penkeriems metams, kai vidaus karas pasibaigė, radau vieną eilutę, kuri trumpai ir paprastai atskleidė mano metodo paslaptį: "Nesipriešink piktam žmogui, bet jeigu kas užgautų tave per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą". Neperšaunama liemenė taip neapsaugos, kaip šita eilutė!

O tada jos nežinojau, tai maliau kažką apie Froidą, pasąmonę ir kitus nesuprantamus dalykus. Kuo ilgiau šnekėjau, tuo buvo painiau, bet pagaliau sučirškė telefonas.

- Bene vėl? - ji pastatė akis ir nedrąsiai ištiesė ranką.

Nieko neveiksi - dabar jos eilė pakelti ragelį.