Šiaudinė galia yra pati pelningiausia

Kategorijos: 

Trys paršeliai statėsi savo namus. Vienas pasistatė tvirtą mūrinį, kitas - paprastesnį medinį, o trečias susirentė iš šiaudų ir smilgelių. Pasaka sako, kad protingiausiai padarė pirmasis paršelis, pasistatęs amžiną namą. O tas, kuris statė iš smilgų ir seilių, tai paskutinis kvailys.

Bet pasaka šita sena, tiesą sakant, tai jau sovietinė atgyvena. Tai sovietai lipdė namus - tvirtoves iš sunkių ir brangių gelžbetoninių blokų. Dabar ne tie laikai, kad šitaip žaistumei savais pinigais. Statyti reikia pigiai ir greitai, kad pinigai sugrįžtų greičiau, negu baigsis statyba. Vieną galą statai, o kitame pardavinėji plytas. Pamatai dar nebaigti mūryti, o ant stogo jau galima kelti mokamus šou. Namas nuo muzikos gal mažumėlę supasi, bet pinigai eina vis tiek.

O kaip su tuo paršeliu, kuris statė tvirtą amžiną namą? Jis seniai bankrutavo. Buvo paėmęs iš banko paskolą, statė gerai, tvirtai, bet labai ilgai, taip ilgai, kad banko procentai išaugę viršijo patį namą. Paršelis per tariamą savo gerumą neteko pasistatyto namo, kurį paėmė bankas už skolą, be to, jis dar liko skolingas antra tiek delspinigių. Tada nuėjo į konkurentų aludę ir pasiskandino ašarose.

Bankas turėjo daug vargo, kol tą mūrinį namą nugriovė. Kaip sako legenda, iš plytų išėjo šiokie tokie pamatai penkiems didžiuliams šiaudiniams prekybos centrams Lietuvos karalystėje, o vienas visų didžiausias šiaudinis centras atsirado net Rygoje. Tai kas iš tiesų kvailas, o kas iš tiesų turtingas?

Pasaka sako, kad buvo dar vienas, anų dviejų paršelių brolis, vidutiniokas, taip sakant. Nei labai kvailas, nei labai turtingas, bet iki laikinųjų krizių medinį namą susiręsti suspėjo. Turėjo vogtų kolūkio rąstų, tai statė su užmoju, ir namas išėjo didžiulis. Kai baigė statybą, pabrango kuras, o malkoms nebuvo likę nei skiedros. Išvyko brolis pas Latvijos brolį uždirbti malkoms tame prekybos centre. Po pietų jis būdavo latvis ir dirbdavo ten kasoje, bet žuvo kartu su brolio popkornais, sausainiais, žlėgtainiais ir metiniu prekybos centro pelnu.

Kai vieną dieną griuvo šiaudinis prekybos centras, o jis negalėjo negriūti, tą pasaką kiti jau buvo pamiršę ir baisiai nustebo nuo neapsakomo triukšmo. Girdi, kaip tai galėjo būti? Juk šitoks didelis ir toks finansiškai tvirtas centras, kuriame apie viską yra pagalvota! O buvo taip, kaip ir turėjo būti. Kas skaitė tą seną pasaką, tas žino - namas šiaudinis. Pasakos galas yra aprašytas seniai.

Nors, tiesą sakant, tai paslaptis. Kad namas šiaudinis, žinojo tik tie, kas suko monetą ir lipdė iš seilių naujus aukštus. O kam žinoti visiems? Dar išsigąs! Žiba langai iš tolo, švyti jėga ir turtu. Kaip tokia galybė gali būti šiaudinė? Supasi sienos, skiečiais lubos, bet dar vis atrodo, kad atlaikys.

Išgirdę pasakos galą, kiti labai pasipiktino. Kaip šitaip galima? Kodėl tas paršelis niekam nieko nesakė, kodėl nevarė į gatvę žmonių iš griūvančio namo, kodėl Latvijos brolį vertė sėdėti kasoj iki paskutinio atodūsio? Atsirado dar ir tokių, kurie norėtų sukurti pasakai kitą, geresnį ir žmoniškesnį galą. Tokį, kad niekas nežūtų, kad niekas nebūtų apgautas, kad savininkui paršeliui rūpėtų žmonės - ne pinigai. Gal tokia pasaka būtų gerai, kad patys didžiausi ir paauksuoti centrai daugiau niekada negriūtų?..

Ak, neišmanėliai! O kuo turtingajam paršeliui bloga šita pabaiga? Ką jis padarė ne taip? Neevakavo pirkėjų, vertė Latvijos brolį žūti kasoj po nuolaužomis? Na, bet juk brolis žuvo už algą, jo šeimai bus išmokėta centas į centą ir dar išspausdinta užuojauta. O kaip tu vysi pirkėją nuo prekių, kol tas neišsirinko geriausios ir neatsiskaitė kasoj? Kol sienos lingavo, dalis prieš mirtį dar spėjo šį tą nusipirkti, taigi sumažino nuostolį. Žuvo žmonės, bet ne pinigai.

O tiems, kurie nori pakeisti moderniškos pasakos galą ir padaryti jį be griūties... Ką pasakyti jiems? Jei norit didžiulio, galingo ir paauksuoto švytinčio centro, nerizikuokit statyti mūrinio. Dabar išmintis kitokia: didžiulis, galingas, pelningas turi būti šiaudinis!