- Svajoju turėti namą, - pasakė ji ir užsimerkė. - Kur nors kaime, nedidelį, tokį, kaip tavo…

- Ir kiek metų svajoji? - pasišaipiau.

- Taip, namas - ne man. Man tai neduota…

- Kodėl? - norėjau padrąsinti. - Niekas man irgi nedavė.

Pasirodo, savo svajonių name ji viską yra sukūrusi iki menkiausių
smulkmenų - virtuvėje kabos tokios, o svetainėje - visai kitokios
užuolaidėlės. Vidury trobos stovės ne pečius, o moderniškas židinys,
vonioje veiks masažo dušas, išlipus iš jo, padai palies šildomas
grindis… Labai gražu, bet viso šito nebus.

Pranas seniai ruošėsi mesti gerti. Jis puikiai suprato, kad
buteliais grįstas kelias veda į amžinas pagirias, o kelias iš pagirių
pragaro yra vienas vienintelis - tai naujas gyvenimas be alkoholio
lašo. Ne tik suprato - jis kelis kartus pasižadėjo ir netgi prisiekė
daugiau nebegerti. Nuo pirmadienio, nuo naujų metų ir net nuo rytojaus.
Užsispirs ir mes - juk jis kietas žemaitis, o žemaitis, pagal jo
susikurtą legendą - tai atkaklumo ženklas. Niekas seniai tuo netikėjo,
o jis vis žadėjo mesti. Pasikorė vonioj, taip ir nežengęs žingsnio
į blaivų gyvenimą.

Marija nesižudė - jos gyvenimas nuvyto lėtai, tarsi sena gėlė. Sykį
prasitarė, kad vyrų tikrų nėra. Gal nuo vaikystės jų nekentė? Ne,
kažkada svajojo apie nuostabų riterį. Tas jos svajonių žmogus buvo ne
mažesnis kaip 180 centimetro ūgio, mėlynų akių tamsiaplaukis,
išsilavinęs, mandagus, nerūkantis, negeriantis ir nesikeikiantis
džentelmenas. Jis net mokėjo groti gitara ir taip linksmai,
užkrečiamai kvatojosi… Kažkada ji matė labai panašų, bet nedrįso
prieiti arčiau, pažiūrėti jam į akis, paklausti kažko. Gal tai buvo tos
akys, kurios laukė Marijos? Juk ji buvo jauna, graži mergina…

Dabar Marija nei jauna, nei graži. Bet vis mergina.

Vis prisimenu, kaip viena kolegė panoro numesti svorio ir atėjo pas
mane patarimo. Man buvo atsibodę ginčytis su storuliais, tai
paprasčiausiai susakiau, ką ji turėtų daryti - nusipirkti svarstykles
kūnui ir maistui, sąsiuvinuką užrašams bei metodikos knygą “Valgau ir
lieknėju”.

- Et, aš tą knygą turiu! - išsiviepė ji nusivylusi.

- O kur ją laikai? - paklausiau.

- Sekcijoj ant lentynos - kur ją laikysi?

- Sekcijoj - negerai. Reikia laikyti po pagalve - tada ji suveiks geriau.

Atsimenu, kaip mudu prisijuokėm. Moteris nebuvo kvaila ir puikiai
suprato, kad tokios knygos - ne pasiskaitymui, metodika - vykdymui, o
ne žinojimui. Bet šiandien ji tokia pat stora, kaip buvo.

Kuo man panašūs tie žmonės?

Jie visiškai nieko nedarė! Visi fantazavo, bet nepajudino piršto.

Labai dažnai būna, kad žmonės nori kažką pasiekti arba pakeisti, visiškai nieko nedarydami. Jie ieško visagalių vaistų, stebuklingų žolelių, nepaprastų religijų, garsių ekstrasensų, bet patys savo gyvenime nieko nekeičia. Tai beviltiška.

O štai mano vaikystės draugas metė gerti. Ryžosi. Jis matė, kad toliau gerdamas nebeilgai trauks. Keletą metų jis iš tiesų negėrė. Man tas jo negėrimas atrodė labai keistas. Jis negėrė, bet visiems tvirtino, kad nemetė gerti. Jis sėsdavo su draugais už stalo, pakeldavo taurelę, palaižydavo ją, pasakydavo netgi tostą. Bet gerti tikrai negerdavo. Na, gal tik retkarčiais, labai retai. Jis negėrė, bet sakė: "Aš nesu blaivininkas, iš kur tai ištraukėt?"

Netrukus pats pamačiau, kad jis iš tiesų - joks blaivininkas. Jis tik nutraukė girtavimų serijas, bet viduje liko, liko, buvęs. Jis ir toliau tikėjo alkoholio nauda, žodžiu, viduje jis liko toks pat įsitikinęs alkoholikas. Ar ilgai galėjo trukti jo girtavimų pertrauka?

Ką tik mačiau jį visiškai girtą. Ir nebe pirmą kartą.

Jeigu ryžtatės mesti gerti ir manot, kad nieko daugiau neatsitiks, tiktai mesite gerti, jūs darote didelę klaidą. Pasikeis jūsų santykiai su aplinka, su tradicijomis, neišvengiamai turės keistis ir jūsų mąstysena. Arba ji nesikeis. Tokiu atveju grįšit, kur buvęs.

Kai pirmą sykį numečiau viršsvorį, pamaniau, kad tai jau pergalė - darbas juk padarytas. Praėjo metai, ir vėl išsipūčiau tarsi taukų bačka. Pasirodo, numesti kilogramus - tai tik darbo pradžia. Dar teks išlaikyti normalią figūrą - jeigu turi išsiugdęs polinkį tukti, savaime ji nesilaikys. Teks keisti mitybos įpročius - atsisakyti senų ir žalingų, vietoj jų išsiugdyti naujus. Tik po to, kai pasikeitė gyvensena, man jau pavyksta sukontroliuoti svorį.

Kartu su gyvensena truputėlį pasikeičiau pats. Dabar mano požiūris kitas. Taip buvo ir su alkoholiu. Kai pasikeitė mano požiūris į alkoholį ir į alkoholio paveiktą mūsų kultūrą, aš jau nebe alkoholikas.

Senoji patirtis dar ilgai lenda iš atminties ir trukdo naujam gyvenimui.

Atsimenu, kaip aš grįžau į savo tėvų namus. Tarsi vėl būčiau po daugelio metų grįžęs atgal į praeitį. Senas vasarnamis, kur motina virdavo valgį - atrodo, iš jo padvelkė cepelinų kvapas. Palėpėj už gegnės užkištas kirvio kotas - ar tėvas žinojo, kad kirvio jam nebereikės? Atrodo, girdžiu jo žingsnius - jis eina į trobą, įsijungia radiją, pasigirsta "Amerikos balsas".

Darėsi nejauku. Kaip aš gyvensiu tarp šitiek vaiduoklių? Juk viskas, kiekvienas daiktas, susijęs su tais, kurių nebėra.

Buvo sunkiausia, kai ryžausi nuversti vasarnamį. Tėvas, motina, brolis, kaimynai, kurie susiję su šituo mažu nameliu... Kai grioviau seniai nekūrentą krosnį, padvelkė mirusio laiko suodžiai. Tai buvo beveiki haliucinacija. Kvapas lygiai toks pat, kaip ir tada, prieš trisdešimt metų.

Kaip man reikės ištverti?

Pamažu daug kas pasikeitė. Ten, kur buvo senas vasarnamis, dabar nauja pavėsinė. Paliepė virto antruoju namo aukštu. Kieme susiraitė truputį kitokie takai. Senuosius užklojo žolė.

Nauja patirtis uždengė senąją.

Vaiduokliai išnyko.

Mesdamas gerti maniau - tiktai mesiu gerti. Bet pasikeitė pomėgiai, polinkiai, pamažu - ir vertybės. Šiandien manęs nė už ką neišlaikysi kavinėj. Niekas jau neįtikins, koks nuostabus dalykas miesto šventė tarp girto jaunimo ir dar girtesnių senių. Gelžbetoninis miestas - nebe vertybė... Pamažu ėmė keistis požiūris į visą ligotą, tuštybės pilną mūsų kultūrą.

Šiandien geros dienos aš jau nemainysiu į litą, savo tikrų reikalų netrikdysiu televizoriaus peršamais rūpesčiais ar sporto muštynių psichoze. "Tu tas ir ne tas", - sakė viena pažįstama.

Jūs irgi galite būti kiti. Jei norite, žinoma.

Netapsit kiti, jei tik liausitės gerti. Išmesit švenčiausią vertybę - alkoholį, patį švenčiausią mūsų kultūros sakramentą - štai tada sudrebės žemė. Nebūsit liekni, jei tik numesit kilogramus, bet nekeisit gyvensenos. Netapsit laisvi, jei tik nustosite vaikščioti į stabmeldyklą, bet širdyje tikėsit stabais. Grius senieji stabai, auksiniai iliuzijų rūmai - štai tada turėsit statyti naują pasaulį.

Statyti taip įdomu!