Pagaliau šviesa be šešėlių!

Kategorijos: 

KGB archyvus būtinai reikia atverti. Dabar, kai po visko praėjo 20 metų, būtų pats laikas.

Laiko dulkės daug ką suėdė, išblukino daug pavardžių. O tai ir yra svarbiausia.

Atsimenu, kaip juos atidarė patį pirmąjį sykį. Kiek buvo džiaugsmo, kiek baimės! Kaip ten puolė Aukščiausios Tarybos deputatai, vėliau tapę Atkuriamojo Seimo nariais. Vienai gerbiamai signatarei bylos ėmė kristi iš po sijono, apsauginis stovi sutrikęs ir žiūri, nežino, ką jam daryti, o mes negalim atsitraukti nuo televizoriaus. Buvo toks įdomus sujudimas, kad apie tai rašė beveik visi laikraščiai, o televizija tuos nuotykius rodė kelis kartus.

Man irgi atrodė labai juokinga, bet tada negalėjau suprasti, kas iš tiesų vyksta, neįstengiau suvokti visos momento didybės.

O buvo didžiulis dalykas - pradėta rašyti nauja istorijos versija.

Tie, kurie vakar buvo blogiukai, šiandien tampa mums sektinu pavyzdžiu. Švarus, gražus pavyzdys be menkiausios dėmelės. Tiesiog ateina nauji idealūs žmonės, tikri Lietuvos patriotai, kurie okupacijos metais dešrą ir lašinius valgė tik tam, kad liktų mažiau rusams. O kiek būta pogrindžių! Lietuvoj nebuvo šitiek grindų, kiek buvo pogrindžių.

Bet va, kažkas likti galėjo archyvuose... Kažkokie šešėliai.

Visiems labai rūpi, kas ten galėtų būti. Kaip ten su vieno garbaus patrioto tėvu, kuris vokietukų laikais buvo susidėjęs su negera vyriausybe, o rusų laikais saugus grįžo į Kauną ir netgi atgavo valstybės atimtą namą? Už ką šitoks tarybų valdžios kilnumas? Kaip ten su vienu itin garbiu Amerikos lietuviu, kuris be didelių kliūčių galėjo važinėti iš ten šiapus geležinės uždangos? Gal ta geležinė uždanga nebuvo tokia geležinė ir liaudies priešų vaikams, tiems, kurie kažkokiu paslaptingu būdu sugebėjo padaryti stulbinančią tarybinio žmogaus karjerą?..

Kaip būtų smalsu užmetus akį pro rakto skylutę! Bet niekas neleidžia.

Viskas, net menkiausia užuomina iš anų paslapties namų mums tokia brangi. Kiek jie užverbavo piliečių? Vienas buvęs saugumietis prasitarė: dešimtadalis dirbo saugumui, kitas tvirtina, kad kai kuriose svarbesnėse įstaigose draugus šnipinėjo kas trečias. Tai va, dešimtadalį arba trečdalį tautiečių teks nurašyti į istorijos laužą. O kuriuos konkrečiai? Pirmiausia, žinoma, tuos, kurie buvo užsienyje. Beveik visi mano pažįstami, kurie anais laikais buvo bent Bulgarijoje, prisipažino pasirašę kažkokį pasižadėjimą. Dar tuos, kurie prilįsdavo prie valstybės paslapčių, kurie negalėjo į tam tikras vietas, mokyklas bei seminarijas įstoti be vienos labai negeros įstaigos sutikimo... Hm. Švarių lieka ne tiek daug.

Šiandien nėra ko svarstyti, ar visi, kurie pasirašė kažkokį susitarimą su velniu, ir tiesų taip kruopščiai atliko pavestas pareigas. Yra dabar, aš manau, ir tada buvo žmonių, kurie dirbo aplaidžiai, atmestinai, žiūrėjo pro pirštus ir apskundė ne visus patriotus, tuos, kurie platino anekdotus ar po kaldra klausėsi "Amerikos balso". Bet jeigu imsime gilintis į tokias smulkmenas, tai paaiškės, kad ir pačiame KGB buvo susimetęs patriotinis pogrindis, ir tas pogrindis buvo didesnis už KGB struktūrą... Ko gero, tai būtų per daug sudėtinga.

Verčiau žiūrėkim esmės: kas Lietuvoje patys švariausi?

Aišku, tie, kurių bylos iš archyvų seniai... Na, kurie neturi blogų bylų.

Tik nepradėkim įtarinėti viens kito! Jeigu KGB mane būtų infiltravęs į Sąjūdį, ir aš būčiau patekęs į valdžią, manot, būčiau ką nors vogęs, klastojęs? Jokiu būdu! Įsivaizduokit, ir aš, ir mano vakarykščiai kolegos čekistai netikėtai pakylam į patį aukščiausią valdžios ešeloną. Mes galim patarti ir tam, ir anam gerbiamam pirmininkui, mums atvertos visų seifų slaptosios durys. Nueinam į archyvus - ten irgi mūsų kolegos! Tokie geri ryšiai ir jokios tvarkos! Visur - viena revoliucija, visi daro, ką nori, neša, tiek telpa po sijonu arba kelnėse.

Tai negi būtumėm ėmę, nešę ir mes, naikinę tokią vertinga istoriją? Žinoma, ne! Mes būtume liepę viską išsaugoti.

Istorijos nesuklastosi. 

Juokauju, žinoma. Mano kartos akyse istorija buvo sėkmingai perrašyta keturis kartus. Tikriausiai ir šis - ne paskutinis sykis. 

Visgi pasitaikė žmonių, kurie, pasikeitus laikams, norėjo pasikeisti, nusimesti praeities naštą ir pradėti kitą gyvenimą. Atsimenu, vienas garsus žurnalistas patikėjo naujos patriotinės komisijos garbės žodžiu, nuėjo, prisipažino, atliko atgailą. Kitą rytą jis dar nebuvo pabudęs, o mes jau skaitėme visose laikraščiuose, kad tas niekšelis tikrai buvo KGB šnipas. Taip ir šitam, ir kitiems perbėgėliams buvo parodyta - ša!.. Nemėginkit šnekėti per daug!

Ką reikės - paviešinsim patys. Kokį nors konkurentą, skersai kelio stojusį inspektorių, nenorintį nusileisti prokurorą. Ir politinį oponentą, žinoma. Negirdėjau nė vieno skandalo, kad saviškis į liustracijos šviesą būtų ištempęs partijos draugą.

Nedaug tų skandalų ir buvo. Jų negalėjo būti! 

Pagalvokite patys: kas būtų buvę, jei gerbiamieji seimo nariai, ministrai, teisėjai, prokurorai ir kiti naujosios valstybės vyrai būtų ėmę skelbti viens kito slaptąsias bylas? Kaip viskas būtų atrodę? 

O dabar, žinoma, galima. Po 20 metų - pats laikas. Ateikit, žiūrėkit, landykit, kur norit. Ir ką gi suradote? Nieko? 

Tai va! O jūs galvojot - ir mes...

Aš irgi už tai, kad žmonės tai sužinotų. Tegu pamato visi - nieko tokio nėra. Bijoti nebėra ko. Tiems, kurie siūlo - tai jau tikrai.