Būtų gerai, jei vaikas suplautų lėkštes. Bet jei paliepsiu, jis gali ožiuotis. Juk pamatys prievartą asmenybei. O jei sugudravus?..

Duodu pasirinkimą: arba plauni lėkštes, arba valai virtuvės grindis. Abu darbai panašūs, man nesvarbu, ką jis pasirinks. Iš tiesų tai tas pats paliepimas, tik su pasirinkimo iliuzija. Vaikas renkasi ir pagaliau pasirenka. Dirba nesiožiuodamas, nes tiki, kad tai - jo paties pasirinkimas.

Tokiu principu veikia rinkimų sistema. Eikit ir pasirinkit, kas jums kels mokesčius, didins baudas, darbo kodeksą pavers vergovės kodeksu... Žmonės eina ir renkasi. O po to dar jaučia kaltę, nes pasirinkę jie patys.

Jeigu tariami pasirinkimai taip puikiai veikia, manipuliuojant kitais, ar negalėtų suveikti man pačiam? Ar negalėčiau bent šiek tiek manipuliuoti savo paties norais?

Taip, galima!

Štai aš noriu būti lieknas ir visą dieną kimšti saldžius pyragėlius. Tie du norai gali veikti vienu metu. Mat noras greit ir skaniai prikimšti pilvą gimsta vienoje smegenų dalyje, kuri atsakinga už išlikimą, tą smegenų dalį turi netgi driežai, o noras būti lieknam ir sveikam sukurtas kitos smegenų dalies, kuri atsakinga už strategiją. Ją turi tik primatai, o mūsų vaikams smegenų tyrinėtojų tvirtinimu atsiranda trečiais - ketvirtais gyvenimo metais. Jei nori, dabar suvalgyk vieną saldainį, bet jei pakentėsi, po to gausi du! Keturių metų vaikas jau gali pakentėti ir užsidirbti du.

Tai kuri smegenų dalis nugalės mano atveju? Ta, kuri nori greitai, čia pat ir saldžiai, ar ta, kuri modeliuoja atlygį ateičiai?

Kada du norai susikerta, dabar jau galime sąmoningai padėti kuriam nors vienam. Jeigu save masinsim skanių pyragėlių vaizdais, žiūrėsim tokių pyragėlių reklamą, o parduotuvėje suksimės po konditerijos skyrių, tai nesunku nuspėti, kad strateginė smegenų dalis bus nugalėta, viršys primityvioji.

Bet jei mintis apie pyragėlį tapatinsime su storu pilvu, dusuliu, nuolatiniu nuovargiu, o galiausiai pyragėlių alkį nuslopinsim sveiku maistu, tarkime, sūriu arba mėsa ir salotomis? Jeigu sveiką maistą tapatinsim su lieknu, paslankiu kūnu, su gražia išvaizda?.. Labai tikėtina, kad mintis greit ir saldžiai prikimšti pilvą bus nuslopinta.

Eikim toliau. Juk tai - ne vieninteliai pasirinkimai!

Su kuo alkoholikas tapatina alkoholį? Su gera kompanija, linksmumu, o alkoholio reklama alkoholį perša gražiose taurėse, kurios papuoštos žvakėmis, gėlėmis ir net sentimentaliais palinkėjimais. Štai dvi papuoštos alkoholio taurės - tai mūsų bendro girtavimo, ne , atsiprašau, mūsų bendro gražaus gyvenimo simbolis! Bendras gražus gyvenimas - tai dvi alkoholio taurės!

Šis nuodo jungimas su nuostabiais dalykais veikia puikiausiai ir stiprina norą gerti netgi tada, kai jau nebereikia nei gėlių, nei žvakių, kai nebėra šeimos, kai vietoj taurių būtų gerai ir langų valiklio bambalis. Prasigėrę psichologai bei psichiatrai netgi tvirtina, kad tas ryšys "alkoholis-gėris" jau neįveikiamas, kad tai - vienintelė asociacija visam gyvenimui.

Bet argi tai iš tiesų vienintelis pasirinkimas? Ar negalima būtų sukurti kitos asociacijos ir tokiu būdu pasiekti kitą apsisprendimą? Kodėl nesusiejus alkoholio su pagiriomis, su vėmalais, su gėdos, beviltiškumo jausmas, su beprasmėmis išlaidomis?..

Kada prieš 20 metų pradėjau šitaip daryti, vienas galutinai prasigėręs psichologas ėmė mane raminti ir kreipti į kitą pusę. Girdi, mano problema - ne alkoholis, jis čia nieko dėtas. Mano problema - vidiniai konfliktai ir nemokėjimas gerti nuodų, atsiprašau, alkoholio juodais jis nevadino, jis aptakiai sakė, kad tai "nebegalėjimas gerti". Taigi prasigėręs psichologas siekė nukreipti mane nuo svarbiausio dalyko, nuo kūrimo naujos asociacijos, kad alkoholis - šūdas.

Bet aš pasirinkau sveikąjį variantą, ir dabar prasigėrę psichologai bei alkoholikai psichiatrai užsispyrę sako, kad tai neįmanoma, kad tokių kaip aš nė būti nėra.

Bet štai aš esu ir rašau.

Dabar rinkitės jūs. Neagituosiu. Kurį pastiprinsit norą, tas ir nugalės.