Pirmadienį apie pietus sujudo visa Ukmergė. Kišenėse ėmė čirškauti telefonai.

- Ar dar nežinai?.. Numirė Julius! Radijo studijoj, prieš pat tiesioginę laidą!..

Tas vardas skriejo per žmones žaibo greičiu: Julius, Julius, Julius...

Koks Julius?

- Tu nežinai mūsų Juliaus? - nustebo pakalbintas ukmergiškis.

Tai buvo paprasti miesto žmonės. Ne galingieji valdininkai ir ne verslo galiūnai. Aš net nežinojau, kad Julius - iš jų. Pasirodo - nuo Ukmergės, iš gretimo kaimo. Ten jo tėvų kapai. Tikriausiai ir Julių parveš... O kur daugiau veš mūsų Julių?

Pasiklausęs žmonių, ir aš, kito krašto žmogus, pasijutau be mūsų Juliaus. Iš arti jį mačiau tik sykį, kai jie savo frakcijoj svarstė siūlomas naujos energijos kainas. Energija lyg ir švari, ir madinga, bet labai jau brangi ir gali žmogui numauti kelnes.

- Jeigu brangesnė, velniams ji reikalinga? - paklausė tada Julius. Praėjo keletas metų, bet frazė nedyla iš atminties. Tokia aiški, logiška ir paprasta - kaip tas jo pilkas nutrintas švarkelis šiek tiek blizgančiomis alkūnėmis. Visai ne seimoriaus frakas, visai ne elito žmogus. Kas šovė paprastam žmogui į galvą, tą mūsų Julius pasakė. Velniams brangesnė elektra, jeigu yra pigesnės? Velniams svetima prekė, jei galim pasidirbti patys? Velniams tokia valdžia, jeigu netarnauja mums?..

Tapo kažkaip nyku. Kas dabar ten, Seime, pasakys teisybę?

Dieną prieš tai buvau Panevėžyje. Ten dar kunkuliavo apkalbos apie Dalią ir jos broliuką. Po vienos uždraustos televizijos laidos pasipylė vietinių laikraščių straipsniai ir visų žvilgsniai nukrypo į Daukniūnus - tokį kaimą netoli Panevėžio. Kažkada čia toks Albertas, stipriai pageriąs žmogus, yra pasigyręs, kokią jis turi kietą seserį Dalią. Jo sesulė Dalia - oho! Bet niekas tuo netikėjo. Iš kur kaimo pijokui tokia sesuo? Juk Dalia - tai Vilniaus, Maskvos, Briuselio moteris. Tai ne kaimų ir ne miestelių, tai sostinių žmogus. Jeigu ne tos revoliucijos, ji tikriausiai sėdėtų CK. Arba čia, arba ten, Maskvoje. Bet politikos vėjai pakeitė kryptį nuo Rytų į Vakarus ir staiga nunešė Dalią į Briuselį. Neįtikėtina!

Neįtikėtinas aukštis, į kurį pakyla elito žmonės. Neįtikėtina, kiek jie nutolsta nuo paprastų vargo bičių. Daukniūnai buvo nustebę: sunku patikėti, bet jų Albertas buvo teisus! Neįtikėtina, bet jis iš tiesų turi šitokią seserį! Tokia Dalią, apie kurią niekas nieko nežino.

Pasirodo, mes net nežinom Dalios biografijos!

O Josifas po šiai dienai mįslė. Rusijos istorikai abejoja ir dėl gimimo datos. Pasirodo, konspiracijos meistras klastojo ir savo datas. Dabar žinomos kelios. Kuri tikroji? Maksimas Gorkis, liaudies rašytojas, sėdo į traukinį ir pasileido į Gruziją. Bet nuvažiavo tik iki Odesos. Ten išlaipino tokie vyrukai juodais odiniais švarkais. Kur tu, vaikine patraukei? Artėsi prie Vado? Ar tau galvoj negerai?

Tai buvo tragiška Maksimo Gorkio klaida. Jis buvo gavęs partijos užduotį parašyti knygą apie Vado gyvenimą. Bet nereikėjo lįsti prie biografijos. Artėti prie Vado yra mirtinai pavojinga.

Artėti prie Dalios - irgi rizikinga. Turi išlikti atstumas.

Atstumas nuo ko ir iki ko?

Atstumas nuo paprastų žmonių iki liaudies atstovų?

Jeigu tai iš tiesų mūsų atstovai, jie turi kalbėti mūsų kalba ir dėstyti mūsų mintis. Jeigu mes Dalią siuntėm į Briuselį parvežti kopūstų, ji turi parvežti kopūstų, o ne naujų skolų. Jeigu savo Julių išrinkom į Seimą, jis turi tarnauti mums, o ne oligarchams. Kas dar Seime išsakys mūsų rūpesčius? Kas dar pasakys: velniams mums tokia valdžia, kuri tarnauja kitiems?

Demokratija, liaudies valdžia, būtų labai paprasta sistema. Jeigu ji tikrai būtų liaudies... Mes išrinktume "savo Julius" ir turėtume savą Seimą. Tai būtų sava, labai artima valdžia, kurią varytų ne oligarchų interesai, bet daugumos rūpesčiai. Ir taip - visoje Europoje. Visos Europos liaudies valdžia gintų ne bankus ir ne tarptautines korporacijas, bet savo rinkėjus. Nereikėtų gal net profsąjungų - užtektų savo atstovų valdžioj.

Žinoma, tai - tik fantazijos apie demokratiją. Realybėj - kitaip. Ilgiausiai išsilaikė labiausiai nemėgstamas mūsų premjeras. Tas, kuris labiausiai užveržė kilpą, sėdėjo ten, Olimpe, visų stabiliausiai. Kiti bėgo iš savo šalies užsidirbti duonos svetur, o jis - lyg niekur nieko. Kad nors stipresnis vėjelis būtų padvelkęs!..

Mūsų rajonas - toks pat demokratiškas. Čia valdžią paėmė netgi ne tie, kurie gavo daugiausia balsų. Visiškai ne! Žmonių nubrokuotos partijos suėjo į krūvą, skaičiuoja viens kitą - jų dauguma! Jeigu nubrokuotų daugiau, vadinasi, tai ir yra liaudies valdžia. Mūsų pačių išbrokuota valdžia yra mūsų valdžia. Pats meras ką tik pateisino žmonių išbrokuotos valdžios statusą. Jis taikė į Seimą šalia mūsų Juliaus, bet nepataikė. Ir čia, Šilalėj, ir ten, Šilutėj, jis buvo rinkėjų sėkmingai atmestas. Visoj apygardoj, kiekvienoj rinkimų apylinkėj!.. Ir tai - mūsų meras, mūsų rajono lyderis.

O tai - irgi demokratija.

Kol mes su ukmergiškiais linksniavom šalies demokratiją, ir mano kišenėj suskambo telefonas. Pažįstamas numeris... Ar tik ne Remigijus?

Tikrai, ir mes turim savo Remigijų!.. Ir tada, prieš anuos rinkimus, ir dabar, prieš šituos, mes visi turėjom savo Remigijų. Kiekvienas galėjom nueiti pas jį - ar nuskriaudė kas, ar patys prisidarėm velnių, ėjom ir guodėmės. Bet dabar, girdėjom, jį kelia į ministrus. Mūsų, prasčiokų, jis čia pažinojo tikriausiai kelis šimtus ar tūkstančius. Įdomu, kiek pažinos dabar, jeigu paragaus tikrosios valdžios?..

Dabar bus pats įdomumas!