Puikus pavyzdys, kaip daroma religinė išmintis. Ji platinama internete tarsi stebuklas.

Kenedžio oro uoste (JAV) žurnalistas surengė apklausą, kas yra pats bjauriausias dalykas pasaulyje. Žmonių atsakymai buvo įvairūs: karas, skurdas, išdavystė, ligos….

Žurnalistas, salėje pamatęs veltėdį dzen budzimo vienuolį, uždavė jam tą patį klausimą. O vienuolis į klausimą atsakė klausimu:

- Kas Jūs?

- Aš Džonas Smitas.

- Tai vardas, bet kas Jūs?

- Aš televizijos reporteris.

- Tai profesija, bet kas Jūs?

Stop! Pirma gal susitarkime, kas yra tapatybė? Tapatybė - tai juk tapatinimasis su kuo nors, savęs priskyrimas kokiai nors grupei. Jeigu pasakau savo pavardę, tai priskiriu save Dargių giminei, jeigu pasakau profesiją, priskiriu save žurnalistams. Galėčiau rasti kokį bendrumą ir su kitais žmonėmis, tarkime, su tėvais. Aš juk irgi turiu vaikų. Tada sakyčiau, kad esu tėvas. Jeigu būčiau religingas, galėčiau tapatintis su kokiais kitais apkvailintais žmonėmis, tarkime, su musulmonais, krikščionimis ar budistais. Tie dalykai aprašyti visuose psichologijos vadovėliuose, ir nereikia būti dideliu profesoriumi, kad juos žinotumei.

Su kuo dar man susitapatinti? Galiu tapatintis su visa žmonija, kaip tai padarė mano kolega Amerikos žurnalistas, gindamasis nuo smegenis atakuojančio parazito. Jis neiškentęs pareiškė:

- Aš žmogus, galų gale!..

- Tai Jūsų biologinė rūšis, tačiau kas Jūs?.. - siurbė toliau budistų vienuolis.

Apkvailintam žmogui jis jau galėjo atrodyti net išmintingas. Kaip rašoma toje po internetą platinamoje "dvasinėje išmintyje", galų gale reporteris suprato, ką turėjo galvoje vienuolis ir sustingo atverta burna, taip ir nebegalėdamas nieko daugiau pasakyti.

O ką turėjo galvoje tas nepaprastasis vienuolis? Nieko jis neturėjo! Turėtų - juk pasakytų. O ką pasakys tuščiagalvis, bemokslis sukčius? Kaip ir kitų religinių parazitų, jo galva užimta žmonių kvailinimu ir sumaišties kėlimu. Savo kortų jie niekada neparodys.

Panašiai galim ir mes. Dabar jau žinome jo "išminties raktą". Atmeskim bet kokį kriterijų, kuriais vertinam daiktus, ir negalėsit pasakyti, koks daiktas yra.

Pavyzdžiui: koks šitas stalas? Jūs sakot - medinis.

Aš juokiuosi:

- Tai medžiaga! Sakykit, koks stalas.

Jūs sakysit, kad jis rudas, o aš atsakysiu, kad tai spalva, sakysite, kad rašomasis, aš atsakysiu, kad tai paskirtis... Bet vis reikalausiu, kad pasakytumėt man, koks yra stalas. Jeigu laiku nesuprasit mano gudrybės, aš visai sujauksiu jūsų smegeninę. Gal net pasirodysiu jums išmintingas.

Kaip tik to siekia visi religiniai parazitai. Nesvarbu, ar tai budistai, ar musulmonai, ar katalikai. Jie visi gyvena svetimu darbu. Paprastai jie prisisiurbia prie žmonių ir minta jų baimėmis, ypač - mirties baime. Tačiau baimė - dar ne klijai. Išgąsdintas žmogus gali nubėgti pas kitą ir ten ieškoti saugumo. Vadinasi, reikia suteikti viltį, kad žinai kažkokią nepaprastą paslaptį, kaip jį išgelbėti. Kokia paslaptis - irgi paslaptis! Kaip sako Vakarų juodaskverniai, tai slėpinys. Ir kuo didesnis tas slėpinys, tuo jis labiau traukia apkvailintą žmogų. Prilimpi prie žmogaus kaip priklijuotas, žmogus atsiplėšti nuo tavęs jau nebegali.

Mūsų nagrinėjamu atveju tai Amerikos žurnalistas, kažkada prasnaudęs psichologijos įvado paskaitą arba net nebuvęs toje paskaitoje ir negirdėjęs, kas vadinama tapatybe. Per savo kvailumą užkibo ant vienuolio kabliuko, ir tas galėjo triumfuodamas pasakyti:

- Tai ir yra pats bjauriausias dalykas pasaulyje - nežinoti, kas tu esi…

O aš atsakyčiau kitaip. Bjauriausia, kai įsisiurbia parazitas. Nesvarbu - utėlė, erkė, vienuolis ar kunigas. Dabar jis mis tavimi, naikindamas protą.