Dvaro gatvės septintas namas šildosi kelis kartus pigiau, negu kiti Šilalės daugiabučiai. Tiksliau - ta namo dalis, kuri atsikratė monopolisto paslaugų ir pasistatė savo katilinę. Tačiau į tą namo dalį įsimetė piktybinis parazitas. Kaip sako kai kurie gyventojai, baisesnis už kokį grybelį ar termitus. O įdomiausia, kad ta namo nelaimė susijusi su tariamuoju teisingumu - vadinasi ji Teisingumo ministerija.

Namas tvarkosi bendru sutarimu

Ta namo dalis, kuri turi nuosavą katilinę, šiandien gyvena pigiau už gerai apšiltintus renovuotus namus, jos neslegia ir renovacijos kaštai, kurie kitiems namas bus dedami prie šildymo kainos. Buvęs bendrijos pirmininkas, o bendrijos nelikus - neformalus lyderis Jonas Aleksandravičius sako, kad skirtis su Šilumos tinklais privertė pats gyvenimas.

- Juk ir tada, prieš dešimt metų, už savo buto šildymą per mėnesį jau mokėjau 500 litų. Kiek mokėčiau dabar, jeigu šildymo kainos per tą laiką kilo ir kilo? - klausia J. Aleksandravičius. - Tiesą sakant, net nežinau, kokios dabar centralizuotos kainos... Pernai susidėjome po 1300 litų, nusipirkome malkų. Kūrenome beveik septynis mėnesius. Skaičiuokite, kiek išeina mėnesiui. Po du šimtus, ar ne? Tačiau mes neskaičiuojame darbo. Juk patys tas malkas pirkome, patys vežėme, patys skaldėme, patys kūrenome. Žinoma, būtų geriausia, jeigu visai nereikėtų kūrenti, jeigu visus remtų valstybė, o mums nerūpėtų šildymas, - ironizuoja pašnekovas. Jis sako pažįstąs vieną socialiai remiamą žmogų, kuriam valdžia malkų į kiemą atveža. Daug kas šitaip norėtų, ir tas keistas noras gauti dykai būna kliūtis susitarti didelio namo kaimynams.

Visgi pusė namo susitarė, ir tai nebuvo visų sunkiausia. Daug sunkiau buvę gauti valdžios leidimą ir pabėgti nuo šilumos tinklų. Dėl to valdžios kabinetus teko minti daugiau nei dvejus metus. Pati valstybė visomis galiomis saugo monopolį, ir nesunku suprasti - kodėl.

- Pažiūrėkit, kiek šildymas kainuoja mums, ir kiek daugiabučiai moka šilumos tinklams. Kas dar neaišku? Jeigu būtų tokia galimybė, aš apsiimčiau šildyti bet kurį daugiabutį. Žinoma, monopolio kainomis. Ir kad manęs niekas nekontroliuotų, kad galėčiau elgtis kaip tikras monopolistas. Pelnas neabejotinas.

Tačiau išrūkti ir monopolistų nagų rizikuoja nedaugelis. Kodėl taip yra?

- Jeigu norėtų gyventi pigiau, ištrūktų visi, - sako J. Aleksandravičius. - Tokiam žingsniui reikalingas visų gyventojų sutikimas, bet ne visi nori pigesnio šildymo. Jeigu name yra valstybės remiamų žmonių, su jais nesusitarsi. Kam jiems pigesnis šildymas, kam dėti pinigus kažkokiai katilinei, jeigu ir taip gauna kompensacijas už šildymą? Vienas vienintelis kaimynas gali sumaišyti viso daugiabučio kortas.

Septintasis namas šiuo metu nei bendrijos turi, nei administratoriaus paslaugų prašo. O kaip jie kaupia lėšas namo remontui ir priežiūrai?

- Kiekvienas kaupiame savo kišenėje, o kai atsiranda reikalas, išsitraukiame piniginę. Taip ir stogą taisėme, ir kiemo aikštelę. Pigiau pačiam skaičiuoti savo pinigus, negu juos patikėti kažkokiam administratoriui, - tvirtina J. Aleksandravičius. - Svarbu, kad niekas nesiektų gyventi iš svetimo gero.

Visų kaimynų savitarpio sutarimas šiam namui itin svarbus. Tačiau ir čia, pasirodo, ne visada pavyksta sutarti. Stogas visų, bet ne visi nori mokėti už jo remontą. Kiemas visų, bet atsiranda žmogus, kuris pareiškia, kad neturi automobilio ir prie aikštelės remonto neprisidės. Trys kaimynai sutarė remontuoti laiptinę pirmame aukšte, bet už darbus kol kas sumokėto tik vienas...

- Taip, mes turime tokią nelaimę, - pripažįsta J. Aleksandravičius. - Nenoriu plėstis šita tema, bet vienas kaimynas gali tapti našta visiems.

Kitas namo gyventojas Kazimieras Maulius sako, kad tas kaimynas - net ne žmogus. Su žmogumi jie vis tiek kaip nors susitars. Iš to žmogaus, kuris dar nesumokėjo už laiptinės remontą, jie vis tiek kaip nors išreikalaus pinigų.

- Kur kas blogiau, kai į namą įsimeta valdiškas parazitas, - sako K. Maulius. - Ir jeigu tas valdiškas parazitas - pati Teisingumo ministerija, tai jau tragedija.

Įsimetė teisingumo įstaiga

K. Maulius gerai prisimena namo pradžią. Anų laikų pabaigoje jį statė ne tik "Žemūktechnikos" susivienijimas, kuriam tada vadovavo pats K. Maulius. Daugiabutis statytas kooperacijos būdu, pinigais prisidėjo Teisingumo ministerija, kuri čia įrengė savo tarnybinį butą Šilalės teisėjams.

- Kol gyveno teisėjai, su tuo butu neturėjom problemų, - pasakoja K. Maulius. - Bet vieną dieną ministerija nusprendė pakeisti jai priklausančių gyvenamųjų patalpų paskirtį ir įkelti čia savo įstaigą. Sugalvojo ir pakeitė. Be gyventojų sutikimo, be nieko. Tegu bet kuris daugiabučio gyventojas sugalvoja pakeisti savo buto paskirtį ir paversti jį kokia kirpykla ar kavine. Tada pamatys, kokius įstatymo numatytus vargo kelius turės nueiti. O ministerijai įstatymų tarsi nebūta. Juk Teisingumo ministerija - taip pats teisingumas.

Prieš gyventojų valią ministerija butą pavertė antstolių kontora, nuo 2002 metų čia įkurdintas Teisingumo ministerijos Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos skyrius. Laiptinė pirmajame aukšte atrodo nykiai - nepalyginsi su tuo įėjimu, kur gyvena žmonės.

- Argi tokie turi būti laiptai į valdišką įstaigą? - klausia K. Maulius. - Juk pagal įstatymą čia turėtų būti ir takelis neįgaliųjų vežimėliams. Kur jis? Bet tai - dar smulkmena...

Ministerijos įkurdinta įstaiga čia gyvena kaip svečiuose, nei litų neprisėdama prie namo remonto ar aplinkos tvarkymo. Penkerius metus ji net nemokėjo už šildymą - šildėsi namo gyventojų sąskaita.

Kai tik name įsikūrė valdiška įstaiga, prasidėjo bevaisis gyventojų susirašinėjimas su Teisingumo ministerija. Jausdami artėjančią bėda, žmonės net mėgino priešintis tokiai kaimynystei - dar 1998 metais jie kreipėsi į tuometinį rajono merą, ir tas pažadėjo, kad name jokia kontora nebus įkurta. Bet atsitiko priešingai. Žmonės parašė laišką tuometiniam teisingumo ministrui Petrui Baguškai, kodėl jų teisės pažeistos, bet negavo jokio atsakymo. Vėliau prasidėjo susirašinėjimas dėl šildymo išlaidų. Nuo 2002 metų pusė namo atsijungė nuo centralizuoto šildymo ir ėmė šildytis savo katiline. Ta šiluma naudojosi ir Probacijos skyrius, bet penkerius metus nemokėjo nė cento.

- Kai į Šilalę buvo atvykęs pats ministras, mes jam apie tai papasakojome. Petras Baguška paprašė nekelti triukšmo, pažadėjo, kad bus sumokėta. Mes tebelaukiame, - "Šilalės artojui" sakė K. Maulius.

Partijos keičiasi, teisingumas - ne

Keičiasi vyriausybės ir teisingumo ministrai, bet teisingumas išlieka toks pat. Pernai K. Maulius raštu kreipėsi į teisingumo ministrą Remigijų Šimašių ir išdėstė jam gyventojų pretenzijas. Po kurio laiko gavo ministerijos kanclerio Arūno Kazlausko atsakymą, kad laiškas perduotas Kalėjimų departamentui. Departamento direktorius Artūras Norkevičius šilališkiams atsakė, kad už šilumos tiekimą privalo būti apmokama tik gavus sąskaitas už suteiktas paslaugas, o patalpų savininkas neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių nėra davęs sutikimo.

"Klaipėdos apygardos PT žiniomis namo, esančio Dvaro g. 7 niekas neadministruoja, namo bendrija nėra įsteigta, namo gyventojai savavališkai nori organizuoti remonto ir kitus darbus, nepateikdami jokių preliminarinių sąmatų bei motyvuoto poreikio", - toliau rašo A. Norkevičius.

- Taip išeitų, mano gyventojai savavališkai šildė ir valdiškas patalpas, - stebisi K. Maulius. - O dėl bendrijos ir tų sąskaitų tai tik atsirašinėjimo frazės. Norės apmokėti - bus sąskaita. Yra ir sąmatos. Bendriją buvom įsteigę, bet tai nepadėjo, ir ji pamažu iširo. Kas ta bendrija tokiam galingam valdiško teisingumo aparatui, kaip Teisingumo ministerija?

Šiuo metu name įsikūrusį įstaiga šildosi elektra. Paprastam mirtingajam nebūtų taip paprasta atsijungti nuo namo centrinio šildymo sistemos, jis turėtų garantuoti keletą įstatymais keliamų sąlygų, bet teisingumo nešėjams yra daug paprasčiau. Atsijungei, ir viskas.

- Mums į galvą netelpa ir tas pavadinimas, ir tie metodai, kurie labiau tiktų kalėjime susodintiems banditams, bet ne tuos kalėjimus prižiūrinčiai Teisingumo ministerijai. Juk ministerija tokiu pavadinimu turėtų mums visiems būti kaip ir teisingumo pavyzdys... - gūžčioja pečiais pašnekovas.

Dabar prie Teisingumo ministerijos vairo stovi socialdemokratas Juozas Bernatonis, ir šilališkiai su socialdemokrato atėjimu mėgina sieti naujas viltis:

- Juk tai - socialinio teisingumo partija, ji sukurta rūpintis žmonėmis, o į rinkimus ėjo, siekdama jiems padėti. Žmonių problemos yra socialdemokratų problemos, tai gal socialdemokratas ministras ištaisys ankstesnių kolegų konservatorių ir liberalų žmonėms pridarytas skriaudas? - kalba K. Maulius, bet jau negali suprasti, ar jis tikrai tiki valdančiosios partijos politiniais lozungais, ar tai - tik ironija.