Lauke tikriausiai žvarbu, pilkas dangus, saulės nebus matyti. Jokio noro keltis iš lovos. Bet reikia. Laima žino: neisi šiandien, rytoj bus sunkiau atsikelti, o poryt gali visai nepakilti. Tik pradėk gulinėti kiauras dienas!

 

Jeigu drabužiai sudėti šalia lovos, ji apsirengia pati. Ne taip, kad visai nesunkiai, bet apsirengti pačiai be dukters ar globėjos pagalbos visai įmanoma. Kambariniai ratukai visai čia pat. Laima juos prisitrauks arčiau. Tada reikia viską gerai apskaičiuoti ir vienu ypu įsiversti į juos. Vieną koją dedi čia, kitą - čia, kaire, stipresne ranka įsikimbi į ranktūrį.

 

Ar mes kada nors planuojam, kaip iš lovos kelsime koją, kaip ranka sieksim kėdės ar kito daikto, kokia tvarka žengsim žingsnius? Žinoma, ne! Visa tai atsitinka kažkaip savaime. Kažkada ir Laima dėl to nesuko galvos. Ar ta, ar ta koja pradėsi žingsnius, ar tą, ar kitą ranką pirma kiši į striukės rankovę... Negi yra skirtumas? Vėluoji į darbą - bėgdama laiptais gali apsivilkti paltą. Nuo to buvo sunkiausia atprasti. Duktė Edita pradėjo sakyti:

 

- Mama, kur tu skubi? Kur tu leki? Argi vėluoji kur nors? Argi tau reikia į darbą?..

 

Darbas išnyko kažkaip savaime. Iš jo liko prisiminimas. Algą pakeitė invalidumo pensija. Dabar Laima sako: patys geriausi metai - Šilalės centrinės ligoninės gimdymo skyriuje. Tada jos darbovietė šitaip vadinosi. Dabar nei ligoninė centrinė, nei gimdymo skyrius ten yra.

 

O tada... Rytą naujagimių palatoje išsivynioji 30 pupuliukų. Koks mielas širdžiai tas jų čiauškėjimas! O tu žinai, kad tam vabalėliui padėjai ateiti. Tu ne šiaip sau matei, kaip ateina nauja gyvybė, tu prisidėjai prie to! Kaip gali nesidžiaugti?

 

- Kiek nustabių žmonių aš ten sutikau! - prisimena Laima Šaukštelienė. - Ginekologus Joną Švatrėną, Juozą Ivaškevičių... Jau mirę žmonės, bet man kaip gyvi. Odos ligų daktarė Dalia Briedėnė, medicinos sesuo Danguolė Murauskienė, akušerės Onutė Stankevičienė, Rasa Šiaudvytienė, Albina Sūdžiuvienė... Man atrodo, tada visos buvome idealistės. Darbas labai atsakingas, ir mes tai supratom. Juk akušerė atsakai ne už vieną žmogų, mažiausiai - už du. O jei pasitaikė dvynukai, tai jau už tris...

 

Tada jų skyrius buvo labai uždaras. Gimdyvių ir naujagimių lankyti niekam neleisdavo. Kad neįneštų viruso. Netgi kitų skyrių medikams durys būdavo užrakinamos.

 

- Taip grupelė žmonių gyvenom tokiam uždaram lizde, - prisimena Laima. - Tiek susigyvenom, kad pasidarėm viena šeima. Taip vieni kitais pasitikėjom, kad nebeliko ir paslapčių. Tada ligoninė mums buvo ne tik darbo vieta. Juk ir po darbo čia virė gyvenimas. Tai buvo ir didelis sporto klubas, ir kultūros namai. Čia buvo puikus šokių būrelis, kur šokdavau polonezą, o kokį chorą turėjome! Vyriausiasis gydytojas Antanas Levickis buvo didelis sporto mėgėjas, tai ir mus varė sportuoti. Kur man pasakydavo, ten dalyvaudavau - ar krosą bėgti, ar slidėmis per Šilalės pušyną...

 

Laima mena laikus, kada ją nedaug kas aplenkdavo. O dabar ji sėdi ant lovos ir planuoja visus judesius, kad vienu sykiu pataikytų į vežimėlį. Apsirikti nebūtų gerai.

 

Bėda prasidėjo nuo niekų. Ima rašyti ką nors - iškrenta tušinukas. Reikia kirpti - žirklės bimt iš nagų. Iš pradžių būdavo keista. Ėmė štai ir iškrito! Paskui dar toks silpnumas apimdavo. Eini, užkliūni, nuvirsti. Keliesi - akyse sutararuoja. Na, tikriausiai tai nuovargis. Darbas, šeima, repeticijos, dar visokios išvykos su saviveiklos būreliu... Taip, aišku, tai nuovargis. Juk kitą dieną, kai jau pailsėjai, viskas tvarkoj. Vėl pilna jėgų leki į darbą, vėl kūdikių skyriuje išsivynioji tuos mažulius. Vėl šitiek džiaugsmo!

 

Joms, akušerėms, darbas nebuvo tik darbas. Tai buvo ir pašaukimas.

 

Paskui prasidėjo skausmai. Tenai, strėnose. Daktarai sakė - radikulitas. Siuntė į sanatorijas. Beveik visas Lietuvos sanatorija ji pavažiavo, nebuvo tik Druskininkuose. Išbandė visokias mankštas. Naudos buvo nedaug.

 

Progresavo kita liga, o jai vis gydė radikulitą.

 

- Negaliu pykti ant daktarų. Jie viską darė gerai, - Laima teisina savo geradarius. - Kitaip jie negalėjo! Buvo kiti likai, Lietuva neturėjo magnetinės topografijos.

 

Kauno klinikose vienam profesoriui kilo negeras įtarimas. Ji irgi pradėjo kažką įtarti. Iš kur jai tokie skausmai? Argi nuo radikulito būna tokie skausmai, kad tave surakintų visą? Argi nuo jo tušinukas, šaukštas, žirklės netikėtai krenta ant žemės? Ir kodėl ji kartais praranda lygsvarą?

 

- Jums reikia į Maskvą, - pasakė profesorius. - Magnetinei topografijai.

 

Laima pastatė akis. Į Maskvą? Į tokią tolybę?..

 

- Lėktuvu - valanda, pusantros valandos, - ramino profesorius.

 

Lėktuvu? Ne, nė už ką! Lėktuvu ji jau skrido. Balsiuose nusileisdavo toks kukurūznikas, jis ant laukų barstydavo dustą. Duosi šešis rublius - paskraidins ir tave apie Šilalę. Kaip neišbandysi? Žinoma, reikia. Juk Laima aukščio nebijo. Viduje smirdi dustu, patogių kėdžių nėra, bet įsikimbi į tokius diržus, laikaisi. Pro langą viskas matyti. Visa Šilalė už šešis rublius! Bet vos jie pakilo, lakūnai pradėjo žaisti, daryti visokias kilpas, cypinti moteris. O Laimai viduje viskas apsivertė.

 

- Žiūrėk, matyti tavo namai! - rodo pirštu žemyn jos draugė Vera Kozlovienė, bet Laimai - ne tas galvoje. Kad tik greičiau į tualetą! Tos jausmas, lyg visą save išvemtum.

 

O dabar lėktuvu - pusantros valandos? Ne, nė už ką!

 

- Negalite, tai negalite, - pasakė profesorius ir paskambino į Šilalę. - Alio! Yra toks reikalas... Jūsų žmogų reikia į Maskvą...

 

Vyriausiuoju gydytoju tada dirbo Artūras Kuncius. Laima prisimena - nė pusės žodžio jis nepasakė prieš. Reikia tai reikia. Nuvešim. Tuo labiau - savą darbuotoją...

 

Prie Baltarusijos sienos į jų "greitąją" įlipo automatais ginkluoti kariai. Tokie griežti, atrodo - nušaus. Laima net išsigando. Anksčiau tarp respublikų sienų nebuvo, dabar atsirado ir muitinė. Buvo kaip tik revoliucijų metas.

 

- Kokį krovinį vežat? Ligonį? Greitąja - iki Maskvos?.. - nustebo tie rusai.

 

Dabar ir Laimai ta kelionė atrodo keistai. Ar šiandien kas duotų už ačiū mašiną ir vežtų žmogų tokią tolybę? O tada viskas buvo daug paprasčiau ir nuoširdžiau. Bendradarbiai - dar ir draugai. Jeigu jie gali, tai būtinai padės. Kitaip jiems neišeidavo, kitaip jie negalėjo.

 

Kareiviai pradėjo tikrinti daiktus. Pakvipo rūkytomis dešromis, kumpiais, skilandžiais. Iš kur visa tai? Surinko draugai. Ne tik gimdymo skyrius - visa ligoninė rinko jai labdarą. Ne kelionei - Maskvos daktarams. Tada rūkytos lietuviškos dešros Maskvoje buvo toks deficitas!

 

Bet visos dešros, kumpiai, skilandžiai supjaustyti nedideliais gabaliukais - nė neįtarsi, kad tai kontrabanda. Irgi draugai pamokė.

 

- Nežinau, ar visiems padėkojau, - svarsto dabar Laima. - Amžinatilsį Kunciui dėkojau kelis sykius. O visiems kitiems, kurie dėl manęs aukojo pinigus? Ne, tikriausiai, kad ne visiems... Kvaila dar buvau, nemačiau, kiek aplinkui yra nuostabių žmonių! Jeigu dabar paskaitys mano žodžius, labai norėčiau, kad sužinotų - man jų auka itin brangi.

 

Tada viskas Laimai atrodė daug paprasčiau. Padėjo - ačiū, reikia - važiuoju. Beplepėdama su vairuotoju, kitą dieną pasiekė Maskvą.

 

O grįždama visą kelią tylėjo. Nuo Maskvos iki Šilalės. Nė vieno žodžio!

 

Išgirdusi nuosprendį, ji nei verkė, nei šaukė, nei aimanavo. Tylėjo.

 

- Aš negalėjau kalbėti, - prisimena.

 

Išsėtinė sklerozė. Žinote, kas tai yra? Laima žinojo. Kažkada medicinos mokykloje praleido tai pro ausis, bet paskui paskaitė medicinos žinynuose.

 

Maskvos daktarai, labai nuoširdūs žmonės, siūlė dar pasilikti.

 

- Šiek tiek apgydysim, dar pataisysim reikalus, - sakė jie.

 

Kaune apie tai buvo įspėję Lietuvos daktarai:

 

- Jie siūlys jums pasilikti. Atsakykite jiems, kad Lietuva jau gali šitą ligą įveikti.

 

Bet Laima šito nesakė. Ji žinojo - tai blefas.

 

Jos liga nepagydoma. Nei Kaune, nei Maskvoje. Kokia prasmė? Liga tik progresuos. Dabar aišku, kodėl daiktai krenta iš dešinės rankos. Dešinė koja irgi silpnesnė, ji eis prastyn ir prastyn. Paskui neklausys visai.

 

Reikėjo laiko, kol ji susitaikė.

 

Juk šiandien, po šitiek metų, dar ne tragedija. Dešinė pusė dar klauso siek tiek! O kairė koja visai stipri. Kaire ranka ji gali daryti viską. Tai kokia bėda?

 

Kaire ranka ji ratukus prisitraukia kiek galint arčiau ir taikosi atsisėsti. Labai susikaupia, kelis kartus sulinguoja. Taip darom visi, kai ruošiamės šokti per gilią ir plačią duobę. Nuo lovos iki ratukų jai irgi tokia beveik praraja. Būtų labai negerai nuvirsti ant nugaros. Parvirsta kniūbščia - nesunkiai atsikelia. Bet šita liga verčia tave aukštėlninką. Laima ne sykį taip yra griuvusi. Po kambarį mėgo vaikštinėti pasieniais, vis į ką nors įsikibdama. Ir staiga nė iš šio, nė iš to - bumt!

 

Pirmą sykį labi išsigando. Kaip atsikelti? Viena kėdė netoli. Laima ją prisitraukė arčiau, įsikibo kaire ir šiaip taip užropojo ant jos. O paskui nuo kėdės atsistoti lengviau. Pasieniais ji grįžo į lovą.

 

Dabar ji taip jau negalėtų. O tada dar buvo stipri!

 

Atėjo diena, ir pakilti jau nepavyko. Paduotų kas ranką - ji ir dabar atsikeltų. Bet nieko šalia nebuvo. O lova visai netoli. Ji ištiesė ranką, pasiekė patalus ir atsitempė ant grindų . Užsirito ant jų, pasiklojo po savimi. Kokia bėda miegoti ant žemės, jeigu šiltai? Paskui atėjo duktė, padėjo jai atsistoti.

 

Dabar gelbsti ratukai. Anksčiau ji taip jų nenorėjo! Invalido vežimas? Baisu!

 

Pasirodo, nieko baisaus. Nutaikai ir atsisėdi. Viens du, ir ji vežime.

 

- Štai, atsisėdau! - sako. - Kokia bėda?

 

Dabar ji gali važiuoti per visą kambarį, nuvažiuoti į virtuvę, sugrįžti atgal, atsidaryti balkono duris. Balkone - daug modernesnis jos vežimėlis, tikra elektrinė karieta. Sėsk ir važiuok! Per visą Šilalę į krautuvę. Kartais ji daug apvažiuoja.

 

O kodėl ne? Juk šiandien - puiki diena. Jai nieko neskauda. Na, beveik nieko... Dešinė koja maudžia šie tiek, bet tai nesiskaito. Prie mažo skausmo juk pripranti, o nuo didžiųjų skausmų ji turi vaistų.

 

- Tai kokia bėda? - sako ji vėl.

 

Jos vyrui Edmundui buvo vėžys. Mirė baisiose kančiose. Pati jau sirgo, kada jį marino. Štai kam bėda!

 

Anksčiau ji nežinojo, kaip nuostabu, kai nieko neskauda. Kai viską matai, kai viską girdi. Ar ji anksčiau suprato, kad tai - pati tikriausia laimė?

 

Mama valdė rankas ir kojas, laikraščius jai paskaitydavo. Paskui pradėjo kliūti už durų, už staktų, už spintų. Nueina į virtuvę - bac kaktą į viršutinę spintelę. Edita suprato pirmoji:

 

-Mam, mūsų močiutė akla!

 

Daktarai patvirtino - taip, ji visai akla. O kaip ji paskaitydavo laikraščius?

 

- Matyt, dar būdavo kažkokių prašviesėjimų, - sako Laima. - Apakti senam - nelaimė. Kas aklas nuo mažumės, išmoksta gyventi tamsoj. O kaip išmokti senam? Šakute baksnoja po lėkštę - nepataiko į kotletą. Aš jai sakydavau: mama, valgyk ranka! Prieš mirtį šaukštą šiaip taip įvaldė. Taip, mamai buvo sunkiau. O aš juk matau viską!

 

Laima skaičiuoja, ką gero turi aplink. Sūnus Tomas plaukė kruiziniu laivu, susipažino su tokia este ir paskui ją į Estiją išlėkė. Užtat Laima Estijoj buvo, visą Saremo salą, kur Tomas gyvena, išvažinėjo. O duktė Edita, žentas Vygandas tai juk visai čia pat, tik kitame bute gyvena. Vilma Trakšelienė nei giminė, nei ką, bet svetimi žmonės gali būti tarsi savi. Socialinio darbuotojo padėjėja? Oficialiai - tik tiek. Realiai - jos atrama.

 

- Koks nuostabus žmogus! - džiaugiasi Laima.

 

Dabar laikas į krautuvę. Balkone ji persės į elektrinę savo karieta, ja įvažiuos į liftą. Liftą geri žmonės įrengė. Paspaudi mygtuką - nuleidžia žemyn su visu vežimu.

 

Anksčiau ji nedrįso vežimėliu važiuoti į gatvę. Labai kompleksavo. Kaip gi taip? Visi matys, kad invalidė! Paskui su kitais invalidais nuvažiavo į Vilnių, į invalidų draugijos sukaktį. Grįžo visai kitas žmogus. Pabuvo minioj tarp tokių su vežimėliais - pamatė viską kitaip.

 

- Mano liga ne tokia bloga, - sako jinai. - Beveik 50 metų gyvenau sveika, o kiek jaunučių žmonų tokiais vežimėliais! Ir kokie visi linksmi! Užgroja muzika - jie šoka tais vežimėliais. Kad jūs žinotumėt, kiek daug gavau iš tos kelionės!

 

Ji patyli ir sako:

 

- Daug gavau iš savo ligos.

 

Anksčiau ji visai negalvodavo apie gyvenimo kainą. Prabėgo diena - ir kas čia tokio? Bus tų dienų! Dabar ji rodo į laikrodį:

 

- Pažiūrėkit, kaip eina sekundės. Praėjo sekundė - viskas. Daugiau ji nesugrįš.

 

Pernai, per mamos metines, ji nusistatė datą. Kam? Na, kad būtų kažkoks tikslas. Kad ji turėtų siekti ko nors. Kai mamos neliko, butas labai ištuštėjo, gyventi vienai neliko dėl ko. Tai ji užsibrėžė tikslą - gyvensiu dar dešimt metų. O tada prasidėjo keistas dalykas. Ji ėmė žiūrėti sekundes. Kaip greitai jos rodyklė! Nepaprastai greitai!

 

- Matot? - ji rodo į laikrodį.

 

Tikrai, mažoji rodyklė bėga bėgte.

 

- Dabar suprantu, kad pernai apsirikau. Vieni metai prabėgo tarsi diena. Dešimt metų - mažai. Reikėjo nusistatyti daugiau. Juk aš turiu gyvenimo tikslą!

 

Ir koks tas gyvenimo tikslas?

 

- Argi neaišku? - sako jinai. - Gyventi!

 

Gyventi kasdien, kiekvieną sekundę... Tikrai įdomu. Niekada apie tai negalvojau. Kas gali būti brangiau už šitą minutę?

 

Laikas važiuoti. Balkone vėjas žvarbus, bet debesys jau prasisklaidė. Į lifto stiklą spygteli saulės zuikutis.

 

- Žiūrėkite - saulė! - sako jinai. - Ar ne puiku?

1977 metai. Šilalė centrinės ligoninės saviveiklininkai Šilalės kultūros namuose šoka polonezą. Laima Šaukštelienė - vienoje poroje su vyriausiuoju gydytoju Antanu Levickiu.