Tai buvo labai įdomi diena su Požerės paštininke Nijole Pociene, kuri iki pietų - "ponia pašto viršininkė", o po pietų - "panelė laiškininkė". Tas popietinis laikas - tai nuostabi proga pabūti jos asistentu ir pereiti kaimą. Dabar, prieš šventes, tokį apsnūdusį, per šalčius sulindusį į trobeles, bet tokį mielą ir atvirą. Ir tokį linksmą, ir kenčiantį, ir tokį vienišą, kad vienatvės sklaidyti ateina netgi vaiduokliai. Taip, vienišus žmones tikrai lanko vaiduokliai.

Neįgalumas - dar ne didžiausia bėda

Nijolės "Roveris" sustoja prie nedidelio, anų laikų standartinio namo Požerės kaime. Beldžiame. Už durų kažkas krebžda, bet neatidaro. Paskui liepia eiti per sodą.

- Matyt, mamos nėra namie, vieni vaikai, - spėja Nijolė.

Tie vaikai - jau visai ne vaikai. Kažkas negerai su spyna, ir jie nesugeba atrakinti. Būtų motina, tikrai atrakintų. Viduje šilta, švaru, jauku. Virtuvėj ant spintelės padėtas didžiulis dubuo virtos mėsos. Mama kažkur išėjo. Duktė lėtai skaičiuoja jos pensiją. Iš kito kambario pristato sūnus. Mandagiai sveikinasi. Kalba lėtai, sunkiai, bet suprantamai. Šiek tiek apmaudu, kad tokius draugiškus žmones Dievulis nuskriaudė su sveikata.

- Gaila, kad nepamatėt motinos, - apgailestauja Nijolė. - Tokio stiprumo moteris! Viena užaugino tuodu neįgalius savo vaikus, dabar augina dukters du vaikus. Pati turėjo bėdų su sveikata, kažkas buvo jai su sąnariais, bet ji ryžosi imtis ant pečių dar ir savo anūkus. Yra žmonių, kuriuos sunkumai ne lenkia, bet kažkaip užgrūdina.

Nijolė džiaugiasi tokia Valerija iš netolimo kaimo. Prieš keletą metų buvo pasigirdę kalbų, kad jai labai prastai su sveikata. Po kurio laiko Valerija vėl atsistojo ant kojų - tarsi kas būtų davęs jai naują sveikatą. Jos namai visada buvo pilni gyvybės - ten vis kažkas sukosi. Tai vaikai, tai anūkai. Dabar jau lankosi proanūkiai. Lanko dažnai - močiutės sveikata vėl pablogėjo.

Ko džiaugtis Nijolei, jeigu Valerijai vėl su sveikata ne kas?

- Džiaugiuosi dėl to, kad jos niekada nerandu vienos. Kad matytumėt, kaip apie ją šokinėja visas būrys vaikų, anūkų ir proanūkių! Tai tikra laimė netgi netekus sveikatos, - filosofuoja laiškininkė. - Aš kasdien einu per žmones ir visko prisižiūriu. Patikėkit manim - vienatvė yra pati didžiausia nelaimė.

Kiek pagalvojusi, Nijolė prisipažįsta: kai pareina iš vienišų namų, jai ir pačiai būna nelengva. Kartais pamato tokią vienatvę, kad pačiai norisi kaukti.

Svečiai visada laukiami

Ponų gatvėje turim užsukti pas mano bendravardžius Petrus. Ta gatvė turi kitokį oficialų pavadinimą, bet ją žmonės vadina ponų gatve. Mat čia gyvena buvęs meras, girininkas ir šiaip vienas kitas turtingesnis žmogus.

Mano bendravardis Petras savęs gal ir nelaiko dideliu ponu, bet vargšu jo irgi nepavadinsi. Troba didelė, šilta - virtuvėje net ūždamas dega pečius, o jo šilumos per radiatorius užtenka visiems kambariams. Pamačiusi Nijolę, Petrienė nustemba:

- Nijoliuk, pietų nepadariau! Kažkaip tu anksti labai...

Petrienė žinojo, kad šiandien pensija, bet manė, kad bus truputį vėliau. Kada Nijolė atneša pensiją ir surenka mokesčius, ji jaučia pareigą kuo nors pavaišinti.

- Nijolė mums kaip ir dukra, - paaiškina.

Petrai turi ir savo dukrą. Dabar nusiuntė į kitą kambarį, kad ta stebėtų pro langą, kada atvažiuos autoparduotuvė.

- Dabar mes kaip ponai, - aiškina Petras. - Mūsų maksimos pačios atvažiuoja į kiemą. O juk mieste dar reikia paeiti lig krautuvės!

- Jau atvažiavo! - atbėgusi praneša jų dukrelė. Atrodo, ir jai tikriausiai jau per dvidešimt... Ką padarysi, yra žmonių, kurie taip ir lieka vaikai. Dėl to jie nekalti.

Pasirodo, Petrienei tai ne duktė, bet podukra.

- Maniau - duktė. Ji taip meiliai apie jus trinasi, - sako Nijolė.

- Geras vaikas, - sako pamotė, nors kitas tokių metų būtų ne vaikas.

Petras grįžta su pirkiniais.

- Žiūrėkit, tą pačią dieną parėjo! - nustemba pati ir sukelia juoką.

- Gal nori alaus? - siūlo man Petras. Jis parsinešė vieną butelį. Nei pažįsta manęs, nei ką, bet pasidalintų. Juk svečias. O svečias - tai šventas reikalas, Ypač dabar, žiemą, kai jie niekur neiškelia kojos.

- Nijolė man kaip ir duktė, - kartoja Petrienė, pjausto duoną, rinkį dešros, plikina kavą. - Kitą sykį atvykit vėliau, kai būsiu ko nors išvirusi.

Petras mus išlydi į kiemą, palydi iki mašinos. Tikrai malonu štai taip pabendrauti su atvirais žmonėmis!

- Tai tu kasdien - svečiuose ir svečiuose? - sakau Nijolei šiek tiek pavydėdamas. - Kur eini, ten kažkas laukia?

- Taip tas dalykas yra, - sako Nijolė. - Bet tai - tik geroji pusė.

Žmogus gali būti už nieką

Kur neneša pensijų, Nijolė į vidų neina. Vienoje sodyboje net iš mašinos nelipa. Pradaro langelį, į pašto dėžutę įmeta laikraštį. Netrukus viauksėdamas atlekia mažas šunytis.

- Pasalūnas, - paaiškina laiškininkė. - Man buvo įkibęs į blauzdą.

Pasalūnai - tai pats bjauriausias reikalas. Kitus, normalesnius šunelius, ji moka papirkti kokiu kauleliu ar saldainiu. Pikčiausia, kad šeimininkas stovi ir nesudraudžia šuns. Girdi, nieko nedaro. Tai šeimininkui nieko nedaro, o kitus puola! Tačiau Nijolė nenori pyktis dėl niekų. Tik su viena šeimininke buvo gerai susiėmusi - išreikalavo, kad ta pašto dėžutę pastatytų prie kelio, o ne palaidų šunų pilname savo kieme.

- Vakar buvo tokia slogi nuotaika, - pasakoja Nijolė. - Aplankiau tokia močiutę. Nuvežiau pensiją, išklausiau visas bėdas. Blogai su marčia. Prisigeria, kelia triukšmus. Vaikai neturi ko valgyti, tai ta močiutė iš pensijos juos ir maitina. Vis tiek negerai... Beviltiška situacija. Niekuo negaliu padėti.

Kartais ji gali tik išklausyti. Vien tik matyti tų vargšų vaikelių gyvenimą yra sunku. Pavasarį Nijolė nuvežė močiutei parduoti visokių sėklų. Pristojo viena anūkė, sako, kokios gražios gėlės, noriu ir aš! Atsinešė taupyklę, perka gėlių sėklas. Pamatė morkų, agurkų sėklų - reikia ir jų!

- Visai kaip suaugusi... Argi tokiam vaikui rūpintis šitais dalykais? - klausia Nijolė. - Ar už savo sutaupytus centus pirkti daržovių sėklas?

Sykį ji pataikė atvažiuoti į tuos namus vos ne su policija ir vaikų apsaugos tarnyba. Pareigūnai atvyko išvežti vaikų į kažkokią prieglaudą. Pasigirdo klyksmas. Ar motina tokia, ar šiokia, bet vaikams vis tiek - motina. Viena mergaitė, ta pati gudrioji, pabėgo.

- Nujaučiau - kur, aš net žinojau, bet nesakiau, - prisipažįsta Nijolė. - Nebuvo jokios abejonės - ji dingo pas savo kaimyną. Jie gerai sutaria. Kai tas buvo susirgęs, mažoji mergaitė melžė jo ožkas. Ta vaikas - visai kaip suaugusi moteris, jos ir kalba - kaip suaugusios.

O basiausias dalykas atsitiko prieš keletą mėnesių. Užsuko Nijolė į vieną sodybą, žiūri - šeimininkė vos pavelka kojas. Visai be sveikatos - nė malkų iš malkinės jau neparsineša.

Nijolė suprato - delsti negalima. Paskambino Požerės slaugytojai, ta iškvietė greitąją. Greitoji nelaukdama išpyškino močiutę į ligoninę.

- Atrodo, ir aš, ir mūsų seselė Dalia Petrošienė apsisukome greitai, - prisimena Nijolė. - Man toks akmuo nuo širdies nusirito! O kitą dieną girdžiu - nebėra Kristinos. Uždegimas jau buvo apėmęs abu plaučius, daktarai nieko nebegalėjo. Man taip apmaudu pasidarė dėl aplinkinių! Juk ta močiutė gyveno toli gražu ne viena. Negi niekas nematė, kad jai prastai su sveikata? Net keista, kaip žmonės nevertina kito žmogaus gyvybės!

Tas apmaudus įvykis Nijolei vis iš galvos neišeina. Atrodo, padarė viską. Atrodo, nieko daugiau negalėjo. Bet ima ir iš kažkur atsiranda tokia mintis: o jeigu būčiau atėjusi viena diena anksčiau? Gal tą močiutę Kristiną tebeturėtume gyvą?

Vienatvė šalia vaiduoklių

Vladei Martinavičienei neturime ko nunešti. Nei pensijos, nei laiškų, nei atviručių. Kaip pasakytų pati, kas jai rašys? Turėjo du sūnus, bet vienas nuskendo šią vasarą, kitas nuskendo anksčiau. Dar yra duktė, bet močiutė vis tiek vienatvėj. Tokia viena - nors kauk.

Jeigu nieko neturim, tai ką jai pasakysim?

- Nieko sakyti nereikia, - ramina Nijolė. - Ji žino tokių istorijų - plaukai pasišiaušia.

Vladė labai apsidžiaugia:

- Nijolyte, kaip gerai pataisei televizorių!Aš tą mygtuką paspaudžiu, kur tu parodei, palaikau, kaip tu pasakei, ir pradeda rodyti!

Apie tuos Nijolės gabumus buvau girdėjęs anksčiau kaimo bendruomenėj. Vienas išsijungia telefoną - nemoka įjungti, kitam užstringa televizoriaus pultelis. Nijolė yra taisiusi ir elektrinę barzdaskutę, ir elektros jungiklį. Sykį nueina į vieną sodybą - karvė veršiuojasi. Šeimininkė vargsta viena - negali veršio ištraukti. Sukibo abi - ištraukė. Taigi sykį pabuvo veterinare. Bet dažniausiai šalia laiškanešės pareigų tenka pabūti šiek tiek socialine darbuotoją ir truputėlį - psichologe.

Vladė skuba pasakoti apie gyvenimą. Juk mes galim pakilti ir netikėtai išeiti. Su kuo ji daugiau šnekėsis? Televizorius - jos vienintelis tiltas į žmones. Tikras - netikras, bet ji kito neturi. Kitiems metams ji vėl užsirašė "Šilalės artoją". Vadinasi, Nijolė pas ją ateis bent du sykius per savaitę.

O kaip su vaiduokliais? Ji tikrai yra mačiusi?

- Nenoriu pasakoti, dar durna palaikys, - raginasi močiutė.

Kūčių stebuklais ji netiki. Ir kad vanduo vidurnaktį virsta į vyną, ir kad gyvuliai prašneka žmonių vardu - visa tai esančios tikros durnystės, kvaila propaganda.

Tai kur, kada tie vaiduokliai ateina, jeigu ne Kūčių naktį?

Pasirodo, vaiduokliai - šalia. Jų gali būti net kur ir bet kada. Vaiduokliai - dalis gyvenimo.

Vaiduokliai - kaip pokštas

Vladė žino keltą tikrų nuotykių su netikrais vaiduokliais. Viename kaime toks drąsuolis pasigyrė, kad jis vidurnaktį, kai sukyla visi velniai ir dvasios, gali nueiti į kapines. Susilažino iš butelio ar iš ko, kad nueis ir kaip įrodymą įsmeigs prie kapo lazdą.

Nuėjo, įsmeigė. Smeigdamas prismeigė lietpalčio galą. Nori nueiti - taigi numirėlis laiko! Taip jis pagalvojo. Labai išsigando, krito negyvas iš baimės. Širdis neatlaikė.

Panašiai yra atsitikę gretimame kaime. Ten labai pykosi du kaimynai - Vladė jų pavardes netgi prisimena.

- Taip pykosi, taip davėsi, o kai vienas numirė, tai kitas sugalvojo apšikti jo kapą, - pasakoja močiutė. - Nuėjo naktį į kapines - dieną tokio darbo taigi nedarysi, dar kas pamatys. Nusimovė kelnes, atsitūpė, o čia jam kažkas iš kapo pagaliu kad durs į subinę! Tikriausiai tai buvo koks vainiko eglišakis, bet vidurnaktį ir dar kapuose viskas kitaip pasirodė. Krito ir tas iš baimės, taip ir mirė prie kapo nusmauktomis kelnėmis.

Kada Vladės pusseserės vyras numirė, ta liko viena gyventi. Kaimynas prašo parduoti trobą, ta nenori. Kaimynas įtikinėja: ar tau vienai nebaisu? Vienai gali vaidentis!

Ir tikrai, vidurnaktį pradėjo kažkas belsti į langą. Ateina dvylikta, pasigirsta bar-bar į langą. Į tą kuris prie jos lovos. Niekur kitur - tik į tą. Iš kur vaiduokliui žinoti, kur jinai miega?

Giminaičiai apie vaiduoklį manė kitaip. Jie patarė didįjį šunį pririšti taip, kad tas galėtų apibėgti apie visą trobą. Jeigu bus tikras vaiduoklis, šuo neturėtų užuosti.

Vidurnaktį vėl: bar-bar. Paskui - baisiausias lojimas ir riksmas. Moteriškė šoko prie lango ir pamatyti spėjo, kaip šuo vejasi du vaiduoklius. Vienam ir subinę tikriausiai išdraskė.

Po to vaiduokliai į langą daugiau nesibraižė ir niekas nesiūlė pusdykiai pirkti trobos.

Vaiduokliai - tarsi ženklai

Bet yra tikrų vaiduoklių, kurie pasirodo prieš kokį lemtingą įvykį. Su jais ir Vladė yra susidūrusi.

Ji įsitikinusi, kad gyvuliai jaučia giltinę. Tokiai Krencienei, kuri marino paliegusį vyrą, vieną vakarą pasibaidė vištos. Kad pradės kudakuoti būriu! Buvo šalta žiema, tai ji laikė vištas troboje. Ir dar balkiai trobos pradėto tratėti, tarsi griūtų troba. Vištos sukudakavo, balkiai sutratėjo - vyras ir numirė.

Panašiai atsitiko Vladei, kai ji su savo tėvu paeiliui marino pirmąjį vyrą. Vladė buvo nuėjusi į tvartą pamelžti karvės, kai tuo metu ėmė tratėti balkiai. Taip baisiai sutratėjo - atrodė, kad tvartas nugrius. Išsigandusi parėjo į trobą, žiūri, kas vyrui. Tas paprastai miegodavo tarsi negyvas. Šį sykį žiūri - miega atmerktomis akimis. Tai buvo amžinas miegas.

Jiedu mėgino su tėvu velionio akis užmerkti. Mėgino ir taip, ir taip - nieko jiems neišėjo. Buvo girdėję, kad reikia ant akių kapeikas uždėti - nepadėjo ir tai. Per laidotuves negalėjo atidaryti karsto - buvo baisu žiūrėti į atmerktas akis.

O po to Vladei miręs vyras prisisapnavo.

- Atėjo jis pas mane ir sako: pažiūrėk virš lango, ten yra kapeikos, kurias dėjote man ant akių, - pasakoja Vladė. - Rytą žiūriu - tikrai ten tos kapeikos padėtos! O dar sako, kad mirusieji neateina per sapną!

Dar keisčiau atsitiko prieš Vladės pirmojo vaiko mirtį. Tada ji buvo jau ištekėjusi už Martinavičiaus. Išėjo sykį abu su Martinavičiumi į vestuves, o namuose paliko budėti uošvę. Uošvė sėdi virtuvėj, girdi, kažkas įeina į trobą pro gerąsias duris. Tos gerosios durys paprastai būdavo laikomos karstui išnešti. Pavaikščiojo kažkas po kambarį greitu žingsniu, išėjo, uždarė duris. Uošvė pagalvojo, kad sūnus tikriausiai ką nors pamiršo, tai buvo sugrįžęs. Žiūri pro langą - už trobos nieko nėra. Nueina į kambarį - durys net užrakintos! Kas galėjo darinėti užrakintas duris?

Po to nuskendo pirmasis Vladės sūnus.

O kai šį pavasarį nuskendo Rimantas, jos antrasis sūnus, kažkas klibino virtuvės duris. Ji sėdėjo prie pečiaus, durys labai smarkiai ėmė klibėti, tarsi kažkas norėtų įeiti. Bet neįėjo niekas. Už durų nieko nebuvo.

- Vėl mirties ženklas, - nerimauja močiutė. - Ar tik ne man?

Mirusį Rimantą ji sapnavo ne sykį. Sapnuose jis ateidavo pasikalbėti.

- Kalbėjo ne su manimi, bet su Ričardu. Ričardai, sako, kam tu vargsti, sugrįžk pas mus, čia vietos turime daug, tilpsim visi. Kur jis kviečiasi Ričardą, mano anūką? Ir kas tie "mes", kurie turi tiek daug vietos? O Ričardas tyli nuleidęs galvą. Man tie sapnai atrodo labai negeri.

Vladė tiki ir kitais sapnų ženklais. Susapnavai vištas ar viščiukus - lauk šeimos pagausėjimo. Susapnuoti gyvulį - laidotuvės. Uogos sapne - tai ašaros.

- Kai pavasarį nuskendo Rimantas, man jau nereikia sapnuoti uogų, - sako močiutė. - Man ir taip vienos ašaros!

Kodėl senovėj vaiduokliai lankė vos ne kiekvieną trobą, o dabar jie tokia retenybė? Kodėl jie duoda ženklus Vladei, jos giminaitėms ir kitiems vyresniems žmonėms, o jaunimas jų nesutinka?

- Dabar žmonės ne tie, - paaiškina Vladė. - Dabar niekas niekuo nenori tikėti ir nieko nebijo. Kas tau vaiduokliais tikės! Pamatytų kokį vaiduoklį - pultų kai žvėrys, pagauti norėtų. Tas vargšas bėgtų nuo jų pusę kilometro, o tie lėktų iš paskos. Žvėrys, ne žmonės.

Kiek pagalvojusi Vladė sušvelnina kalbą:

- Aš nesakau, kad visi žvėrys. Yra ir dabar gerų žmonių.

Dar kiek patylėjusi:

- Turėtų būti...