Jonas labai nepatenkintas parapijos kunigu. Kunigas labai įžūlus - atvažiavęs reikalauja pinigų, o paskui per pamokslus agituoja prieš jo mylimą partiją. Ar kunigas turi teisę kištis į politiką?  Ar jis turi teisę agituoti už vieną kurią partiją? Tokie klausimai Jonui neduoda ramybės, ir jis klausia manęs:

 

- Kas galėtų sudrausti kunigą?

 

- Niekas, - sakau jam. - Jūsų kunigas, jūs ir sudrauskit.

 

- Kaip mes sudrausim?

 

- O koks mano reikalas? Atsisakykite jo.

 

- Kaip atsisakysim?

 

- Neduokite jam pinigų. Juk duodi jam pinigų, kai jis atvažiuoja ubagaudamas?

 

- Ne ubagaudamas, jis atvažiuoja kalėdodamas.

 

- Koks skirtumas? Neduok kalėdojančiam.

 

- Kaip tai - neduok?

 

- Labai paprastai - neduok nė cento. Štai jūs šeriate savo kunigą, o paskui skundžiatės, kad jis šneka prieš jus, važinėja brangiomis mašinomis. Neduokit, ir jis nutils, nebeturės iš ko pirkti brangių limuzinų.

 

- O jei nelaimė?

 

- Jeigu nelaimė, kunigas tau nepadės. Kur tu girdėjai, kad kunigas būtų kam nors padėjęs?

 

- Atskirs nuo bažnyčios, nelaidos manęs su bažnyčia!

 

- Koks tau skirtumas, kaip tave laidos?

 

Jonas tyli.

 

- Ne, šitaip negalima, -  sako jis patylėjęs.

 

- Kodėl? - klausiu aš jo. - Štai aš neremiu kunigo, nevaikštau į jo bažnyčią, ir jis nesiveržia pas mane į namus, neprašo jokių pinigų.

 

- Na, tu - kita kalba!.. -  skėsteli rankomis Jonas.

 

Kodėl  aš - "kita kalba"? Ar aš  - iš kito molio?

 

Gretimame kaime mirė žmogus. Laidojo jį su bažnyčia. Kunigas per laidotuvių mišias pasakė iš sakyklos: jeigu žmogus teturėjo tiek reikalų su bažnyčia, kam jam mirusiam į rankas dedate rožinį? Jeigu jis gyveno tokį gyvenimą,  gal jam geriau į karstą įdėti butelį?

 

Dabar artimieji jaučiasi taip, tarsi būtų palaidoję kokį girtuoklį. O jis nebuvo girtuoklis, jis buvo geros širdies doras žmogus, pastaraisiais metais dažnai sirgo, negėrė visai - net per šventes. Paskutiniu laiku sunkiai bendravo su žmonėmis, niekas nežino, kada paskutinį sykį buvo išpažinties.  Jis beveik nebegirdėjo, ligoninėje mirė labai netikėtai - net be paskutiniojo patepimo. Nežiūrint į tai, kad nebuvo atlikęs kai kurių ritualų, jis buvo tikintis ir laikė save kataliku, rėmė bažnyčią -  kada kunigas atvažiuodavo reketuoti, visada duodavo pinigų.

 

- Kam  su juo šitaip? - klausia giminės.

 

- Jis tikrai nebuvo vertas, kad jam į karstą dėtume  butelį, - sako kaimynai. Paskui priduria: - Tik nerašykite mūsų vardų - paskui kunigas nenorės mūsų laidoti su bažnyčia.

 

O varge!..

 

Norėjau klausti: kam einate ten, kur niekina jus, kur tyčiojasi iš mirusių jūsų tėvų ir kaimynų?

 

Aišku ir taip: jie bijo.

 

Baimė valdo avinų parapiją.

 

Prieš keletą metų jie turėjo kitą kunigą, kurį be atodairos garbino. Kartais atrodė - gerbia nuoširdžiai. Bet ar tikrai? Ar vergas gali gerbti ką nors iš širdies?

 

Tą "gerbiamą kunigą" vyskupas išmetė, išspjovė į kitą pasaulio kraštą ir sumindė į purvą.

 

Dabar avinų parapija  garbina naująjį kunigą, o tą, kurį gerbė anksčiau, maišo su žemėmis.

 

Ar jie tikrai gerbia, ar jie tikrai niekina?

 

Ar šito už bandą nedaro ganytojas?

 

Ar vergas  galėtų pats?..

 

Bet įdomiausia - ne tai.  Įdomiausia - jų niekas varu nevaro, jų niekas neverčia, jų niekas per jėgą netildo, niekas peiliu nereikalauja pinigo. Jie patys eina, jie patys paklūsta, jie patys duoda vieni už kitus daugiau. Tai savanoriai vergai.

 

Kartais suabejoju: ar tikrai savanoriai?

 

Jei man tėvai būtų į smegenis įdėję bažnyčios vergo programą, ar aš nebūčiau ėjęs, ar aš nebūčiau paklusęs, ar aš nebūčiau davęs?

 

Ar būčiau pabėgęs į laisvę?

 

Ar būčiau norėjęs bėgti?

 

Ar nebūčiau toks pat savanoris?