Beprotybės kultas

Kategorijos: 

- Protas dažnai save laiko išminties prieangiu. Tačiau tikrumoje jis yra tik paprastas, gerokai prišnerkštas fizinio pasaulio akligatvis... Deja, iš tarno jis mėgsta nuolat virsti šeimininku ir apžioti, tai, kas ne jo nasrams, - sako žmogus, nepatenkintas savo protu.

- Protas klaidina, protas gyvena iliuzija ir nemato esmės, - atsiliepia kita beprotybės šalininkė.

- Protas jau kelia globalios katastrofos grėsmę...

Nebūtų proto - nebūtų klaidų, problemų, iliuzijų ir globalių katastrofų. Protas - tai žmogaus priešas, tam tikras šėtonas, kuris nuolatos klaidina ir veda mus kuo toliau nuo tiesos. Tikroji tiesa yra Dievas, o kaip tik  protas ir racionalus pažinimas trukdo pažinti Dievą ir džiaugtis jo artumu. Taigi protas labiausiai trukdo pažinti tiesą, nes tiesą pažįstama tik maldomis, sakramentais, tikėjimu ir nusižeminimu. Ne moksliniais eksperimentais, bet maldomis buvo nustatyta, kad žemė yra apvali ir sukasi apie saulę, kad molekulės sudarytos iš atomų, kad kūnai į žemę krenta vienodu pagreičiu... Visa tai padarė maldos, šventieji paveikslai ir horoskopai, o mokslas ir protas mums nuolatos kliudė.

Atsikratykime proto, išplaukime sąmonę nuo proto likučių!..

- Ne, aš niekaip negaliu atskirti proto ir sąmonės! - neiškentusi sako viena moteris, nepraradusi įpročio vadovautis savo protu. - Kam reikalinga neprotinga sąmonė? Kaip aš protausiu, neturėdama proto? Kaip neprotaudama būsiu protinga?..

Nesivargink, žmogau! Kam taip kankintis, jeigu nepavyksta atskirti "proto nuo sąmonės"? Yra daug paprastesnis ir protingesnis kelias - atsisakyti religinių sąvokų, kurios tik supainioja reikalą ir nepaaiškina nieko.

Štai tu nori suprasti, ką reiškia ta ar kita sąvoka, ieškai žodžiuose logikos, o tai išduoda racionalų (mokslinį) požiūrį. Iš esmės yra du metodai stebėti save ir viską aplink - tai racionalusis (mokslinis) ir iracionalusis (religinis) pasaulio suvokimo būdai.

Mokslinis, proto valdamas būdas: žmogus kelia prielaidas, jas logiškai grindžia turima informacija ir žinomais dėsniais, bet ir pačią logiškiausią prielaidą laiko prielaida tol, kol ji nepatikrinama ir nepatvirtinama empiriškai. Religiniam, tikėjimo vedamam suvokimui tokio patvirtinimo nereikia, nes empirinius faktus jam puikiausiai atstoja tikėjimai. Taigi tikėjimai, prielaidos, prietarai, pasakos, įsivaizdavimai puikiausiai gyvuoja be pažinimo - jiems užtenka tikėjimo, kurį religingas žmogus paprastai rašo didžiąja raide, o protą dažniausiai niekina, nes protas yra pats didžiausias aklo tikėjimo priešas.

Palyginkim, kaip žmonės vartoja "energijos" sąvoką. Vieni kalba apie energiją kaip apie prietaisais išmatuojamą dydį, kaip mūsų gyvenime naudojamą ir valdomą reiškinį. Kiti prabyla apie kažkokią teigiamą ir neigiamą "energetiką", kurios nei pamatuosi, nei kur panaudosi. Nesunku suprasti, kuris požiūris yra racionalusis (moklslinis), o kuris - iracionalusis (religinis).

Apsidrausdamas nuo galimų nesusipratimų pasakysiu, kad religingas žmogus - ne būtinai bukaprotis fanatikąs ar su angelais kalbantis šizofrenikas (nors gali būti ir taip). Visi turime to ir to požiūrio, tik vienas kuris nors labiau vyraujantis. Vieni turi didesnį, kiti - mažesnį polinkį fantazuoti. Kas labiau fantazuoja, tie geresni menininkai.

Ką darė  žmogus per visą savo istoriją? Jis fantazavo ir mėgino tikrinti savo fantazijas. Ar tikrai  žemė plokščia ir padėta ant keturių vėžlių? Ar tikrai ji uždengta žydru kupolu su skylėmis dangaus šviesai praeiti? Ar tikrai žemė pačiame  Visatos centre, o saulės ir  žvaigždės sukasi apie ją? Ar tikrai mūsų vyriausias šefas  sėdi ant debesies?,.

Fantazija - mūsų sparnai, puošnusis, išeiginis mūsų drabužis sekmadienio karnavalams ir atlaidams, o protas - kasdieninės mūsų kojos ir rankos, tai kuklus juodadarbis,  kuris nuolatos klysta ir taiso  savo klaidas, kuris nuolatos abejoja ir vis tikrina pats save.

Šiandien sunku patikėti, kad proto  vedamas pažinimas  įsivyravo taip neseniai, kad Europos protas iš tamsybių košmaro pabudo gerokai vėliau, nei Azijos. Azijos mokslininkai jau tyrė planetų judėjimą ir ligas gydė vaistais, o krikščioniškoji Europa dar vis gyveno po skylėtu dangaus dangčiu ir nuo epidemijų gynėsi maldomis, sakramentais ir žydų bei raganų žudymu. Ar taip seniai Nyčė paskelbė mirties nuosprendį Dievui, tai yra, religijos viešpačiui? Ar tas nuosprendis jau išsipildė, ar jis bus kada nors įvykdytas?

Šiandien vaikai astronomijos mokosi ne iš Biblijos pasakų ir legendų, bet iš astronomijos vadovėlių, prietaringas kunigas gydosi vaistais, o ne sakramentais, nuo gaisrų saugo speciali signalizacija, o ne šventintos duonos pluta už švenčiausios daugiavaikės mergelės Marijos paveikslo. Bet...

- Proto nereikia sureikšminti, - arogantiškai sako beprotybės  šauklys.

Taip, protas savęs nesureikšmina, jis žino savo ribas, o klausimų turi daugiau, negu atsakymų.

Save sureikšmina tik beprotybė.

Tai beprotybė žino visus atsakymus ir savimi neabejoja. Ji žino, kas buvo tada, kai nieko nebuvo, kas bus po to, kai mūsų jau nebebus. Apie septynias pasaulio kūrimo dienas, apie skylėtą dangaus kupolą, apie Vatikano įsteigtą skaistyklos instituciją, apie raguotus velnius, apie pragare verdamą smalą...

Patikrinkit tai ir paneikit, jeigu tokie protingi!..

Ką daryti, jeigu užgeso variklis ir neužsikuria? Pasiduoti niekingo proto pagundoms ir tempti pas automobilių mechaniką ar pasikviesti kunigą ir už nedidelę kainą pašventinti?

 

Komentarai

Mokslas ir religija

Visuotinai priimtas mokslas ir religija tarpusavyje skiriasi tik tiek kiek skiriasi kairieji ir dešinieji. Kaip pastebėjo vienas žmogus: šiandieninis mokslas yra kaip dėlionė, kurioje trūksta daugiau nei pusės detalių. Štai gimsta žmogus- jam pasiūlomi du variantai (kartais tiesiog prievarta įpučiamas vienas iš variantų)- tikėti dievu arba vadovautis visuotinai priimtu mokslu. Na su religija viskas aišku- tai pasaka skirta valdyti mases, o mokslas- mokslas tiesą sakant yra verslo objektas, jis perkamas ir parduodamas. Sakykim istorija ar rasime vadovėliuose apie Sarmatiją, Atlantidą, Lemūriją (nors įrodymų, kad tai egzistavo apstu). Štai dabar mokslas nustatė šiltnamio efektą, tik kažkodėl kiti mokslininkai jau rėkia apie artėjantį miniledynmetį. Mokslas "įrodė" kad fluoridas sveikas dantims, tik kažkodėl nuo jo dantukai krinta ir vėžiai atsiranda. Nobelio taikos premija, kuri laikoma ypatingu išprusimo ženklu įteikima prezidentui, kuris sugeba įvelti savo šalį į kelis konfliktus iškart (ar čia išvis galioja logika). Žmonės gyvena technologijų amžiuje ir niekaip nesugeba išgydyti vėžio, bet dar labiau jį pagilina chemoterapijo pagalba. Taigi tarp religijos ir visuotinai priimto mokslo drasiai galime dėti lygybės ženklą, nes fantazijų gausa šie du varžosi tarpusavyje

Beprotybė mąstyti negali

Tipiškas davatkos jovalas - mintimis to nepavadinsi. Galima pagalvoti, kad ši proto niekintoja šventins variklį, o ne ieškos jo gedimo. Veidmainystė - vieną sakyti, o kitą daryti - neišvengiama davatkų palydovė.

Mokslinis (racionalusis) požiūris į pasaulį ir religiniai svaičiojimai skiriasi ne kaip dvi vienodos politinės partijos. Kliedesiai ir pažinimas skiriasi taip, kaip sapnas nuo realybės. Kai kurios religijos tvirtina, kad sapnas yra realesnis už... realybę. Eidami toliau beprotybės keliu turėsim sakyti, kad protas yra beprotybė, o melas yra tiesa.

Šiandien milijonai išsivadavusių žmonių puikiausiai gyvena be religinių svaičiojimų, o kaip davatka be mokslo vaisių? Štai kunigas savo bažnyčiai užsako žaibolaidį - ar neužtektų kryžiaus, kuris saugo nuo pikto?..

Su kliedesiais nėra ko ir diskutuoti. Komentaro autoriui galiu tik palinkėti kuo greičiau atsikratyti paskutinių proto likučių, tapti visišku bepročiu ir atiduoti bažnyčiai visus savo pinigus bei nekilnojamąjį turtą.

deimantukas

Tempčiau automobilį meistrams, o, kai sutaisytų, dar ir kunigą pasikviesčiau, kad pašventintų. Dėl viso pikto, tsknt…
:-)

kam tie meistrai?

Deimantuk, jeigu mašiną šventinsi, tai velniams tie tepaluoti meistrai? Negi esi toks naivus ir manai, kad kunigo šventinimo neužteks?

deimantukas

Su draugu ramiai sėdėjome virtuvėje ir pro langą stebėjome, kaip smarkiai lyja ir žaibuoja. Staiga draugas manęs paklausė,-ar žinai, kad dažniausiai žmonės bijo ne žaibo blykstelėjimo, bet dundėsio? Aš nusišypsojau. Nusišypsojo ir draugas. Po to draugas manęs vėl paklausė,- ar žinai, ką daryt, kad nenutrenktų žaibas? Ką?- paklausiau aš. Labai svarbu suspėti persižėgnoti, kai sužaibuoja iki kol pradės griaudėti.
Mudu smagiai juokėmės.