Ne vienas - trys žingsniai

Kategorijos: 

Žmogus pasiryžta kažką keisti savo gyvenime, tarkime, mesti gerti, iškenčia mėnesį, du, o trečią pamėgina ir vėl grįžta į seną vagą. Arba meta rūkyti, iškenčia nerūkęs kelis mėnesius, paskui kažkaip "netyčia" užtraukia, ir vėl - visa nuo pradžių. Kodėl taip atsitinka? Psimokyti galit iš mano klaidos. Prisimenu džiaugsmą, kurį patyriau, kai svarstyklės parodė magišką skaičių: 80. Ne 107, ne 90, bet 80. Štai aš tris mėnesius laikiausi dietos, skaičiavau kiekvieną kaloriją ir pagaliau savo pasiekiau! Valio! Aš - lieknas, normalus žmogus, man nereikia per dieną nešioti tokios lašinių naštos!.. O kas toliau? Man atrodė, toliau būsiu toks pat, koks esu dabar, po trijų mėnesių dietos. Kokia tai buvo klaida! Tai buvo tik kelio pradžia, o aš maniau - galutinė pergalė. Laikytis dietos nebemačiau prasmės (aš juk savo pasiekiau), apie kažkokias kitokias mitybos reformas daug negalvojau. Na, gal nekimšiu tiek lašinių ir nekabinsiu tiek grietinės… Praėjo pusmetis, ir svoris pradėjo kilti. Lėtai, bet užtikrintai jis artėjo prie senosios ribos. Trijų mėnesių darbas - šuniui ant uodegos! Kas su manimi atsitiko? Atrodo, suvokiau savo problemą (nekontroliuoju valgymo), tvirtai apsisprendžiau ir nesveikam apetitui uždėjau proto apynasrį. Kaip čia yra, kad grįžau į pradinę padėtį? Panašiai atsitiko, kai mėginau mesti rūkyti ir gerti. Nerūkiau pusmetį - pabandžiau iš naujo, negėriau trejus metus - grįžau į tą pačią aludę. Vis ta pati klaida - tai buvo tik kelio pradžia, o aš maniau - galutinė pergalė. Dabar jau žinau - visada, kai užsinori ištrūkti į laisvę, tavęs laukia trys žingsniai: tai suvokimas, apsisprendimas, gimimas. Tik aiškiai suvokęs savo problemą galėsi tvirtai apsispręsti ir veikti, o tada arba gimsi iš naujo ir pradėsi kitą gyvenseną, arba grįši prie seno mitalo. Tu negalėsi pakeisti savęs, nepakeitęs savo gyvensenos. Daugelis mano pažįstamų alkoholikų padarė didelę klaidą, kai jie nusprendė mesti “tik” gėrimą. Jie manė: mes tiktai mesime gerti, o visa kita - draugai, pramogos, šventės, visa gyvensena - paliks kaip buvę. Kaip jie išsigando, kai pamatė, jog senasis gyvenimas ima griūti lyg kortų kaladė! Pažiūrėkite patys: senieji draugai sugėrovai nusigręžia, girtavimo šventėse pasijunti balta varna, o vakarais atsiranda tiek nepragerto laiko, kad nežinai, ko nustverti. Nugąsdina ir praregėjimas: tai, ką tu laikei vertybe, pasirodė buvus iliuzija. Ištikimieji tavo draugai - tik sugėrovai, tavo paties vyriškumas - tai tik apkvaitusio proto kvaili paistalai. Šventės, kurios buvo tokios gražios ir iškilmingos - girdymo ritualai. Karti, karti, degtinė karti… Pakelk taurelę, priglausk prie lūpų… Ką daryti? Gyventi blaiviai ir kartu gyventi seną gyvenimą: susitikinėti su senais sugėrovais, kalbėti su jais apie aludes, alų, degtinę ir girtus nuotykius?.. Vaikščioti į vakarėlius ir atlikinėti visus girtavimo ritualus - kilnoti tautę, sakyti tostus, tik į taurę įsipilti ne degtinės, šampano, o mineralinio vandens?.. Bet kam tas žaidimas, jeigu noriu gyventi visai kitaip, t.y. blaivus? Kai prieš 2000 metų vieno Mokytojo žmonės paklausė, kaip jiems pasiekti išsvajotąją karalystę, tas jiems atsakė: turite gimti iš naujo. Žmonės nustebo: kaip mes tokiame amžiuje įeisime į motinos įsčias ir gimsim iš naujo? Mokytojas paaiškino: tada gimėt iš kūno, dabar turėsite gimti iš dvasios. Kai gimėm iš kūno, nuo mūsų tai nepriklausė. Antrą sykį teks gimti savo pačių dvasinėmis pastangomis. Kaip rašoma senose knygose, gimti iš dvasios. Antrasis gimimas - toks keistas naujas dalykas, jis taip apraizgytas mistika ir tūkstančiais prietarų, kad būna sunku susigaudyti ir tam, kuris jau pradėjo save gimdyti, t.y. kurti naują gyvenseną. Kyla keisčiausių idėjų. O gal užsukti pas ekstrasensą, ir jis pakeis mano psichiką? Gal - pas būrėją, ir ji pakeis likimą? Gal horoskopai parodys nepaprastą šansą? O gal pasikrikštyti, stoti į kokią sektą, atlikti kokį magišką ritualą arba duoti krauju pasirašytą priesaiką? Mokytojas aiškino labai paprastai: turite tapti vaikais. Jeigu netapsite kaip vaikai, išsvajotos karalystės jūs nematysite. O kaip kitaip? Jeigu gimei, turi mokytis naujo gyvenimo. Kažkada mokeisi vaikščioti girtas, dabar mokysies būti blaivus. Išmokai su draugais bendrauti per butelį - išmoksi bendrauti šviesiu protu. Kažkada įpratai susinervinęs užsirūkyti - dabar išmoksi nusiraminti kitaip. Įpratai nuobodžiaudamas neršti po šaldytuvą, kimšti rūkytas dešras arba sūrį - dabar įprask užsiimti kažkuo kitu. Ir taip žingsnis po žingsnio tapsi kitu žmogumi. Gal ir sunku tuo patikėti, bet iš tiesų tampi KITU. Atsimenu, kaip aš ėjau gatve, o pažįstami traukė pro šalį lyg nematydami. Man buvo keista: kas čia yra? Jie išsivaizdina? O štai ir kolegė. Su ja nesimatėm metus ar daugiau, bet ne tiek, kad nemažintume vienas kito. Bet ji praėjo, sustojo, apsigręžė, išsprogino akis: - Petrai, čia tu? - Tai negi dvasia? Ji pribėgo, ėmė šaukti ir skėryčiotis: - Petras, šitas storulis - tai tu? Leisk, noriu tave pačiupinėti! Ji čiupinėjo mano alkūnę, pečius, baksnojo į pilvą ir šaukė: - Tu ir ne tu - keistas dalykas! Šitas įvykis padėjo suprasti vieną labai svarbų dalyką: aš - nebe aš. Jeigu aš - kitas žmogus, tai gyventi turiu kitaip. Jeigu pavyko numesti svorio, turiu pakeisti mitybą. Arba svoris priaugs, ir darbas nueis šuniui ant uodegos. Jeigu nusprendžiau negerti, turiu gyventi blaiviai ir pakeisti visą gyvenseną: draugus, interesus, įpročius, gal - net gyvenamą vietą… Arba senieji keliai parves į tą pačią aludę. Tie, kurie nori ištrūkti į laisvę, turi žinoti: tai nepavyks vienu ypu. Vienu ypu tik apsisprendi ir žengi lemiamą žingsnį, bet žengti jį tenka šitaip dažnai! Štai apsisprendžiau neberūkyti, bet prieina draugas, pakiša cigaretę. Ir vėl - apsisprendimas: rūkyti ar nerūkyti? Mečiau gerti - ateina gimtadienis: kelti taurelę ar ne?.. Visas naujasis gyvenimas - tokie maži žingsneliai. Priesaika tau nepadės. Pasirašyk krauju, bet neišvengsi apsisprendimo. Vakar prisiekei negerti, o šiandien vaidenasi šalto alaus bokalas. Gal tik viena vienintelį, dabar - jau tikrai paskutinį? Negi vienas bokalas - girtavimas? Nežiūrėk į name - turi apsispręsti pats. Eisi toliau ar grįši atgal? O varge, vieni apsisprendimai!.. Nukirsti medį vienu ypu gali. Vienu ypu pasodinti jo nepavyks. Medis turi užaugti. Augti ilgai - kaip tavo naujasis “aš”. Karalystė - tarsi garstyčios grūdelis. Taip sakė Mokytojas. Mažas mažytis grūdelis. Bet jis išdygsta, užauga, ir paukščiai suka lizdus jo šakose. Ten, aukštai, taip aukštai, kaip dar niekada nesi buvęs.

Komentarai

http://valdaukuriuzaidziu.blogas.lt

Bet apsiprendimai ilgainiui tampa malonūs, kai gyvenime pradedame viską rinktis netgi kojinių spalvą, pasijaučia tarsi energija ir galia grįžta pas mus- savo gyvenimo valdovus. Na o kaip čia rašėte apie griūnantį gyvenimą- tai iliuzija, tai griūna tas šlamštas kurį anksčiau vadinome gyvenimu, griūna, kad atsilaisvintų vietą tikram gyvenimui. Ir viskas priklauso nuo mažučio žingsnelio vadinamo pasirinkimu.

Taip, žinoma, naujasis

Taip, žinoma, naujasis gyvenimas yra malonesnis ir turtingesnis, o pats apsisprendimas - tai juk laisvės pojūtis. Aš esu laisvas, aš pats galiu sukti čia arba čia. Daugybė kelių, tūkstančiai galimybių. Vergas to niekada nepatirs.

Puikus įrašas

Ačiū, Petrai, už puikų įrašą. Negalėjau atitraukti akių iki paskutinės eilutės.
Labai taikliai pastebėta, kad keiti vieną, keičiasi viskas, kas su tuo susiję. Retas tam pasiruošęs.

Čia tinka rytų išmintis: "Išmintingas save pažinęs. Stiprus save nugalėjęs". Tai ilgas kelias. Ir spėju, kad dažnai atveda ne ten, kur tikėjaisi pakliūti žengdamas pirmą žingsnį.

Darius

Nekariavau su savimi

Taip, Dariau, beveik su viskuo sutinku. Ir ta Rytų "išmintis" būtų nieko, jeigu ne tas "savęs nugalėjimas". Kovoti su savimi - pati didžiausia visų religijų peršama beprotybė, toks karas niekada nesibaigs pergale. Susitaikyti su savimi, padėti sau, gelbėti save, apginti save ir savo prigimtį - štai kur išeitis.

Susikauti irgi tenka, bet - ne su savimi, bet su savo kultūra, jos įdiegtais prietarais, tradicijomis, baimėmis. Man sunkiausia buvo susiremti su krikščioniška alkoholio garbinimo kultūra ir išvalyti iš savo galvos paskutinius dievo kraujo lašus. Bet išvaliau, ir dabar man labai juokingai atrodo alkoholio garbinimo apeigos - tiek smuklėje, tiek bažnyčioje.

Antanas

Šaunuolis, Petrai, kaip matau, nečiuoži paviršiumi.
Suku ekrano vaizdą pelės ritinėliu, skaitau. Perskaičiau Dariaus komentarą... Man irgi užkliuvo tas nuo senovės peršamas „savęs įveikimo“ stereotipas. Ir atrodo nekvaili žmonės, bet kaip užsifiksuoja smegeninėje tas kvailas teiginys „kariauti, nugalėti, konkuruoti... o tuo labiau su savimi“.
Juk ir Jėzus aiškino, kad vargas tai karalystei, kurios kariauna pešasi tarpusavyje (na čia savo žodžiais atpasakoju).
Ir tikrai reikia pasistengti padėti žmonėms suprasti labai logiškus ir paprastus dalykus, kuriuos religijos supainioja, kunigai ima aiškinti, kad nieko tu kvailas, kaltas žmogeli nesuprasi, kad Jėzus ten perkeltine prasme kažką pasakė, bet va mes, kunigai, puikiai žinome, ką jis turėjo omeny, todėl klausyk ir tikėk nieko negalvodamas...
Reikėtų pagaliau suprasti, kad ką nors (o tuo labiau save) kaltinti – tai grynai vergiškas įpratimas, vergo „privilegija“ visiškai netinkanti laisvam žmogui, savo gyvenimo šeimininkui.
Jeigu aš esu šeimininkas, jeigu kažką vakar padariau ne taip, o šiandien supratęs kad klydau, turiu suvokti, kad vakar elgiausi taip, kaip man atrodė geriausiai. Suvokiau savo klaidą, pasimokiau iš to, padariau tinkamas išvadas, ką galiu ištaisau ir einu pirmyn.
Kaltinti kažką kitą irgi... panašus marazmas. Jeigu tas kitas yra vergas, padarė kažką ne taip, reiškia aš netinkamai jam išaiškinau, kaip reikia, arba neužtikrinau būtinos kontrolės. Taigi, jį kaltinti beprasmiška,– vergas už nieką negali atsakyti. Kaltinti save... žr. aukščiau.
Taigi, protingam, laisvam žmogui kaltų išvis neturėtų būti. O tada prieinam ir iki kito gero Jėzaus pamokymo: „mylėk savo priešus“. Jeigu aš myliu žmogų, kaip jis gali būti mano priešas?
Kai visa tai suvoki, pats nustembi vieną dieną pastebėjęs, kad nebeturi jokių priešų, kad randi kiekvienam sutiktam už ką padėkoti. Taip ir pragaras nejučia transformuojasi į rojų.

Sau ne priešas

Man tie "savęs nugalėjimai" ir "kovojimai su savimi" atrodo labai įtartinai. Kam ta religinė paranoja? Kam save matyti kaip priešą?
Taip, būna, kad žmoguje susiduria du priešingi norai, du priešingi potraukiai. Labai svarbu pasidaro suvokti, kuris noras yra "tavo", o kuris primestas iš šalies kultūros ir religijos. Argi gerti alkoholį ir nuodyti save yra natūralus, iš mano prigimties kylantis notras? Ne, alkoholio kultas - ne iš manęs, bet iš krikščionybės ir iš visos alkoholizmo kultūros. Aš stojau gintis savęs, gelbėtis nuo alkoholikų visuomenės ir krikščionybės absurdo. Taigi aš stojau "savo pusėn", bet ne prieš save.