Alius Sakinis buvo prisijaukinęs aitvarą, kuris jam partempdavo tuščių bambalių, sausų šakų, varžtelių, vamzdelių ir šiaip visokių niekų. Šakas Alius sukūrendavo, į bambalius pildavo pakaitintas obuolių sultis, o varžtelius, vamzdelius ir šiaip  visokius niekus pasidėdavo. Gal kur pravers?

- Parneštum ką nors vertingo, - sykį pasakė jis aitvarui. - Ką nors nepaprasto.

Kitą dieną aitvaras partempė visą krūvą` detalių.

- Tai kažkoks išradimas, - pasakė jis Aliui. -  Deja, nemoku surinkti...

- Kas tai galėtų būti? - susirūpino Alius.

- Patikėk, nežinau! - dievagojosi aitvaras. - Kažkas dar nematyto!

Alius pradėjo raustis po krūvą, žiūrinėti dalis, murmėti kažką po nosimi. Buvo aišku, kad šiandien jis nepietaus.

O jo aitvaras tuo metu nuėjo į daržinę, parkrito ant šieno ir gulėjo užvertęs kojas.

- Pusę metų dabar atsipūsiu, - sakė pats sau.