Bent keli tautiečiai, komentuodami ankstesnę šio rašinio dalį Delfyje (Vladas Pranevičius Kokia tauta, tokia ir valdžia? 2011 spalio 21 d.) siūlė šį klausimą apversti būtent taip.
Iš tikro nei nemanau ginčytis. Abu klausimai (teiginiai) turi teisę į egzistavimą, yra teisingi ir praktiškai lygiaverčiai. Tauta ir valdžia labai stipriai viena kitą įtakoja. Lygiai taip pat galime teigti: „Jei niekas neimtų kyšių, niekas jų ir neduotų“ ir atvirkščiai – „Jei niekas neduotų kyšių, niekas jų nesitikėtų ir nelauktų“. Deja kartais laukia ir tikisi, dar dažniau bando duoti, dažnai ima, bet vis dėlto kartais ir neima. Deja mūsų tautiečiai labai greitai randa tam paaiškinimą: „Permažai daviau“, „Matyt jau buvo paėmęs iš kito“ ir t.t. Žmogus linkęs savo klausimus spręsti „per dovanėles“ vargu ar pripažins, kad pataikė ant sąžiningo pareigūno ar valdininko. Jo „pasaulio suvokimo žemėlapyje“ tokie dalykai tiesiog neegzistuoja.

Grįžtant prie to, kaip valdžia įtakoja tautą, reikia pripažinti, kad einamoji, dabartinė valdžia labai stipriai įtakoja dabartinę ekonominę, socialinę ir demografinę situaciją Lietuvoje. Visas pastarųjų 20metų bėgyje Lietuvoje buvusias ir esamas valdžias aš vadinčiau dabartine. Visos jos atspindi dabartinį, posovietinį tautos mentalitetą ir yra jo nulemtos. Jei nesi aklas V.Lansbergio, R. Pakso, V. Uspatskicho ar a.a. A.M. Brazausko fanas, esminių skirtumų tarp jų atrasti nelengva.

Jei pasibaigus poperstroikiniam balaganui ir banditizmui, didžioji dalis verslo buvo legali ir dirbo baltai, tai dabartiniai valdininkų armijos ir mokesčių didinimai net ir tvarkingai dirbusias įmones verčia trauktis į šešėlį, slėpti pajamas ir mokėti atlyginimus vokeliuose. Arba užsidaryti. Ko pasekoje auga bedarbių armija, krenta realus atlyginimas ir tauta išsilaksto po užsienius.

Kita vertus, kartais kyla įtarimų, kad valdžia, spausdama verslą mokesčiais, stengiasi būti jam gera užmerkdama akis arba netgi tiesiogiai sudarydama sąlygas stekenti stovinčius dar žemesnėje hierarchijos pakopoje – samdomus darbuotojus ir eilinius vartotojus ar pirkėjus.

Jei atrasti ryšį tarp samdomų darbuotojų mulkinimo statybose ar picerijose ir valdžios nuolaidžiavimų verslui, kiek sudėtinga, tai atvejai kai vartotojai paprasčiausiai parduodami lietuviško, ar užsienio kapitalo įmonėms tiesiog bado akis.

Akivaizdžiausias ir apimantis visus Lietuvos gyventojus „baudžiauninkų pardavimo“ atvejis, tai degtukų monopolio pardavimas švedams Smetonos laikais. Valdžia iš Švedijos degtukų akcinės bendrovės gavo 6 mln. JAV aukso dolerių paskolą su 6% metinėmis palūkanomis ir pažadą kasmet mokėti po 1,5 mln. litų akcizo mokesčio. Švedai gavo apsaugotą nuo konkurencijos rinką ir garantuotą pelną.
O ką gavo eiliniai Lietuvos žmonės? Brangesnius degtukus.
Kai jie pradėjo mažiau pirkti brangių degtukų ir naudotis žiebtuvėliais, valdžia apmokestino ir žiebtuvėlius. Ir labiausia man patinka, kaip ji argumentavo šį žingsnį: "Turint galvoje, kad žiebtuvėliai į Lietuvą įvežami iš užsienių ir kad dėl to jiems pirkti reikia svetimos valiutos, taip pat atsižvelgiant į tai, jog žiebtuvėlius beveik išimtinai naudoja rūkantieji, tad jie turi būti priskaityti prie prabangos dalykų, apdėjimas žiebtuvėlių mokesčiu tikslu sumažinti jų vartojimą Lietuvoje yra valstybės ūkio ir finansų politikos sumetimais pilnai pateisinamas", - oficialią nuomonę skelbė savaitraštis "Verslas".

Taigi dabartinė valdžia parduodama skandinavams Telekomo kontrolinį akcijų paketą ir pridėdama prie jo monopolines teises teikti laidines ryšio paslaugas, dviračio neišradinėjo. O kartu su vartotojais parduodant elektros, vandentiekio ar šilumos tinklus nereikia net monopolinių teisių. Kur gi jie dėsis? O jei atsiranda gudruolių, bandančių „naudotis žiebtuvėliais“, tuojau priimami monopolistams palankūs norminiai dokumentai neleidžiantys atsisakyti centralizuoto šildymo ar įmonėms pirkti aukštos įtampos elektrą tiesiai iš Lietuvos Energijos.

Bet dabartinės valdžios veiksmai daugiau įtakoja išorinę ekonominę, socialinę situaciją, Tautos mentalitetas, tai pat ir žmonių charakterio savybės paminėtos ankstesniame straipsnyje nesikeičia taip sparčiai. Įstatymais neįmanoma pakeisti žmonių mąstymo. Nors istorija rodo, kad kartais valdžia gali fiziškai išnaikinti mąstančius „netinkamai“, dabartinė Lietuvos valdžia tai daro daug humaniškiau. Tiesiog savo elgesiu verčia daugelį protingų, darbščių žmonių emigruoti. Žmones į užsienį veja ne tik pinigų stygius. Labiausiai žeidžia neteisingumas, nesiskaitymas su žmogumi visuose verslo ir valstybės institucijų lygiuose, kurio kaip bežiūrėsi tikrai yra pakankamai.

Taigi kokios dar valdžios ir kokiais metodais lietuvių tautoje naikino humaniškos, save ir kitus gerbiančios, sugebančios mąstyti savo galva ir nebijančios pasakyti ką galvoja, asmenybės bruožus. Ir iš viso ar tokie charakterio bruožai buvo kada nors būdingi daugumai lietuvių?

Kalbant apie neigiamas dabartinės Lietuvos žmonių savybes paprastai prisimenamas pokario sovietmetis.
Šis 50 metų laikotarpis labiausiai linksniuojamas kiekvieną kart kai bandome ieškoti kaltų dėl dabarties problemų. Ir tikrai ne be reikalo.
Apie prieškario ir pokario trėmimus dar sovietmečiu mano tėvas sakė taip: „Vežant į Sibirą visus bent kiek prakutusius ūkininkus, buvo genetiškai išnaikintas tautos darbštumas ir sumanumas. Paskelbus išdavikais ir šnipais visus kas aukštuosius mokslus baigė užsienyje, buvo iš esmės išnaikinti visi protingesni inteligentai. Pokario metu, Rusijoje jau seniai visur buvo kolchozai ir tikrai buvo aišku, kad ir čia po kelių metų bus tas pats, bet Lietuvoje atiminėjo žemę iš tų kas turėjo daugiau ir dalijo kaimynams tam kad sukiršintų žmones. O kai lietuviai jau pakankamai prisišaudė vieni kitus, apsidalijo „raudonais gaidžiais“, tada žemę atėmė iš visų, ir čia taip pat sutvėrė kolchzus“.

Ir svarbiausia, kad visa tai sovietų valdžia darė sąmoningai, planingai ir nuosekliai. Šią politiką Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras V. Moltovas trumpai nusakė taip: „Svarbiausia iškirsti stulpus. Tvoros pačios išvirs“. Ir kirto. O iškirsti visada greičiau ir paprasčiau nei užauginti.

Visi vėlesni metai tarp pokario ir nepriklausomybės atgavimo buvo pilni prisitaikymo, nutylėjimų, melo ir orveliškos naujakalbės. Žmonės mokėsi „susiveikti“, „turėti blatą“, kalbėti (ir galvoti) taip kaip reikia. Jeigu turėti savo nuomonę ir ją pasakyti, buvo pavojinga, tai natūralu, kad išmokome nekalbėti, o vėliau ir negalvoti. Spauda ir televizija labai gerai ugdė išorinį lokusą, pasakydama žmonėms kaip jaustis, ką galvoti, kaip vertinti kitas šalis, kitas klases ir netgi meno kūrinius bei jų autorius. Ko vertas vien A. Solženycino romano „Gulago archpelagas“ visuotinis svarstymas ir pasmerkimas darbo kolektyvų susirinkimuose. Partorgai ir „eiliniai iš cecho“ rėžė ugningas kalbas smerkdami romaną ir jo autorių, kurių nei vieno nė akyse nebuvo regėję. O visi kiti pritarė ir plojo. Perstroikos laikais apie tai rašė vienas rusų poetas (berods Jevtušenka) „Ja ne čital roman, odnako, ja im predelno vozmuščion“ („aš neskaičiau romano, betgi, juo pasipiktinęs labai“ (rus.))

Karas ir vokiečių okupacija irgi negailestingai šienavo lietuvių šviesuolius (Kas beliko iš Lietuvos inteligentų „pasisvečiavusių“ vien Balio Sruogos aprašytame „Dievų miške“?). Daug darbščių, išsilavinusių, platesnio akiračio žmonių paliko Lietuvą kartu su besitraukiančiais vokiečiais ir daugiau čia nebegrįžo.

Du tarpukario Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius reikėtų dalinti į du iš esmės besiskiriančius periodus. Pirmasis - tai Nepriklausomybės atgavimas, Laisvės kovos su bolševikais ir lenkais, bei demokratinės valstybės sukūrimas praktiškai „iš nieko“. Tai vienas iš nedaugelio, jei ne vienintelis (neskaitant Atgimimo) epizodas, per pastaruosius kelis šimtus metų, kai Lietuvos žmonės kovojo už savo teises, savo laisvę ir ta kova baigėsi pergale. Tai tikrai sustiprino žmonių tikėjimą teisingumu ir savo jėgomis.

Bet matyt to tikėjimo ir jėgų buvo per mažai, jei niekas rimčiau nepasipriešino, kai tų žmonių mokesčiais išlaikoma, apginkluota ir aprengta kariuomenė, Antano Smetonos vadovaujama, nuvertė jų pačių išrinktą prezidentą Kazį Grinių.
Gal būt Smetonos diktatūros metais Lietuvoje ir nebuvo tokio teroro kaip nacių okupacijos metu ar pokario sovietmečiu, bet su ja palyginus dabartinė Lukašenkos Baltarusija – tikra demokratijos viršūnė. Tad tais laikais laisvos minties ir laisvo žodžio bei demokratijos įgūdžių valdžia tikrai neugdė.

Kalbant apie tautos charakterio savybes ir žmonių vertybinius pasirinkimus nereikėtų aplenkti ir inteligentijos žiedo bei drąsių ir ryžtingų paprastų kaimo žmonių išnaikinimo ar išblaškymo po užsienius per 1831 ir 1863 m. bajorų ir valstiečių sukilimus. Tai buvo labai seniai, bet manau tai kažkiek įtakoja ir šių dienų tautiečių vertybes (jų nebuvimą) bei nepasitikėjimą savo jėgomis, savo galva.

Taigi, daug skirtingų valdžių įtakojo tai, kad šiandien esame tokie kokie esame. Kita vertus tai kokie esame, lemia kokią valdžią turime šiandien.

Amerikiečiai savo miestelyje ar gyvenamajame rajone labai skrupulingai puoselėja savo namo aplinką ir stebi kad kaimynai neatsiliktų. Ten kiekvienas supranta, jog didesnė tikimybė, kad tvarkingesnį rajoną gyventi rinksis padoresni ir labiau pasiturintys žmonės. Tuo pačiu jų miestelis ar rajonas labiau klestės, jų nekilnojamo turto vertė augs, jiems patiems ir jų vaikams ten gyventi bus geriau ir saugiau. Ir atvirkščiai – jei tu apleisi savo kiemą, kaimynas savo - rajonas pamažu taps šiukšlynu, tvarkingi žmonės, nors ir su nuostoliu, savo namus parduos labiau pabomžėjusiems tautiečiams ir ten atsiras dar vienas Harlemas.

Nenoriu būti blogu pranašu, bet atrodo jog Lietuva pamažu, bet užtikrintai, virsta dideliu Harlemu ir kiekvienas savaip sprendžia kaip prie to prisitaikyti. Vieni raito padus į „padoresnius rajonus“, kiti bando hierarchjoje užlipti kuo aukščiau ir prisiplėšti kuo daugiau. Tada tveria apie savo pilis ar „Turniškes“ kuo aukštesnes tvoras ir samdo apsaugą nuo savo tautos. Gudresni dar įsigyja rezervines rezidencijas padoresniuose rajonuose: Ispanijoje, Šveicarijoje ar JAV.

Deja, didžioji tautiečių dalis tyliai užsidaro į bejėgiškumo ir fatalizmo kiautą, nematydami, negalvodami ir nesitikėdami nieko gero. Netikėdami ir nebandydami savo veiksmais realiai pakeisti ką nors savo valstybės ar netgi savo asmeniniame gyvenime.