Pastebėjau, jog šio puslapio herojus, Alius Sakinis gali sukelti "žiurkių lenktynių" entuziastų pasipiktinimą, nes nekuria penkmečio planų, nekovoja su savimi ir iš viso yra pernelyg atsipūtęs (kaip kokia Aistė iš Norvegijos). O galėtų siekti žymiai daugiau... Šio laiško beta versija buvo publikuota lrytas.lt portale, o čia jį bandau įkelti prevenciniais tikslais, kol koks užkalnis neperauklėjo Aliaus Sakinio.

 A.Užkalniui apie pamokymus valytojai Norvegijoje

Lietuvos interneto erdvė, jau pavargusi nuo mokančių tautą gyventi Užkalnio pasakojimų apie emigrantus ir pasilikusius, neseniai sužaliavo dar viena istorija, visiškai neišskirtine: Andriui Užkalniui užkliuvo lietuvė Aistė, dirbanti valytoja Norvegijoje ir baisiausia tai, kad ji yra labai viskuo patenkinta. (čia turiu omenyje Užkalnio komentarą vasario 6 d. „Lietuvos ryte“ http://www.lrytas.lt/-13285050471326995449-nesukat-galvos-ir-nereikia.htm )

Jei atvirai, tai daugelis Užkalnio minčių komentaruose ir keliose knygose, kurias teko skaityti, man imponuoja šviežiu originaliu požiūriu ir akiplėšiškumu su kuriuo tas požiūris išsakomas, tačiau pamokymai valytojai Aistei, dirbančiai Norvegijoje (tuo pačiu ir daugeliui kitų emigrantų), paliko nemalonų įspūdį.

Šis komentaras man priminė labai seną istoriją. Gal antroje ar trečioje klasėje, parėjęs iš mokyklos pasigyriau tėvui kaip man gerai sekasi spręsti matematikos uždavinius, o tas kvailelis klasiokas Vytas jų niekaip nesupranta, nors mokytoja jam aiškina jau trečią kartą. Tėvas neliko sužavėtas mano pasakojimu. „Labai nesididžiuok savo matematiniais sugebėjimais. Tai ne vien tavo nuopelnas. Matematika tau gerai sekasi dar ir todėl, kad nei aš nei tavo motina negėrėm degtinės ir nuo penkių metų mokėm tave žaisti šachmatais. Jei Vytas būtų gimęs mūsų šeimoje, o tu jo tėvų – gal būt tu šiandien nesuprastum matematikos“.

Ne per seniausiai sužinojau, kad ir amerikonai turi panašios prasmės priežodį: „Nėra kuo didžiuotis, kad gyveni Beverly Hilse, jei esi ten gimęs“.

Taigi, mielas Andriau, aš vedu prie to, kad tu, užaugęs nomenklatūrininkų šeimoje, vartydamas „liaudžiai“ uždraustus vakarietiškus žurnalus ir nuo vaikystės su korepetitoriais besimokydamas anglų kalbos, net nepabandęs suvokti kitų žmonių gyvenimo realijų, skubi juos smerkti, mokyti ir auklėti. Bent man, šioje vietoje tavo arogancija labai neskani.

Blogai ar gerai, kad kažką pasiekę žmonės tuo džiaugiasi, vietoje to, kad kuo skubiau pultų „šturmuoti naujų aukštumų“, galima diskutuoti ilgai ir nuobodžiai. Tai skonio ir vertybių sistemos klausimas. Manau bet kokiu atveju tai daug geriau už pastovų dejavimą ir skundus, kad jais niekas nepasirūpina. Kita vertus aš, daug mieliau sutikčiau turėti reikalų su valytoja, turinčia potencialo tapti med. seserimi ar farmacininke, nei su riboto intelekto gydytoja, diplomą gavusia savo didžiulių valios pastangų ir tėvų paramos dėka.

Iki kokio lygio žmogus turi stengtis „pranokti save“ (ir kitus)? Kaip minėjau, man patinka daugelis tavo tekstų skaitytų internete ar knygose, bet pamačius tave televizijoje vedant laidas, bent man, vaizdelis pasirodė gan graudus. Pabandyk pats pasižiūrėti vienos ar kitos laidos įrašą. Gal sugrįši prie knygų rašymo, kar tau tikrai neblogai sekėsi?

Ir dar apie pamokymus skirtus kitiems. Aš stengiuosi to nedaryti (kaip tai pavyksta – jau kitas klausimas), bet kad suprastum kaip jaučiasi tavo „auklėjami“ emigrantai pabandysiu: „Andriau Užkalni, nusipirk platesnį veidrodį, kad pamatytum visą savo veidą, pasisverk vieną kartą. Greitai nebetilpsi į savo džipą. Jei šios tendencijos išliks šeimoje, tai pagalvok, kiek tokiame amžiuje svers tavo vaikai? Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Amerikoje pilna atvejų kai žmonės dėl antsvorio nebepaeina savo kojomis. Kai kuriuos į klinikas veža ugniagesiai–gelbėtojai, pasitelkę kėlimo techniką. Ir bet kokiu atveju išsilavinęs žmogus, siekiantis bent kokių gyvenimo tikslų privalo rūpintis savo sveikata ir figūra, maitintis sveikai ir nešlamšti visokių greito maisto užkandinių mėsainių“

Na, kaip? Patiko patarimai ir pamokymai?

Jei kiek užgavau – atsiprašau. Iš tikro nemanau, kad turiu teisę kažkam patarinėti ar juo labiau nurodinėti kaip elgtis, atrodyti ar ką valgyti. Aš ir pats kartais maitinuosi „bigmakais“. Tiesiog norėjau, kad pabandytum suprasti, kaip jaučiasi žmonės, kuriuos tu viešai smerki, auklėji ir aiškini, jog jų vaikai gyvens iš pašalpų.