Norėti ir nenorėti

Kategorijos: 

Prieš keletą dienų viename tinklaraštyje (ruvi.lt) radau labai gerą temą, apie norus.

Kiekviena kultūra, subkultūra ar socialinė grupė savo nariams „instaliuoja“ standartinį arba bazinį norų rinkinį. Skirtingose kultūrose jis kiek skiriasi. Vienur tai išsilavinimas, karjera, prabangus automobilis ir namas prestižiniame rajone. Kitur grynakraujis žirgas, avių kaimenė ir vešlios ganyklos. Dar kitur Harlei Davidson motociklas, firminis baikerio kostiumas ir lėkimas „su vėjeliu“ bendraminčių būryje.

 

 Internete, knygose, seminaruose ir įvairiausių „Guru“ mokymuose galime rasti daugybę patarimų kaip puoselėti tuos norus, paversti juos tikslais, motyvuoti bei skatinti save ir juos įgyvendinti. Tai laikoma sėkminga gyvenimo strategija ir tiesiu keliu į laimę.

 

Gal būt todėl, jog norėti mes skatinami nuo vaikystės, visi dažnai galvojame apie tai ko norime ir labai retai apie tai ko iš "populiariųjų" norų mes nenorime.

 

Ne per seniausiai savo grupiokui pasakiau, jog atsisakiau pasiūlymo dalyvauti regatoje Baltijos jūroje ir jachta plaukti į Gotlando salą (mane labiau nei vidutiniškai griebia jūrligė, tai, švelniai tariant, labai nemalonu). Jis mane puikiai suprato. Ta proga pasišnekėjome, ko dar nenorėtume: šokti parašiutu (nors jis buvęs sklandytojas, o aš - beveik desantininkas:)); skristi oro balionu (abu esam bandę); keliauti kalnuose ir nakvoti palapinėje ant tirpstančio ledyno (bandėm, kažkada buvo labai įdomu); vasarą atostogauti Turkijoje, Ispanijoje, Italijoje ar Egipte (tuo metu ten velniškai karšta), turėti apartamentus tuose kraštuose ir senatvėje ten gyventi (kaip minimum dėl tos pačios priežasties); Lietuvoje gyventi nuosavam name (labai daug rūpesčių ir darbo prie jo) ir t.t.

 

Atrodo daugybės dalykų mes aklai norime tik todėl, jog jų tuo metu negalime turėti. Ir tik atsiradus realioms galimybėms turėti vieną ar kitą objektą, pradedame realiai vertinti "šalutinius efektus". Nors dar dažniau tuos "šalutinius efektus" žmonės pamato tik įgyvendinę savo norus.

O kai kas net ir tada dar stengiasi save ir kitus įtikinti, jog viskas čia puiku. Atsimenu kaip viena bendrakeleivė aiškino, jog ne taip jau ir baisu atostogauti Turkijoje vasarą, kai ten pavėsyje termometro stulpelis pakyla virš 40 laipsnių: „Anksčiau atsikėlus, iki 7 valandos ryto dar galima nueiti prie jūros ir išsimaudyti, be to tame kurorte nemažai parkų ir skverų, kur dieną, sėdėdamas medžių pavėsyje, gali paskaityti knygą ir taip sulaukti vakaro“.

Žmonės gerieji. Kokio velnio ten trenktis ir pasislėpus po medžiu laukti vakaro bei atostogų pabaigos???

 

Nežinau ar yra kitas kelias "nužudyti" mus kankinančius norus, nei juos įgyvendinti ar įgyti realią galimybę juos įgyvendinti, bet atrodo, kad "nužudžius" bent kelis paprastesnius norus, atsiranda suvokimas, jog tau nereikia ir daugelio žymiai "didesnio kalibro dalykų". Na, tikrai neįpirkčiau ferario ar salos Viduržemio jūroje, bet ir nenoriu to, kaip ir netrokštu nuskristi į mėnulį ar pėstute keliauti Amazonijos džiunglėse.

 

Šiaip jau, kiekvienam pasiūlyčiau pagalvoti, ko nenorite iš tų dalykų kurie mūsų kultūroje priskiriami prie visuotinai trokštamų:))

Komentarai

Del temperaturos

Norejau patikslinti, kad nebutu suklysta del temperaturu.

Siandien 2012 07 29 Lietuvoje pagal meteo.lt Vilniuje 33C. Ivertinus dregmes poveiki, jauciasi kaip 39C. (Karscio indeksas, angliskai butu feels like).

Siandien Ispanijoje Madride 32C. Ivertinus dregmes poveiki, 30C.

Taigi lyginant sios dienos temperatua Vilniuje bus trosku kaip pirtyje ir jausis 39C. Ispanijoje tik 30C.

Manau zinome kad buna "dusna" liaudiskai tariant. Dusna buna Lietuvoje, Ispanijoje dusnumo nejauciau. Cia tas pats kas prisigarinti vonia skalbimo metu ir ora gaudyti, sakysim siaubas kvepuoti nera kuo, o temeperatura tebus vos 20.
Tuo tarpu sausame ore +30 net nepajusi, gali buti ir saltoka vejui paputus.
Teko idegti veida, kad luposi oda, nors buvo salta, buvau su striuke ir megztiniu.

Karščio mėgėjams

Yra toks geras rusiškas posakis: "Na vkus i cvet, tovariščei net" (skoniui ir spalvai draugų nerasi). Kažkam gal labiau patinka karštis (šiluma), man jau geriau kai šalta. Lyginant su tuo ką turime dabar Lietuvoje, priimtinas netgi lietus. Nuo jo, kaip ir nuo šalčio daug lengviau apsisaugoti ar pasislėpti negu nuo karščio.
Gal būt žemyninėje Ispanijos dalyje (Madride) oras iš tikro sausesnis nei Lietuvoje ir karštis taip nesijaučia, bet man užteko pabūti Almerijoje lapkričio pabaigoje, kad suprasčiau, jog Lietuvoje laaabai geras klimatas (nes nekaršta).

Galiausiai daug geriau įtikinti save ir kitus, kad tame Madride visai nekaršta, nei visą gyvenimą keikti save ir likimą, kad tenka gyventi ten kur nesijauti gerai.
Aš irgi taip darau:))

Straipsnis apie tai ko nenoriu aš (na, dar mano draugas). Nesiūlau prie standartinių norų komplekto visiems iš eilės pradėti diegti dar ir unifikuotą nenorų rinkinį:))

Vladas

apie norus

Aciu siai sveteinei,seku jusu straipsnius ir randu tikrai idomiu minciu pamastymui. Sekmes !!

na tik palyginau

Nusileidus lektuvu geguzes menesi i Kauna buvo apsiniauke, bet nebuvo kuo kvepuoti, atrode, kad i pirty atvykom.
Almerijoj nebuvau, nesigincysiu del jos.

Norai ir poreikiai

Du tais norais tikrai būna įdomių dalykų. Draugą sutikęs alkoholikas įsigeidžia bokalo alaus, apsirijėlis susinervinęs užsimano kramtyti, nors ką tik pavalgė, aš metęs rūkyti kur nors kavinėje imdavau po kišenes ieškoti cigarečių...

Kultūra tikrai prifarširuoja galvas keisčiausių norų. Tarkim, alkoholikų visuomenė (turiu galvoje - Vakarų kultūrą) įdiegia norą nuodytis alkoholiu, o kituose kraštuose tokio tokio noro gali nebūti. Žmonės nenoromis patenka į tokių norų priklausomybę.

Vaduodamasis iš priklausomybių, ėmiau tyrinėti savo paties norus ir aptikau įdomų dalyką: tarsi "iš šalies" ateinantis noras gali nesutapti su realiais poreikiais ir net prieštarauti prigimčiai. Tarkim, noras nuodytis nikotinu, alkoholiu, kaupti pinigus brangesnei mašinai, nors galima taip pat sėkmingai važiuoti ir pigesne... Kai pradėjau skirti norus ir poreikius, akyse pasidarė šviesiau.

Dažnai klausiu savęs: ar tai iš tiesų MAN reikalinga, ar tai - tik marketingo įpirštas noras? Turiu pasakyti, labai padeda. Sutaupau nemažai jėgų ir laiko, nes nebešokinėju dėl svetimų įgeidžių. Dirbu mažiau, turiu daugiau.

Violeta

Atklydau netyčia ir truputį nustebau... Bet, prisiminusi, kaip mudu diskutuodavom, pamaniau: viskas teisinga. Norai taip dažnai valdo mus, jog užmirštame, kad mes juos turėtume valdyti. O iš esmės, gal vieno ar kito noro patenkinimas - žingsnelis laimės link. Bet va, atžingsniuoji ir... tos laimės ne per kraštus prisipildo...
Tik va bėda: tai ko negali, ko neturi - labiausiai ir norisi... Akys mato, širdis geidžia... Galimybė valdyti tai tarsi nutolsta...Gal rimtai, gal juokais...

apie norus ir poreikius

Sveika, Violeta,
Manau Petras viename iš komentarų labai teisingai įvardijo, kad reikėtų skirti norus ir poreikius. Poreikiai tai mūsų tikri realūs fiziologijos ar asmenybės reikalavimai, kurių nepatenkinus žmogus gali tiesiog neišgyventi arba tenkinant nepakankamai sustoja jo vystymasis. Bet jie turi ir kitą svarbią savybę - pasotinimo ribą. Juos galima patenkinti. Jei žmogus nori miego (turi poreikį) jis kažkiek valandų pamiegojęs išsimiegos ir kurį laiką to nebenorės. Jei vaikas turi poreikį mamos dėmesiui, artumui ir kontaktui - jis prieis ir jei mama tą poreikį supras, jį apsikabins paglostys, pašnekins - jis patenkins tą poreikį ir nubėgs žaisti su draugais, nes pažinimo ir buvimo kolektyvo nariu poreikis taps stipresnis už patenkintą mamos meilės poreikį. Lygiai taip pat su alkiu, troškuliu ar suaugusių žmonių saugumo ir komforto iš vienos pusės ir pažinimo bei adrenalino poreikiu iš kitos pusės. Kaip taisyklė už poreikio nesislepia kitas, gilesnis poreikis. Na kas dar gali būti už ištroskusio žmogaus poreikio atsigerti?

Norai (jie dažniausiai būna ir gyvenimo tikslais) yra daugiau neurotinio pobūdžio suformuoti kultūros, reklamos ar menkumo jausmų, patirtų vaikystėje. Dažniausiai norai yra sunkiai įgyvendinami ar neturintys baigtinės formos. Na, žmogui reikia garbės ir daugiau pinigų. Kur to noro pabaiga? Arba jei norime turėti didžiausią namą visame kaime. Jei toks norėtojas yra vienas tai dar dar. O jei - penki?
Už norų, kaip taisyklė, galima atrasti dar kitą motyvą. Už jo dar ir t.t. Pvz. žmogus nori įstoti į prestižinę aukštąją mokyklą, tam kad ją pabaigęs gautų gerai apmokamą ir perspektyvų darbą, tas darbas reikalingas tam, kad padarytų gerą karjerą, karjera - kad uždirbtų daug pinigų, - pinigai, kad nusipirktų gerą mašiną ir pasistatytų namą prestižinėje vietoje. O tai reikalinga, kad jį pastebėtų ir jis galėtų pakliūti į "aukštesnį visuomenės sluoksnį" ir t.t.
Nesu įsitikinęs, bet manau jog tos norų grandinės gale dažniausiai yra poreikis nuoširdžiai bendrauti su kažkuo, būti reikalingu, priimtinu ir mylimu. Žmonės pasąmonėje tikisi, jog jei jie taps "pačiais pačiausiais" tai juos priims, vertins ir mylės jų tėvai, jei realioje vaikystėje to nebuvo.

Dažnai tuo pačiu veiksmu tenkiname ir norus ir poreikius. Pvz. valgydamas žmogus gali elementariai malšinti alkį, bet tuo pačiu ir "užmušinėti" nerimą, o jei tai daroma prestižiniame restorane, ragaujant gurmaniškus valgius, dar tenkinti savo statuso demonstravimo norą ir pažinimo poreikį.