Kaltinėniškiai dar vis atranda Kaltinėnus

Kategorijos: 

Tą šeštadienį kaltinėniškiai galėjo laisvai pabendrauti su visokiais teisėjais, signatarais ar mažiau žinomais mokslų daktarais bęi profesoriais, kurie čia suvažiavo miestelio bendruomenės kvietimu. „Labas, Zigmai, seniai nemačiau, dar vis triniesi po Konstitucinį Teismą?“ - paklausei kokio justicijos šulo, o tas be galo laimingas, kad jį čia dar laiko savo kaimynu.

Formali tokio suvažiavimo proga buvo miestelio 640 – osios metinės, ir kalba vis sukosi apie istoriją. Juk ir tie, kurie gyvena dabar, pamažu tampa istorija. „Šių dienų miestelio istoriją rašys kiti. Kodėl jos neužrašius iš pirmųjų lūpų, kol gyvas Jonas, Petras?..“ - klausė gydytojas Kornelijus Andrijauskas, kuris, pasirodo, dar ir kraštotyrininkas, renka miestelio istoriją. Kai jis demonstravo visiems senesnes nuotraukas, iš salės draugiškai komentavo senbuvis Jonas Sakalaukas, miestelyje dar žinomas kaip aštrialiežuvis pasakotojas ir labai geras mūrininkas.

Kitas vaikštančia istorija vadinamas kaltinėniškis, Jonas Budreckas, į mokyklos sceną nelipo ir pats nekalbėjo, bet iš jo surinktos medžiagos mokinukės parengė gana įdomų pasakojimą apie šiek tiek senesnius laikus. Tiesą sakant, miestelio istoriją saugo ir kuria toliau ne tie, kurie padarė svaiginančią karjerą ir išvažiavo į didžiuosius miestus, bet paprasti kaltinėniškiai, kurie pasiliko čia kalbėti senąja žemaičių tarme. Anie tiktai garsina tai, ką gavo iš čia.

Ką davė mažas miestelis toms visoms didesnėms ir mažesnėms garsenybėms, kurios sulėkė čia ieškoti savo pradžios? „Čia mano pradžių pradžia, - sakė istorikas Antanas Šenavičius. - Išmokau skaityti, rašyti, iš istoriko Vincento Petkevičiaus gavau pirmąsias istorijos pamokas, o vokiečių kalbos buvau taip išmokytas, kad Vilniaus universitete man tų žinių užteko iki ketvirto kurso. Tik tada, kai reikėjo laikyti egzaminą, šiek tiek pasimokiau ir išlaikiau. Štai kokius turėjau mokytojus!“

Operos solistas Kęstutis Ališauskas apie Kaltinėnų vidurinėje gautas vokiečių kalbos žinias: „Kai pirmą sykį susidūriau su vokiečiais, labai nustebau, kad ne tik pats suprantu, ką jie sako, bet ir jie supranta mane!“

Panašiai kalbėjo ir advokatas Vidas Pranas Makauskas: „Besimokydamas universitete pamačiau, kad kai kurių žinių turiu daugiau už kurso draugus. Labai svarbių fundamentalių žinių, kurių neturėjo kiti. Iš kur? Aš juos gavau iš Kaltinėnų vidurinės mokytojų. Pasirodo, jie davė tai, ko nereikalavo mokyklų programos. Buvau nustebintas.“ Jis sakė jaučiąs ir jaučiąs nepaprastą Kaltinėnų trauką: „Kai tik galiu, visada užsuku čia, užlipu ant mūsų garsiojo kalno, įtraukiu stebuklingo oro“.

Sugrįžėliai džiaugėsi, kad dabar jų vidurinė – gimnazija ir pavadinta Antano Stulginskio vardu. O juk tada, kai jie bėgiojo miestelio gatvėmis, daugelis nė nežinojo, kad iš čia kilęs pirmasis konstitucinis Lietuvos prezidentas. Ar daug yra tokių miestelių, kurie galėtų pasigirti keliais signatarais, ministrais, Konstitucinio Teismo teisėjais, visu būriu meno žmonių ir mokslininkų?

„Kaltinėnams norėtų prilygti Kupiškis, kuris turi du Konstitucinio Teismo teisėjus. Bet jis neturi dviejų signatarų, o iki prezidento – kaip iki Mėnulio!“ - juokėsi Aukščiausiojo teismo teisėjas Zigmas Levickis. Daugelis šilališkių pažįsta jo brolį gydytoją Antaną, kuris daugelį metų vadovavo rajono centrinei ligoninei ir netgi buvo statytojas, o vienas jų brolis kažkada vos nepakilo iki kosmonautų, bet per anksti žuvo. Čia jų augo visas būrys, būryje jie gavo bendravimo dovaną,  kaltinėniškiai juos laiko labai paprastais ir nuoširdžiais žmonėmis, nors daug labai teisingai pasako, kad tai buvę „velnio vaikai“. Visgi pats Zigmas savo vaikystę prisimena kaip labai tyrą ir šventą dalyką, save – vos ne kaip angelą:

„Aš negalėjau labai nuklysti, nes gyvenom šalia mokyklos, ir mama būtų viską žinojusi. Tikiuosi, dar daug kas prisimena, kaip jie eidavo mano valytomis gatvėmis, o žiemą - mano kastais takais.“ Aštuonių vaikų šeimai nebuvo lengva gyventi, o Zigmui, jauniausiam iš brolių, irgi reikėjo šiek tiek užsidirbti. Daugelis dabartinių profesorių tada sėdėdavo klasėje ir nekantraudami laukdavo, kada Zigmas atbėgs, nešinas varpeliu, ir džiugiai paskambins pertrauką. Pasirodo, tas berniukas nebuvo toks griežtas paragrafas, koks jis atrodė Konstitucinio Teismo teisėjo mantijoj:

„Prisipažinsiu, šiek tiek pasukčiaudavau. Kai būdavo laikas paskambinti pertrauką, išbėgdavau pora minučių anksčiau ir per visus mokyklos kiemus lėkdavau, kiek įkabindamas. O kai reikėdavo skambinti pamoką, išeidavau pora minučių vėliau ir eidavau pamažu, koja už kojos“. Tokią išpažintį vyresnieji kaltinėniškiai sutiko džiugiai: aha, savas vyras Zigmis buvo jau ir tada!..

Bet ne visi „savi vyrai“ ir miestelio labiausiai mylimi žmonės galėjo atvykti. Kai daugelio vyriausybių ministras Jonas Biržiškis užsiminė apie tai, kad reiktų reabilituoti buvusį Kaltinėnų kleboną Petrą Linkevičių, salėje nuskambėjo plojimai. „Būna, į darbą atvažiuoju gerokai anksčiau, o Petras manęs jau laukia prie ministerijos durų, - prisimena buvęs ministras. - Žinau: vėl kažko reikia jo Kaltinėnams. Aš nebijojau padėti Petrui. Mačiau – jo namelis kuklus, o durys net nerakintos. Sykį paklausiau, kodėl nerakina durų, o jis atsakė, kad nėra ko vogti, dabar turi tik dešimt litų. Kaip nepadėsi tokiam žmogui?“

Nežiūrint į tai, kad šitas žmogus, bažnyčios statytojas, pastatė dar ir senelių namus, sveikatingumo centrą, o apleistą Kepaluškalnį bei aplinkines kalvas pavertė įspūdingu parku, jis buvo ištrenktas iš čia su didžiausiais triukšmais – nepadėjo nė tikinčiųjų maldavimai prie vyskupijos rūmų. Po tų skandalingų įvykių praėjo ne vieneri metai, o miestelis dar jaučia įtampą. Šią vasarą kaltinėniškiai pašiurpo, radę nugriautą bažnyčios šventoriaus koplyčią – kažkada jie statė visi savomis jėgomis, kad sudegus tikrajai, turėtų tokią nedidelę laikiną, o dabar ji nuversta kaip atgyvenusi malkinė. Tą įvykį vietiniai sieja su paranojišku noru išmušti Petro vardą kaltinėniškiams iš galvų.

Ar tai pavyks? Žiūrint į kaltinėniškių reakciją, galima būtų sakyti: ne, nelabai.

Įdomu tai, kad P. Linkevičius kilęs visai ne nuo Kaltinėnų ir net ne žemaitis, bet taip įaugo į šitą miestelį, kad jo niekaip neištrinsi, nugriovęs ne tik koplyčią, bet ir jo statytą bažnyčią, senelių namus, nuvertęs Atgimimo kryžių prie Kepaluškalnio ir susprogdinęs visas kalnų parko skulptūras. Žmonės prisimena: šalia jo kiekvienas galėjo pasijusti svarbus ir reikalingas, o tada jis visiems parodė, kad šitas apleistas miestelis, vos ne bažnytkaimis, yra visai ne pasaulio užkampis, bet išskirtinė vieta, tikras gamtos stebuklas. Kiek garsenybių pakėlė sparnus nuo šitų kalvų, kiek čia gyvena talentų! Beje, idėja rengti tokius kaltinėniškių suvažiavimus, sušaukti visus išskridusius ir susodinti prie vieno stalo su tais, kurie pasiliko čia ir saugo ugniakurą, - irgi kaltinėniškių Petro!

Štai Eglė Ugintaitė taip atsispyrė nuo šitų kalvų, kad nuskrido iki pat Tokijo ir ten laimėjo prestižinį pasaulio dizainerių konkursą. „Gyvendama čia, svajodavau padaryti žmonėms ką nors labai gero, o gal net įeiti į istoriją“, - pasakojo mergina susirinkusiems. Ir jai pavyko! Jos sukurta lazda – ne lazda, na toks labai išmintingas prietaisas, senų žmonių ir neįgaliųjų palydovas, nustebino garsiausius pasaulio dizainerius. Tu tuo asistentu suvargęs žmogus gali drąsiai išeiti iš savo namų ir nepasiklysti, nes maršrutą pasako ir seka budrus navigatorius, kiti davikliai stebi kraujo spaudimą, širdies pulsą ir kitus svarbius dalykus, o jei kokia bėda, asistentas pats iškviečia pagalbą.

„Kai man įteikė prizą, labai džiaugiausi, kad Tokijas turėjo sužinoti apie mūsų mažytę šalį, - prisipažino Eglė. - Be to, dar pagalvojau, kad tai nebloga dovana mano Kaltinėnams“.

Atrodo, tai jau tapo tradicija: kas ką turi geriausio, tempia į savo tėviškę. Zigmas Levickis Kaltinėnams paliko Konstitucinio Teisėjo ženklą. „Sakyčiau, tai nemaža ir svarbi dalis mano gyvenimo“, - sakė jis. O liaudies meistras Alvydas Pocius padovanojo miesteliui jo gimtadienio progai išdrožinėtą stogastulpį. Susirinkę truputį stebėjosi, kad neatsirado nė vieno kunigo, kuris jį būtų pašventinęs, bet renginio organizatoriai numojo ranka: bus gerai ir be šventinimo, užteks paprasčiausiai atidengto!

Bendruomenės pirmininkė Asta Petrauskienė miestelio jubiliejui skirtą stogastulpį pakvietė atidengti dizainerę Eglę Ugintaitę (kairėje) ir kraštotyrininką Joną Budrecką. Anksčiau senieji kaltinėniškai sakydavo, kad prie nešventinto kryžiaus ar namo turi vaidentis. Matysim, kaip bus su šituo.

 

 

 

Komentarai

komentaras

Mielas Žurnaliste,
labai malonu, kad rašote apie Kaltinėnus ir apie kunigą Petrą, bet labai nemalonu, kad savo rašinių nederinate su manimi.