Kas vakarą išgeriu bokalą alaus arba stiklą vyno. Ar tai priklausomybė?

Mano sūnėnas keičia ir keičia moteris ir negali gyventi be jų. Ar galima sakyti, kad jis priklausomas nuo sekso?

Palikęs namuose mobilųjį telefoną, pasijuntu nekaip. Ar aš priklausomas nuo telefono?

Ar galima sakyti, kad žmogus priklausomas nuo lytinio potraukio, nuo darbo, nuo maisto, nuo  vandens, nuo religijos?..

Šiandien reikia nereikia taip  švaistomasi priklausomybėmis, kad nebegali suprasti, ką norima pasakyti. Tarsi viskas, be ko negalėtume gyventi, būtų priklausomybė. Mes negalime gyventi be oro, be vandens, be maisto, be drabužių, bet didžiausia nesąmonė būtų tuos natūralius poreikius vadinti priklausomybėmis.

Kada kalbama apie priklausomybę, turimas galvoje nenatūralus, išugdytas labai stiprus potraukis nenaudingam ar netgi žalingam dalykui, tikint jo tariama nauda. Lytinis potraukis, taigi sekso poreikis, kaip ir poreikis valgyti, gerti, yra natūralus, duotas paties Kūrėjo (Gamtos ar Dievo - kaip jums patogiau), todėl nelaikytinas priklausomybe, kad ir ką jums sakytų neaiškios orientacijos   ganytojai. Poreikis dirbti tikriausiai yra ne natūralus, bet išugdytas, įdiegtas mums nuo vaikystės, bet būtinas mūsų išlikimui, taigi naudingas ir dėl to nelaikytinas priklausomybe. Gal tik perdėtas, liguistas darbaholiko potraukis dirbti ir dirbti be poilsio laikytinas priklausomybe, nes jis darosi žalingas  žmogui.

Kartais tik konkrečiu atveju galima spręsti, ar tai priklausomybė, ar tik "nekaltas" įprotis. Įprotis visur nešiotis su savimi  telefoną labai panašus į priklausomybę - jis ir nenatūralus, išugdytas, ir gali pridaryti nepatogumų (tarkim, teatre arba automobilyje), bet dažniausiai yra nesunkiai įveikiamas. Nesunkiai prie jo pripratai - lygiai taip pat nesunkiai gali nuo jo ir atprasti. Aš to nelaikyčiau priklausomybe, kaip ir įpročio kramtyti gumą, žiūrėti pornografiją, valgant nusiimti kepurę ir pan.

Tikroji priklausomybė yra gana sunkiai išugdoma. Prisiminkime, kaip šlykštu buvo surūkyti pirmąją cigaretę arba išgerti pirmąjį stikliuką alkoholio. Ir nikotinas, ir alkoholis yra stiprūs, organizmui labai pavojingi nuodai, ir kūnas reaguoja taip pat, kaip į kitus nuodus - šleikštuliu. O jei nuodų patenka į vidų, kūnas pasistengia juos pašalinti, t.y. išvemti. Reikia nemažai pastangų, kol organizmas prisitaiko prie nuodų dozių. Iki galo prisitaikyti jis niekaip negali, ir visada, vartodamas nuodus, žmogus jaus tam tikras pasekmes. Ir jeigu, jausdamas didesnes ar mažesnes neigiamas pasekmes, žmogus toliau vartoja nuodus, tai jis tiki kokia nors tų nuodų tariama nauda (dažniausiai - socialine) ir išsiugdo potraukį. Jeigu tas potraukis įveikia organizmo natūralią savigynos reakciją, tai jis yra stiprus. Įveikti alkoholio, nikotino ar alkoholio potraukį vėliau būna nelengva.

Taigi jei retkarčiais niekieno neverčiamas savo valia išgeriate organizmui nereikalingo ir netgi žalingo nuodo (alkoholio), jūs turite išsiugdęs gana stiprų potraukį, stipresnį už natūralų organizmo pasipriešinimą ir tikite kokia nors tariama nuodo nauda. Ir visai nesvarbu, ar jūs geriate bokalą, ar du, ar tik pusę - jeigu yra noras gerti nuodus, ir tas noras stipresnis už savisaugos instinktą, tai jūs esate priklausomas nuo tų nuodų. Ir kuo toliau, tuo labiau priklausomybė stiprės.

Bet jeigu įsimylėjote kokią merginą ir negalite be jos ištverti nei dieną, nei naktį, jokiu būdu to nelaikykite priklausomybe. Net jeigu prieš akis jums vaidenasi ir visur sekioja erotiški vaizdai, tai yra natūralus, iš prigimties jums kylantis, tik nepatenkintas potraukis. Natūralus potraukis yra fizinės ir psichinės sveikatos požymis, jis nėra nei žalingas, nei "nesveikas", kad ir ką jums tvirtintų dievobaimingi mokytojai ar religijos apologetai. Jie tai daro, norėdami sukelti  tariamos kaltės jausmą, kuris atvestų jus prie išpažinties langelio. Bet jums derėtų žinoti: pavojingas ir žalingas  būna ne prigimtinis potraukis ir jo patenkinimas, bet atvirkščiai - žalingas gali būti tik tokio potraukio suvaržymas, nuslopinimas ar išstūmimas į pasąmonę. Štai kodėl tiek daug keisčiausių  pasitenkinimo formų sugalvojama kalėjimuose, vienuolynuose ir kunigų seminarijose, o pedofilija jau tampa katalikų hierarchijos sinonimu. Eiti priešų gamtą - tai nusikalsti pačiam sau.

Kartais sunku skirti, ar potraukis natūralus, ar išugdytas. Tarkim, ilgą laiką buvo manoma, kad  homoseksualūs santykiai yra ir nenormalūs (nepriimtini mūsų visuomenėje), ir nenatūralūs (prieštaraujantys gamtoje esančiai tvarkai). Vėlesni, nuo tam tikrų prietarų  apvalyti stebėjimai parodė, kad tokie santykiai gali būti ir išugdyti (kai kuriose kultūrose jie laikomi normaliais ir net rekomenduotinais iki vedybų), ir natūralūs (aptinkami gamtoje, tarkim, tarp žvėrių ar naminių gyvulių). Daugelį šimtmečių ortodoksai masturbaciją ir oralinius santykius laikė nenatūraliais ir "iškrypėliškais", nors gyvojoje gamtoje jie - labai dažnai sutinkamas reiškinys.

Sunku pasakyti, ar žmogus iš prigimties yra monogamiškas, ar poligamiškas. Ko gero, jis nei toks, nei toks, arba galim sakyti - jis gali būti ir monogamiškas, ir poligamiškas. Visa tai - tik socialinės normos, kurios per laiką keičiasi. Tarkim, krikščionybė smerkia poligamiją kaip prieštaraujančią "Dievo nustatytai tvarkai", bet jos garbinami didieji pranašai Dovydas ir Saliamonas turėjo daugybę žmonų, būrius sugulovių ir vergių. Šiandieninis dorovės sergėtojas tokius žmones tikriausiai pavadintų "priklausomais" nuo sekso ar  moterų.

Tenkindami natūralius ir išugdytus savo poreikius, mes labai dažnai susiduriame su religinėmis normomis. Todėl verta pasvarstyti, ar pati religija nėra priklausomybė. Žiūrint, objektyviai, ji turi visus priklausomybės požymius. Poreikis lankyti šventoves ir garbinti stabus yra nenatūralus, išugdytas (nesu girdėjęs, kad kuris nors kūdikis būtų gimęs su kryželiu rankoje), jis pačiam žmogui nėra nei kiek naudingas ir  net gali būti žalingas. Tai stiprus potraukis, jeigu jis priverčia žmogų belstis šimtus kilometrų į "šventas" vietas, klūpoti ant kietų grindų, aukoti pinigus turtingiems kunigams arba net užsidaryti vienuolynuose. Aišku, galime kalbėti apie  socialinę religijos "naudą"  (jos įdiegtos normos ir baimės priverčia engiamuosius laikytis žiaurios ir neteisingos tvarkos, žudyti vienas kitą karuose ir panašiai), bet labai abejoju, kad grandinės taip jau naudingos pačiam kaliniui.

Daugelis mano pažįstamų religingų žmonių tvirtina, kad jie bažnyčioje atsipalaiduoja. Nenuėję  ten, jaučiasi negerai, o atlikę pareigą, tarkim, priėję išpažinties, pajunta netgi palaimą. Panašiai būdavo ir man, kai turėjau išsiugdęs nikotino poreikį, bet negaudavau užrūkyti. O kokia palaima, kai pasikankinęs pagaliau užtrauki dūmą! Tokią "palaimą" patiria ir alkoholikai, ir narkomanai, kai po pagirių pagaliau gali patenkinti nenatūralų potraukį ir likviduoti priklausomybės sukeltą įtampą.  Tačiau nei tariamos "palaimos", nei nerimo nepatirs nei vienas, neturintis priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų arba religijos.

Priklausomybės gali būti labiau ir mažiau pavojingos. Kartais labai pavojingą priklausomybę mėginama pakeisti kokia nors kita, ne tokia žalinga (tarkim, priklausomybę nuo alkoholio - priklausomybe nuo anoniminių alkoholikų klubo), bet niekada nebūna "gerų" priklausomybių. Priklausomybė visada pakerta žmogaus atsakomybę ir todėl apriboja jo laisvę, ji visada susijusi su tam tikra apgaule. Tik apgaulės paveiktas žmogus gali patikėti žalingo dalyko "nauda", o tada pradeda užsiiminėti saviapgaule. Sunkiausia įveikti priklausomybę, kai ji suauga su tapatybe, ir žmogus nebegali įsivaizduoti savęs be alaus, degtinės, hašišo, islamo arba bažnyčios.