3. Naujieji sektantai. Tariamas atgimimas

Kategorijos: 

Mano bičiulis seniai metė gerti ir pakeitė savo gyvenseną. Kada nustebę anų dienų sugėrovai paklausia, ar jis iš tiesų nebenori išgerti, tai paprastai atsako: dabar aš noriu negerti. Noras išgerti pavirto noru negerti, nenoras mąstyti blaiviu protu virto noru išsaugoti sveiką protą.

 

Bet sesė sako, kad jis nėra atgimęs. Ji daug arčiau atgimimo, nors metė gerti prieš savaitę ar dvi. Kur jos paslaptis?

 

Dabar ji labai pasikeitė ir laksto kaip ant sparnų. Tikriausiai taip būna visiems, kurie vieną dieną nustoja gerti depresiją` varantį nuodą, ir kūnas, netekęs sunkių grandinių, staiga palengvėja. Bet ne, sako ji, paslaptis yra dvasinė.

 

Anksčiau ji visko bijojo - dabar viskas jai dzin. Amžinai skubėjo, nerimavo dėl niekų, o dabar  į žemiškus rūpesčius jai nusipjauti. Su šeima nelabai pasisekė, bet dabar ji supranta, kokia menka būtų buvus žemiška laimė šeimoj, koks tai niekas šalia tikrosios laimės!

 

Iš kur ta tikroji laimė?

 

Net keista, kad jūs nežinot tokių paprastų dalykų! Jos laukia tokia pat tikra amžinoji laimė, kaip  ir kitų žmonių amžinoji kančia. Viso pasaulio kančia, jeigu sudėtum į vieną, niekaip neprilygs vieno žmogaus amžinosioms kančioms. Štai mano  bičiulis patirs daug didesnes kančias, nei patiria viso pasaulio kankinami žmonės ir gyviai. O sesės laukia tokia amžinoji laimė, kokios nematė nei pats laimingiausias pasaulio žmogus. Tiesiog amžinasis seksas!

 

Kuo ji tokia ypatinga?

 

Ne, ji dar nėra ypatinga, bet jau beveik. Po to, kai gims dar sykį, tik dabar - ne iš kūno, iš dvasios, ji pateks tarp išrinktųjų. Tarp tų, kurių  Dievo pyktis nelies.

 

Dievo pyktis?  Už ką?

 

Nežinot ir to? Ji irgi nežinojo, kol nebuvo radusi savo tikrosios bažnyčios. Čia suprato: Dievo pyktis neišmatuojamas, jo žiaurumas su niekuo nepalyginamas. Anksčiau ji bijojo perkūno, vorų, erkių, girto vyro, juodų kunigų, kryžių, kapų, šviesoforų, ginekologų ir kitų baisenybių, o tikrojoj bažnyčioj pamatė, kad tai - palyginti juokas. Sudėjus viso pasaulio baimes į krūvą, išeitų viena tikrojo Dievo baimė, ir tai - ne visai. Dievo baimė - daugiau už visas apibendrintas baimes.

 

Dabar, Dievo baimės  akivaizdoj,ji pasijuto geriau. Visos baimės atrodo mažesnės. Ir praradimai, nusivylimai... O neišsipildę lūkesčiai? Jie nė iš tolo negali prilygti tikėjimui amžinąja laime, amžinuoju gyvenimu, ažminąja meile, amžinuoju seksu, taip sakant...

 

Motina išsigando, kad dukra susidėjo su bloga sekta, ir dabar jai atsisuks varžteliai. Brolis sako, kad sesei varžteliai jau atsisuko. Ko gero, anksčiau jie buvo taip suveržti, kad neatlaikė.

 

Iš tiesų visai nesvarbu, ar sekta ta, ar kita. Gyvenimas griuvo, bet tai yra niekis, palyginus su įsivaizduojama viso pasaulio pabaiga. Kiek ji gali gyventi baimėse? Juk  visos baimės - tai nulis šalia apibendrintos  Dievo baimės. Ir kiek bepatirtum kančių, įsivaizduota kančia  visada bus didesnė. Kad ir kokia lauktų grėsmė, įsivaizduoti galėsi  daugiau. Kad ir mokią patirtum laimę, ji negali būti didesnė už vaizduotės amžiną  rojų.

 

Horizontas toliau už tave, vaizduotė daugiau už  realybę.

 

Ji žengė į tariamos realybės šalį ir dabar nekantraudama laukia, kada pasibaigs tikroji.

 

- Tu nematai  ženklų, kurie liudija greitą pasaulio pabaigą? - klausia nustebusi.

 

Matau, kaip nematysi!

 

Per savo gyvenimą mačiau bene keturias pasaulio pabaigas. Apie pirmąją išgirdau gatvėje iš jahovistų - tada prie žemės artėjo Galio kometa didele uodega ir turėjo viską nušluoti. Po to buvo didelis saulės užtemimas, ir pasaulis turėjo nugrimzti į amžiną tamsą. Dar viena  pabaiga  laukė 2000-aisiais, buvo ir kita kažkokia keista data, kai viso pasaulio kompiuteriai turėjo išeiti iš proto, visos pasaulio atominės bombos sprogti ir visi mirtingieji nugarmėti į pragarą. Ir aš, ir tu, ir visi kti.

 

Išskyrus, žinoma, tuos, kurie atgimė dvasioje ir pateko į išrinktųjų ratą.

 

Į ratą,  kur įsivaizduota dvasia kalba netikromis kalbomis. Ką ji sako neegzistuojančiais žodžiais? Ji kalba apie netikras mūsų kaltes, už kurias laukia įsivaizduojamas teismas. Bet ne viskas dar prarasta: jeigu ateisit į sektą ir tariamai atgimsit, visi būsit išgelbėti nuo netikro pavojaus.

 

-  Čia juk viskas netikra! - sako bičiulis. - Mano sesei tikrai susisuko galva!

 

Kodėl - viskas netikra?

 

Baimės tikros. Sakyčiau - netgi labai...

 

Komentarai

MariusM

Tikriausia išūžė jums, Petrai, galvą visokie fanatikai :-).

Tiesą sakant - ne. Išmokau

Tiesą sakant - ne. Išmokau atsiriboti. Buvo laikas, kai jie mėgino mane išgelbėti iš savo susikurto pragaro. Dabar stebiu iš šalies. Naujieji sektantai, skirtingai nuo tradicinių davatkų, daugeliu atvejų yra gyvenimo sužaloti žmonės ir į bažnyčių pinkles papuola, gelbėdamiesi nuo realių problemų, kurias jie čia su pastorių pagalba pakeičia fantastinėmis. Labai svarbu yra suprasti tą perkeitimo mechanizmą ir priežastis, dėl kurių žmogus bėga nuo realybės į susikurtus pragarus.

Taip, visos religijos realias

Taip, visos religijos realias problemas pakeičia fantastinėmis, tačiau tradicinės sektos narys į bažnyčią gali eiti tik iš tradicijos arba "dėl viso pikto", nes "juk nežinai, kaip ten yra" ir "visko juk gali būti". Tai gali būti stabilaus gyvenimo žmonės, kuriems kunigas duoda dar ir kažkokį įsivaizduojamą pagrindą, savotišką pomirtinio gyvenimo draudimo polisą. Ir tam polisui gauti nereikia didelių pastangų - užtenka atlikti tam tikrus ritualus, tarkim, reguliariai atlikti tariamą išpažintį ir gauti tariamų (ar tikrų) nuodėmių įsivaizduojamą atleidimą, sumokėti bažnyčios duoklę (realiais pinigais, žinoma). Tradicinės davatkos gali būti visai nepanašios į fanatikus, nes religija jiems tėra priedas prie realaus gyvenimo. Vienas katalikas manęs net klausė: "Įdomu, ar dievas tikrai yra?"

Tradicinės davatkos į bažnyčią ateina ne pačios - jas kar kūdikystėje magišku krikšto ritualu įrašo į tam tikrą religinę firmą, po to verčia eiti į ją, kalti jos surašytas dogmas. O naujasis sektantas į sektos tinklą` įvejamas gyvenimo gūsių, savo spąstus jis supranta kaip atradimą ar išsigelbėjimą ir tampa aršiu jų gynėju. Visgi, aš manau, tai ne tokia baisi priklausomybė, kaip, tarkime, alkoholizmas arba narkomanija. Vartojantieji alkoholį ar narkotikus nuo realių problemų pasitraukia į svaigulį, bet jie dar žaloja kūną.

Tai jei visa religija -

Tai jei visa religija - išgalvotas dalykas, padedantis tariamai pabėgti nuo realaus gyvenimo negandų škias ir pats ponas dievas yra išgalvotas veikėjas, siūlantis savo tariamas paslaugas arba nuostabiai siaubingą galą.

Taip, žinoma, Biblijoje

Taip, žinoma, Biblijoje aprašytas Dievas su visais savo nuotykiais yra išgalvotas personažas, kaip ir ant stogo gyvenantis Karlsonas arba Kalėdų Senelis su Snieguole. Ir daugiarankis Šyva, ir Krišna ir Dzeusas, ir kitos dievybės yra fantazijos vaisiai, kurie įkūnija įsivaizduojamą pasaulio pradą. Netgi realiai gyvenę žmonės, tokie, kaip Buda, Mahometas, Jėzus religijų taip apipinti fantastinėmis legendomis, kad sunku patikėti, kad jie iš tiesų galėjo kada nors gyventi.

Bet jie gyveno... O tos pasakos pasakaitės apie pasaulio pradą? Ar tos pasakaitės reiškia, kad pasaulio prado (kūrėjo) tikrai nėra? Jeigu pamestinukas vaikas prifantazavo kvailysčių apie savo tėvą lakūną arba kosmonautą, argi tai reiškia, kad jis tėvo neturi ir neturėjo?

Taigi mąstyti apie galimą pasaulio pradą nėra jokia priklausomybė, pati kūrėjo prielaida nėra jokia religija, nors ateizmo tikintieji tvirtina būtent taip. Ateizmas, kaip ir kitos religijos, negalėtų gyvuoti be fantastinio Dievo vaizdinio. Teologija savo fantaziją perša, ateizmas primygtinai ją naikina ir perša pasaulio vaizdinį be jokios kūrimo prielaidos. Vieni ir kiti tūpčioja apie tą patį fantastinį Dievą - vieni jį garbina, kiti kariauja su juo.

Kaip išlikti laisvam nuo manipuliacijų? Stengtis mąstyti pačiam, pačiam jausti, pačiam fantazuoti ir nesileisti prievartaujamam. Kai mūsų mintis nueina toliau, nei yra nuėjęs mokslas, nebūna teisingų ir neteisingų prielaidų - jos visos yra tik prielaidos. Atminkime tai! Tai va: jeigu pasaulį suvoki be jokio kūrybinio prado, tavo prielaida nėra nei kiek blogesnė (ar teisingesnė) už manąją, kai aš pasaulį įsivaizduoju kitaip. Bet jeigu tu imi kovoti su mano prielaida, nors pats teturi tik prielaidą - tu jau fanatikas, toks pat, kaip ir naujieji sektantai arba inkvizitoriai.

Tai su kuo tu, Petrai,

Tai su kuo tu, Petrai, kovoji? kam visas tas "demaskavimas"?

Aš kovoju ne su Kūrėjo

Aš kovoju ne su Kūrėjo prielaida, aš kovoju su prekyba to Kūrėjo paveikslas, su apsukriais sukčiais, kurie prisistato kaip to Kūrėjo "įgaliotiniai" ir ima plauti smegenis jo vardu. Mano taikinys - religija, o ne asmeninis tikėjimas Dievo buvimu (nebuvimu).

Svarbu skirti religiją - žmonių vidinio valdymo formą, nuo asmeninio tikėjimo. Asmeninis tikėjimas - tavo asmeninis reikalas. Bažnytininkų sudaryti minčių ir elgesio štampai - tai jau galingas ginklas, prievartos priemonė.

Į religijos gniaųžtus žmonės paprastai nueina dėl tam tikrų politinių, ekonominių, kultūrinių priežasčių (tam tikra aplinka palaiko tradicinę religiją), o šių dienų plintančios naujosios sektos rodo, kad į jų tinklus žmones gali nublokšti ir sudėtingos socialinės bei psichologinės problemos. Neišsprendę jų, mes neįtikinsime pavergtųjų, kad jų dievo paprasčiausiai "nėra". Tai - beviltiškos ateistų pastangos. Daug svarbiau suvokti realias problemas ir mėginti realiai jas spręsti. Taigi aš manyčiau, kad su sektantais reikia ne kovoti, bet padėti jiems.

petrai,kaip manai,ar vyro

petrai,kaip manai,ar vyro pimpaliukas siaip is lempos atsirado,ar kazkokia nesuvokiama jega suprojektavo? nekalbu apie zvaigzdynus,ir apie zemes planetos gausius stebuklus,manau visa tai ,kas yra ,ne sapnas ,o smagi realybe duota mums veltui pasidziaugti,ar nereiketu buti dekingam kazkam tam,kas visa tai primaste,nes manau,visa kas yra matoma ir jauciama,kad tai butu,pirma turejo buti kazkieno mintis ir veiksmai ,kad visa tai atsirastupvz. kad ir vyro pimpaliukas.:)

Gera mintis

Taip, aš manau, tau derėtų susirasti tą geradarį, kuris padarė tavo pimpaliuką. Daug paprasčiau būtų nueiti į parapijos bažnyčią pas to geradario įgaliotąjį tarpininką, kuris jį asmeniškai pažįsta ir perduoda visas jūsų aukas bei maldavimus. Pabučiuok nuo manęs tam įgaliotiniui ranką ir aukodamas kokią nors sumą, perduok linkėjimų nuo manęs. Aš manau, įgaliotiniai nėra sukčiai ir viską perduos tikrajam šefui. Bet apie savo pimpaliuką nuėjęs verčiau patylėk, nerodyk jo, nejaudink celibato nukankinto įgaliotinio.

neturiu as pinigeliu,kad

neturiu as pinigeliu,kad galeciau jiems paaukoti( igaliotiems) tik neaisku kieno jie tarpininkai,nors man aisku,bet patylesiu,geriau petrai su tavim duonos nusipirksim uz tas aukas ir smagiai pabndrausim,ziurek bebendraujant,gal ir pats sefas mus aplankys:))sefas tai tas kuris viska sugalvojo pradedant muo pimpaliuko:)