Šildymo sistemos nuorinimo stotelė savomis rankomis

Kategorijos: 

Prasidėjus šildymo sezonui oro šalinimas iš šildymo sistemos pasidaro didžiausias daugiabučių galvosūkis. Viršutinių aukštų radiatoriuose susikaupia oras, nuo jo sumažėja termofikato kiekis, radiatoriai šyla menkiau, butuose nepakanka šilumos. Kaip jį iš ten išvaryti?

Oro kamščiams pašalinti viršutinių aukštų radiatoriuose yra nuorinimo vožtuvėliai, juos reguliariai reikėtų atsukti (išleisti orą). Tačiau viskas ne taip paprasta. Kadangi daugiabutis yra didelis namas, radiatoriai būna skirtinguose butuose, juose gyvena skirtingo mentaliteto gyventojai. Štai mano atveju penkto (viršutinio) aukšto radiatorių yra 60, jie skirtinguose butuose. Tam, kad nuorintum visus, reikėtų patekti į 18 butų. Dalis gyventojų savo butuose gyvena ne visą laiką (gyvena sodybose, plaukioja laivuose, būna komandiruotėse ir t.t.), todėl į butą neina patekti. Viskas būtų paprasčiau, jei gyventojai savo radiatorius nusiorintų patys, tačiau dalis iš principo nieko nesiruošia daryti („jiems nepriklauso“), o dalis net nenori įsileisti kitų žmonių, kad jų radiatorius nuorintų tie. Taip dauguma stovų lieka nenuorinti, prie jų prijungti radiatoriai šyla menkiau, galiausiai nenuorinti stovai išbalansuoja visą šildymo sistemą. O pikčiausia, kad nuorinti radiatorius neužtenka tik vieną sykį, prasidėjus šildymo sezonui, nuorinimo procedūrą reikia kartoti bent kartą per dvi savaites.

Automatinių nuorinimo vožtuvų daugiabučių namų butuose statyti negalima, kadangi į nuorinimo vožtuvėlį patekus šiukšlei būtų aplieti daugiabučio namo gyventojai.

Išeitų, deramai nuorinti daugiabučio namo šildymo sistemą misija yra neįmanoma? Ne, išeitis yra. Orą iš šildymo sistemos pašalinti visgi galima ir šildymo sistemos apačioj, nulipus į rūsį, kur įrengtas šiluminis punktas. Tam reikalingos vakuuminės nuorinimo stotelės. Tokiomis stotelėmis Lietuvoje prekiauja keletas firmų. Vienintelis pramoninių nuorinimo stotelių minusas yra didelė kaina. Mano daugiabučiui pramoninės nuorinimo stotelės kaina siektų 4000 eurų. Todėl ryžausi stotelę pasigaminti pats.

 

Pirmiausia mėginkim suprasti, iš kur šildymo sistemoje atsiranda dujos? Ogi iš paties termofikato, kuriame būna ištirpusios. Dujos tirpstam skysčiuose, o tam tikromis sąlygomis iš jų vėl išsiskiria. Kuo aukštesnė temperatūra ir kuo mažesnis slėgis, tuo lengviau dujos išsiskiria iš skysčių. Tai dar prieš porą šimtų metų nustatė garsus fizikas Viljmas Henri,  nagrinėjęs dujų savybes skysčiuose ir paskelbęs keletą dėsnių, kurie vėliau buvo pavadinti jo garbei.

Taigi pagal Henri dėsnį dujos iš termofikato geriausiai išsiskirs viršutiniuose aukštuose, nes ten mažesnis šildymo sistemos  slėgis. Pagal tą patį Henri dėsnį dujos geriausiai išsiskirs per didžiausius šalčius, kuomet būna aukščiausia radiatorių termofikato temperatūra. Taip ir yra, per didžiausius šalčius oro kišenių viršutiniuose radiatoriuose susidaro daugiausiai.

Kad geriau įsivaizduotumėt situaciją, paimkite vienkartinį švirkštą, prileiskite iš krano karšto vandens, pirštu uždenkite įsiurbimo galą ir patraukite.

 

Pamatysite, jog švirkšte iš šilto vandens pradės skirtis oro burbulai, nors  jų prieš tai  nebuvo. Atlikus tą patį bandymą su vėsesniu vandeniu, iš jo oro burbulų išsiskirs mažiau.

Šitais fizikos dėsniais remiasi ir maniškė nuorinimo stotelė.

Ją padariau iš 50 litrų oro baliono, šonuose  išgręžęs dvi ertmes. Prie vienos prijungtas vamzdis su elektromagnetiniu vožtuvu. Tuo vamzdžiu, atsidarius vožtuvui, į balioną patenka šildymo sistemos vanduo (termofikatas). Apačioje prie baliono pajungtas išcentrinis siurblys, kuriuo iš baliono išsiurbiamas vanduo ir grąžinamas atgal į šildymo sistemą.

Esant atidarytam elektromagnetiniam vožtuvui ir nedirbant išcentriniam siurbliui, balione esantis slėgis yra lygus šildymo sistemos slėgiui (~3Bar). Balionas prisipildęs termofikato. Uždarius vožtuvą ir įjungus siurblį, balione susidaro vakuumas, iš termofikato ima skirtis dujos, jos kaupiasi baliono viršuje, nes yra lengvesnės už vandenį. Po kurio laiko elektromagnetinis vožtuvas yra atidaromas, balionas pildosi termofikatu o dujos išstumiamos  per automatinį nuorinimo vožtuvą baliono viršuje.

Esant atidarytam vožtuvui ir dirbant siurbliui, vandens srautas į balioną sureguliuotas taip, kad balione slėgis būtų artimas 0 Bar. Tuo metu nuorintas vanduo iš baliono grąžinamas atgal į šildymo sistemą, o balionas pildosi nauju (nedearuotu) šildymo sistemos vandeniu.

Prieš automatinį nuorintuvą stovi atbulinis vožtuvas ir neleidžia orui patekti į balioną, kuomet jame būna vakuumas. Dar vienas atbulinis vožtuvas stovi ir už išcentrinio siurblio (jo nuotraukoje nematyti).

Taigi balione sukuriamas vakuumas, ir iš termofikato išsiskira dujos. Jos yra pašalinamos per automatinį nuorintuvą. Kartojant technologinius ciklus, kuriuos kontroliuoja užprogramuotas valdiklis, ištirpusių dujų koncentracija termofikate mažėja. Esant mažesnei ištirpusių dujų koncentracijai vandenyje, ištirpsta ir oro kišenės viršutinių radiatorių aukštuose, paprasčiausiai jų nebelieka.

Sistema namui kainavo 250 eurų. Tokia medžiagų kaina, neskaičiuojant mano įdėto darbo ir sugaišto laiko.  Kol kas esu ja labai patenkintas.

Jei turite klausimų, klauskite, mielai į juos atsakysiu.

Kaip veikia sistema, galite pažiūrėti vaizdo įrašą.

 

Antanas Paulauskas

DNSB „Aštuntas namas“

Valdybos pirmininkas

Antanas1981@gmail.com

Tel. +37064879972

 

https://youtu.be/SZBGpVIdR5A

 

 

 

 

 

 

 

Komentarai

Antano idėja pasitarnavo ir man

Apie Viljamo Henri dėsnį nieko nežinojau, bet su juo susidūriau, tvarkydamas savo vandentiekį.

Kad būtų lengviau užpildyti hidroforo sistemą, pasidariau įsiurbimo indą.

 

Tas indas stovi tarp šulinio adatos ir išcentrinio siurblio. Jis iš viršaus pripilamas vandens, vanduo užpildo ir siurblį. Uždarai ventilį, įjungi siurblį, ir jis per įsiurbimo indo viršuje esantį įvadą iš šulinio plastikiniu vamzdžiu siurbia vandenį. Siurblys ima veikti pirmu įjungimu, nereikia vargti šimtus kartų, kol iš sistemos išvarai orą. Tai labai patogu. Svarbu, kad įsiurbimo inde vandens būtų daugiau, negu jo telpa vamzdyje iki šulinio. Galima šulinyje nedėti nė atbulinio vožtuvo.  Aš jo ir nedėjau.

Praėjo kuris laikas, gal mėnuo, gal dvi savaitės, ir siurblys nustojo varyti vandenį. Jis ėmė suktis tuščiomis. Pasirodo, įsiurbimo indas pilnas oro. Negalėjau suprasti, iš kur jis atsirado. Patikrinau vamzdžių jungtis. Lyg ir viskas gerai. Vėl pripildžiau indą, vėl siurblys veikia. Po kelių savaičių - vėl tas pats. Iš kur, po velniais, oras?

Jau maniau, kad plastikinių vamzdžių jungtys prastai laiko neigiamą slėgį. Ir štai Antano straipsnis apie vandens nuorinimo stotelę. Aha, Viljamo Henri dėsnis! Kuo mažesnis slėgis, tuo geriau iš skysčių išsiskiria dujos! O mano įsiurbimo inde slėgis visada neigiamas, netgi tada, kai siurblys nedirba - vakuumą daro savo svoriu šulinio vamzdyje esantis vanduo. O gruntinis vanduo iš esmės yra žemėje susigėręs lietaus vanduo, jame daug ištirpusio oro. Nors šulinio vandens temperatūra nedidelė, bet mažas slėgis per kelias savaites prikaupia pilną įsiurbimo indą išsiskyrusių dujų. Išeitų, pats to nenorėdamas padariau vandentiekio nuorinimo stotelę!

Ką padaryti, kad dujų iš vandens išsiskirtų kuo mažiau?

Kada žinai problemą, gali rasti sprendimą. Dabar šulinio vamzdžiui dėsiu atbulinį vožtuvą. Ne pačioje apačioje, ne prie šulinio adatos, kur jis greit užsikištų smėliu, bet viršuje, tarp vandens filtro ir įsiurbimo indo. Dabar neigiamas slėgis įsiurbimo inde bus tik tada, kai dirbs siurblys, o jis daugiausia laiko stovi. Taigi dujų iš vandens išsikirs gerokai mažiau. Bet vis tiek išsiskirs. Kaip jas išvaryti lauk?

Ogi lygiai taip pat, kaip Antanas išvaro ir savo nuorinimo stotelės. Indo viršuje dėsiu ne tik ventilį užpildymui, bet ir automatinį nuorintuvą su atbuliniu vožtuvu. O atbulinį vožtuvą tarp siurblio ir išsiplėtimo indo pašalinsiu. Dabar, išsijungus siurbliui, isiurbimo inde staiga pašoks slėgis, jis bus toks, kaip ir visoje vandentiekio sistemoje. Dujos pasišalins pro atbulinį vožtuvą ir automatinį nuorintuvą indo viršuje.

Beveik Antano stotelės kopija, o ir papildoma funkcija labai panaši. Dabar įsiurbimo indas ne tik palaikys užpildytą hidroforo sistemą, bet ir pašalins išsiskyrusį orą, kranai ir dušai daugiau nesispjaudys vandens burbulais. O juk vandentiekio sistemoje atsirandantis oras yra tikra nelaimė ir mano savitakiniams saulės kolektoriams.

Kam aš dariau tą įsiurbimo indą, ar nebūtų užtekę paprasčiausio atbulinio vožtuvo šulinio dugne, kaip paprastai daroma? Taip, kurį laiko man užteko to atbulinio vožtuvo. Vargdavau, vargdavau, bet per kelis sykius šiaip taip užpildydavau sistemą. Bet kai į šulinio dugną įkaliau adatą, atsirado kita bėda. Per šulinio adatos filtrus prasiskverbia šiek tiek dribsmėlio, jis patenka į atbulinį vožtuvą, tas gerai neužsidaro, vanduo ima bėgti atgal į šulinį, sistemoje krenta slėgis, įsijungia siurblys, ir taip viskas kartojasi, tuščiai eikvojama elektra.

Štai kodėl ieškojau būtų ne tik lengviau užpildyti sistemą, bet atsisakyti atbulinio vožtuvo šulinio apačioje. Stovėdamas už vandens filtro, toks vožtuvas jau nebegauna dribsmėlio. Bet štai kita problema - iš vandens išsiskiria dujos...

Dabar, radus būdą dujas pašalinti, sistema nebestrigs. Aš manau, ja verta pasinaudoti visiems, kurie panašiu būdu iš šulinių siurbia vandenį, o ypač - per šulinio adatą. Kai viską pabaigsiu, o tai tikriausiai bus vasarą, patobulintą aparatą nufotografuosiu ir detaliai aprašysiu.