Nežinau, ar pasaulis yra matęs didesnį intravertą už tą keistuolį, kuris vieną dieną metė dailidės dirbtuves, paliko tėvus, brolius, seseris ir nesuprantamos idėjos apniktas patraukė į pasaulį kažko gelbėti.
Žmonės sustingę žiūrėjo į dvasios tėvą margais povo drabužiais, kaip jis atidarė tokias altoriaus dureles ir ištraukė Dievą. Tiksliau - auksinį indelį su Dievu. O jeigu dar tiksliau - su baltais apvaliais plotkeliais, kuriuose Jėzus tuoj įsikurs pagal specialią komandą.
Dvasios tėvas kažką sumurmėjo lotyniškai ir truputėlį drebėdamas pakėlė auksinį indą į viršų.
Visi nuščiuvę laukė stebuklo.
Dar vienas lotyniškas burtažodis, ir iš auksinio indelio ėmė veržtis dūmai, pasklido aitrus šventų smilkalų kvapas.
Tikėjimas gali būti jėga. Turėčiau tikėjimą kaip aguonos grūdą - kalną pajudinčiau. Deja, aguonos grūdelis nepajuda…
Kiti sako, jog viskas labai paprasta - nueini į artimiausią bažnyčią ir įsirašai į dorus katalikus, dorus liuteronus arba dar doresnius baptistus. Tapęs doru kataliku, dar ir giminėms įtikčiau. Nauda būtų dviguba.
Naujausi komentarai