Nežinau, ar pasaulis yra matęs didesnį intravertą už tą keistuolį, kuris vieną dieną metė dailidės dirbtuves, paliko tėvus, brolius, seseris ir nesuprantamos idėjos apniktas patraukė į pasaulį kažko gelbėti.

Kai kurie rašytiniai šaltiniai liudija, kad jis augęs kaip paklusnus vaikas, bet vienas akibrokštas, kurį dar pyplys iškrėtė, turėjo sugluminti tėvus. Visi po švenčių klegėdami traukė iš Jeruzalės atgal į namus, ir tik antrą dieną motina pastebėjo, kad giminių ir kaimynų minioje nematyti jos vaiko. Sunerimę tėvai patraukė atgal, ieškodami atsilikusio sūnaus, ir taip jie nuėjo iki pat šventyklos, kur jų atžala sėdėjo lyg niekur nieko kartu su visais ir klausėsi, ką šneka mokyti žmonės. Motinos išgąstis buvo puikiai suprantamas, bet kai ji sūnui ėmė priekaištauti, tas pastatė akis: “Moterie, o kur dar galėčiau būti, jeigu ne savo tėvo namuose?”

Tėvai laiku neatkreipė dėmesio į tą jo galvoje bręstančią idėją apie kažkokį kitą tėvą. Vaikas iš tiesų buvo gimęs keistomis aplinkybėmis, nes motina tapo nėščia dar sužadėtinė, jos būsimasis vyras net buvo ketinęs ją mesti, bet kažkodėl apsisprendė ir vedė. Gal vaikas žinojo kažką ir susikūrė įsivaizduojamo tėvo paveikslą?

Kai motina susiprato gelbėti padėtį, jau buvo vėlu. Jos vyresnysis dingo kažkur, o vieną dieną visas kaimas suklego, kad  jis susidėjo su kažkokiais nevykėliais ir skelbiasi pranašu. Sykį du buvo parsitempęs į savo dirbtuves – tai buvo žuvimi pasmirdę apdriskę žvejai – o paskui jie visi išnyko kaip į vandenį. Bet kad užtrauktų namas šitokią gėdą… Pasičiupusi kitus savo vaikus, motina patraukė ieškoti savo vyriausiojo, rado viename kaime postringaujantį, bet negalėjo prieiti. Žioplių buvo prisirinkę tiek daug, kad ji nebetilpo pro duris, tai paprašė perduoti, kad ji laukia už durų su jo broliais ir sesėmis.

Ir ką jūs manote? Gal jis prisiminė, kad yra šeimos, giminės narys ir turi elgtis, kaip pridera jo padėties žmogui? Oi, ne! Galima sakyti, jis pasityčiojo iš savo šeimos, kai parodė ranka į nudriskusius valkatas ir pareiškė: “Štai mano motina, mano sesės ir mano broliai!” Girdi, tie yra jo artimieji, kurie vykdo valią kažkokio išsigalvoto tėvo. Šitie driskiai, raupsuotieji, prie kurių padoriam žmogui net prieiti gėda!

Ar gali būti didesnė nešlovė namams?

Dar buvo vilties, kad į protą atves gimtasis kaimas, kuris tai mirė iš juoko nuo pamišėlio kliedesių, tai piktinosi pernelyg įžūliais piktžodžiavimais. Bet ar šitam keistuoliui dar rūpi kas nors, išskyrus jo paties keistą idėją? Pamatęs, kad padorūs ir visų gerbiami žmonės jį atmeta, apsišaukėlis numojo ranka ir pareiškė, kad pranašai gerbiami visur, išskyrus savąjį kaimą. O tada naujasis pranašas patraukė ten, kur jo nepažįsta.

Tapo aišku, kad padori šeima jį prarado visiems laikams.

Netrukus atėjo kalbų, kad taip elgtis su saviškiais jis moko ir tuos driskius, kurie seka iš paskos. Girdi, nereikia žiūrėti nei tėvų, nei brolių, nei seserų, nei vaikų – tik jo keistų idėjų. Suprantama, nuo tokio mokymo galėjo subirti Mozės patvirtinta bendruomeninė tvarka, ir pavyzdingi žmonės nuo jo gręžėsi, bet radosi vis daugiau nevykėlių ir smalsuolių, kurie traukė iš paskos.

Sugrįžę liudytojai pasakojo, kad tas žmogus turi keistų gydomųjų savybių, panašiai kaip mūsų laikų apsišaukėliai ekstrasensai, tik gydąs ne jis pats, bet paciento tikėjimas. Jis įtikina, kad pagis kiekvienas, kuris patikės jo plepalais apie tėvą, o kas labai susikaupia ir tomis kalbomis patiki – pagyja tarsi savaime. Išgirdę apie tokius pagijimus, vis daugiau nelaimingųjų traukė iš paskos, taikydami bent drabužio kampą paliesti, o jis jiems pūtė arabus, nuteikinėdamas parieš Rašto žinovus, nieko dėtus pavyzdingus fariziejus ir pačius kunigus.

Įsivaizduojat, kad jūsų kaime koks nors dailidė arba santechnikas šoktų prieš kunigą ir dėtųsi už jį mokytesnis? Šiais laikais prie visko pripratom, o tada žydų kunigas buvo aukščiau už šiuolaikinį kleboną ar vyskupą. Šokti prieš juos gali tik tas, kuris visiškai nesuvokia rangų skirtumo ar paprasčiausiai spjauna į tvarką. Girdi, jūs valote taurės išorę ir nežiūrite, kad nešvaru viduje. Tarsi prasčiokas galėtų prausti šitokius žmones!

Tautos tėvai negalėjo nepamatyti, koks pavojingas tai mokslas. Šitas akiplėša ėmė kėsintis prieš tvarką, nustatytą nuo Mozės laikų. Kas buvo visų gerbiama, vertinama ir suprantama kaip Dievo palankumo įrodymas, pavyzdžiui, turtai ir apskritai sėkmė, tą jis laikė nieku, o kas buvo niekas ir šiukšlė, tą jis kėlė į padanges, įžūliai sakydamas, kad paskutinis bus pirmas. Atrodo, paties Dievo nustatytą hierarchiją jis trypė basomis savo kojomis. Įsivaizduokit, ne visų gerbiamas vyskupas, kardinolas ar pats popiežius, kurie savo iškilius postus pasiekė visu savo gyvenimu ir prieš kuriuos klaupiasi net karaliai, bet visiems patarnaujantis smuklės liokajus ar paskutinė kekšė yra jo tėvo akyse patys didžiausi!

O baisiausia, kad šis maištininkas ėmė kėsintis prieš visų religijų pagrindų pagrindą – tradicijas. Kai kurios religijos ir šiandien žodį Tradicija pagarbiai rašo didžiąja raide, o tada jis apkaltino, kad gerbiami kunigai savo tradicijas pakiša vietoj Dievo įsakymų. Įsivaizduojat – Dievą supriešinti su religija!

Kol religijos ir jos tėvų juodinimas buvo tik plepalai, aukštieji kunigai kantriai tylėjo, bet kai pasigirdo, jog šis akiplėša atvirai laužo šabą, sėdėti sudėjus rankas nebebuvo galima. Pasiųsti informatoriai parnešė, kad jis pats savo lūpomis patvirtinęs nusižengimą. Vietoj to, kad gynęsis arba pasiteisinęs, jis visų akyse šabo dieną pagydė kažkokį apskretusį šlubį. Iš dar paaiškino, kad ne žmogus yra šabui, bet šabas – žmogui, o geriausias šabo šventimas yra daryti gera kitam. Girdi, darydamas gera mažiausiajam broliui, tarnauji pačiam Dievui.

Įsivaizduojat?  Ne tarnaudamas šventyklai ar šventajai bažnyčiai, ne aukodamas kunigams ir dalyvaudamas ritualuose, bet patarnaudamas pūliais apsklidusiam Dievo nubaustajam, prie kurio šiukštu prisiliesti, pasitanausi Dievui! Ar girdėjot ką nors įžūliau?

Įsivaizduojat, kas ištiktų visas pasaulio šventyklas, bažnyčias, sinagogas, ir mečetes, jei vieną šventadienį visi  žmonės liautųsi ėję ten melstis ir imtų daryti, kaip liepė šis religijų priešas – užsidarytų savo kambarėliuose ir pradėtų kalbą su Dievu akis į akį, be mokytų teologų ir teisėtų tarpininkų? Jos visos tą pačią dieną prarastų socialinį bei finansinį pagrindą ir taptų tuščiais pastatais.

Suprantama, kunigai, rabinai, popai, mulos, pastoriai, guru ir kiti susirastų naujo darbo, bet kas tada saugotų pasaulio tvarką? Kas ištiktų pasaulį, jei kiekvienas imtų elgtis taip, kaip jam galvoje pasako kažkoks nesuprantamas Dievas?

Dar buvo vilties, kad jis pamišėlis, bet labai greit paaiškėjo, kad tai veiksnus ir už savo veiksmus atsakingas nusikaltėlis. Religingumu garsėjančius fariziejus jis kandžiu sąmoju išjuokdavo visų akyse, ir tie pasitraukdavo, nesugalvodami, kaip atsikirsti. Netrukus ir patys kvalifikuočiausi Rašto žinovai pajuto, kokia jėga bei gudrumas sklinda iš to demagogo lūpų. Užmestas žodžių pinkles jis kažkokiu būdu pagavęs užmesdavo atgal oponentams ant kaklo, ir gerbiami žmonės nebenorėjo daugiau su juo prasidėti.

Liko viena išeitis – eretiškas idėjas sunaikinti kartu su jų skleidėju. Kol nevėlu, kol jomis neužsikrėtė minios tamsuolių…

Žiūrint iš šalies, šis žmogus pats prisišaukė savo nelaimę. Gąsdinimų jis nebijojo, o atkalbėti buvo neįmanoma. Jis taip niekino pasaulį, kad net tada, kai buvo suimtas ir galėjo prašyti malonės, atsisakė kalbėtis su karaliumi Erodu. Romos vietininkas, kuris nelabai norėjo teptis rankas su nežinomu išsišokėliu, pamėgino rimbais išmušti iš jo užsispyrimą, bet tai nepadėjo.

Nieko daugiau neliko – tik skirti aukščiausią bausmę.

Egzekuciją prižiūrėjęs karininkas patvirtino, kad savo dangiško tėvo idėjos jis neatsisakė ir tada, kai buvo prikaltas prie medžio. Atrodo, jis tuo suabejojo tik paskutinę akimirką, kai neištvėręs sušuko, kam jį tėtušis apleido.

Tikrai, kito kelio nebuvo – tik gėdingas galas ant kryžiaus.

Aukštųjų kunigų, Rašto žinovų ir paprastų pamaldžių žmonių pateisinimui dar galiu pasakyti apie kelis stulbinančius liudytojų pranešimus. Pasirodo, maištininkas apie savo galą jautė iš anksto, apie jį keletą sykių kalbėjo savo sekėjams, bet nesiliovė ir įsikaltų tiesų neatsisakė.

Jis pats lipo ant kryžiaus, išjuokdamas visą pasaulį ir jo švenčiausią religiją.

Kaip ir dera tikram intravertui, keistuolis buvo suprastas tik po mirties.

Ir tai - ne visų. Patys iškiliausi šventieji tėvai bei dvasiniai mūsų ganytojai niekada neklausė ir neklausys jo eretiško mokymo.