Atrasta rinkimų strategija
Kaip pranešė geltonoji spauda, vieno rajono garsus politikas susipešė smuklėj ir pateko į areštinę prasiblaivyti. Ten buvo kitas labai panašus  pilietis, ir jie pagiringi labai nuobodžiavo.
- Gal pažaiskim rinkimų kampaniją? - pasiūlė politikas ir pagalvojo pats sau: "Būtų  gerai parepetuoti". - Aš būsiu politikas, o  tu - elektoratas.
- Gerai, - sutiko pagiringas pilietis ir pagalvojo pats sau: "Būtų gerai pasilinksminti". - Tik pakalbėk gražiai, kad pasijusčiau rojuje!
Politikas ėmė žadėti aukso kalnus, elektoratas - ploti.
- Remsime smulkųjį verslą ir steigsim darbo vietas, - žada politikas.
Elektoratas  ploja.
- Išrinkite mus, ir sumažinsim mokesčius!
Elektoratas ploja dar smarkiau.
- Pakelsim bedarbių pašalpas!
Elektoratas ploja jau atsistojęs.
- Visi, kas balsuos  už mane, gaus po butelį rugio!
-  Na, šito per daug! - pašoka pagiringas elektoratas ir duoda  pažadukui į snukį. - Jis dar pasityčios!..
Išgirdęs bildesį, į kamerą įbėga policininkas.
- Kas čia, po velnių, yra? - klausia policininkas ir budina išverstą iš kėdės pagiringą politiką kruvina nosimi. - Vėl susimušei?
- Ne, tai ne aš, -  sako politikas. - Atrodo, kažkas iš opozicijos.
Staiga  jam šovė į galvą  auksinė mintis: "Valio! Turėčiau butelį - būčiau valdžioj!"
Taip jo partija rado kelią  į pagiringo elektorato širdis.

Vienų patriotų šalis
Artėjant sausio 13-osios minėjimui, vietinių patriotų grupelė sėdo rašyti iškilmingo gražaus pranešimo. Sėdi, tariasi, o kalba sukasi apie  litus, eurus ir dolerius.
- Ne, negerai, - sako vienas. - Reikia kažką apie Lietuvą.
- Kas tu, Lietuva, be euro? - paklausė retoriškai kitas. - Bet litas, manau, Lietuvai irgi reikalingas.
- O Vilniuj, girdėjau, ima ir doleriais... -  įsisvajojo trečias.
- Lietuva - ne tik litai, eurai ir doleriai! - pasipiktino tas gudresnysis. -  Mes turim suvokti VISĄ Lietuvą!
Kiti pastatė akis. Nė vienas nežinojo, kaip  tai daryti.
- Žinot ką? - sugalvojo kažkuris. - Paskambinkim į Vilnių oberpatriotui!
Sausio tryliktosios proga oberpatriotas kaip tik buvo grįžęs iš  Briuselio.
- Čia aš, - pasakė telefone kažkas ir sukrizeno pro nosį. - O čia? Kokie provokatoriai ar raudonieji?
Išgirdę tą balsą, vietiniai patriotais atsistojo.
- Tai mes, vietiniai patriotai! Kaip mums suvokti Lietuvą?
Telefone vėl sukrizeno.
- Nemokat suvokti Tėvynės?
- Na, mes norim suvokti  visą...
- Visą? - dabar jau buvo girdėti juokas kaip reikiant. - Visą? Oho apetitas! Vaikeliai, mes, tikrieji šalies patriotai, tai darome nuo pačių pirmųjų laisvos  Lietuvos dienų. Ir tai iki galo niekaip nepavyksta!
- Tai ką mums daryti?
- Tą ir darykit. Vokite, vokite, po truputį gal ir suvogsite, - sukrizeno vyriausias iš patriotų, kažką dar sumurmėjo ir padėjo ragelį.
Vietiniai susižvalgė. Ką tai galėtų reikšti?
- Pagaliau supratau, kodėl mums šitaip nesiseka! -  sušuko gudriausias iš  daugiavaikės patriotų šeimos. -  Kaip mes suvogsim visą, jei nebe kas liko!
Nuo tų laikų Lietuva - vienų patriotų šalis. Kurie nėra patriotai, tie nebeturi nieko.

Pasilpusi motyvacija
Kaip pranešė  aukštuomenės žinios, vyriausias direktorius vėl grįžo iš pažintinių gastrolių po užsienį. Pačią pirmąją dieną patraukė per savivalės rūmus tikrinti, ką veikia jo valdiniai, kai darbe nėra vyriausio direktoriaus.
Savivalės rūmai buvo pilni žmonių.  Ūkininkai, darbininkai, bedarbiai ir kiti pasmerktieji ilgose eilėse laukė valdininkų malonės, o tie sėdėjo, sukėlę  ant stalų kojas. Visi žiūrėjo į aukštą.
- Ką tai reiškia? -  nustebo vyriausias direktorius.
- Mes vykdome jūsų nurodymą, - atsakė tarnautojai.
- Bet nieko jums neliepiau!
- O mes ir nedarome nieko.
"Nėra motyvacijos, - suprato vyriausias direktorius, pažvelgęs į savo komandą. - Gal pasikelti algą, kad atsirastų noras dirbti su asilais?"

Gudriausias iš protingiausių
Tuo metu kitas vyriausias iš pačių neliečiamiausių  žmonių dar tik laukė  pramoginės komandiruotės pas susigiminiavusį merą. Anas giminaitis kalbėjo angliškai, tai ir mūsiškis ėmė mokytis anglų kalbos. Pasiėmė žodynėlį, vaikšto  savivalės rūmais.
- Ką reiškia "I do not know"? - klausia pirmo sutikto valdininko.
- Nežinau, - prisipažino tas.
Vyriausias iš pačių didžiausių žmonių perėjo savo pavaduotojus, patarėjus ir atstovę aukštuomenės laikraščiui, bet visi  sakė tą patį:
- Nežinau.
- Na ir kvailiai, - pasipiktino jų šeimininkas. -  Niekas nieko nežino!
Taip paaiškėjo, kad jis -  protingiausias savo tarpo žmogus.