Dabar Albinos Rimkuvienės gyvenimas neatpažįstamai pasiekitęs, jau kuris laikas ji jaučiasi visai kitu žmogumi. Tačiau, ryžamasi tokiam žingsniu, ji turėjo palikti tėvynę. "Kodėl?" - klausia Albina Rimkuvienė, šiandien gyvenanti tai Lietuvoj, tai važiuojanti atgal į Ameriką. Kodėl tokie gabūs ir darbštūs žmonės, kokie yra lietuviai, gali išgyventi visur, tik ne savo tėvynėj?

Pasaulio centas

Pagaliau ji vėl savo namuose Šilalėje. Dabar šis trijų kambarių butas daugiausia laiko būna tuščias. Pirmagimė Jolita gyvena Klaipėdoje, jaunėlė Milda – Vilniuje, vidurinioji Jurga apšilo kojas Amerikoje. Pati Albina irgi daugiausia gyvena su Jurga.

Kitas sakytų – butas be reikalo laikomas tuščias, geriau jį parduoti arba išnuomoti. Bet tai – jų butas, jų išblaškytos šeimos namai, jų bendro pasaulio centras. Kaip svarbu turėti šitokį centrą, gali suprasti tik tie, kurie prie vieno stalo gali susirinkti tik sykį metuose.

Jolita ir Milda čia atvažiuoja dažniau. Gimtieji namai – susitikimų vieta, tarpmiestinių autobusų stotelė tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Ne, dabar tai - mažytis taškelis ant žemės rutulio...

Viskas čia taip, kaip buvo palikta. Poliruote nupoliruotos sienos ir durys, medinės palangės taip nublizgintos, kad atrodo kaip plastikinės. Visa tai – jos amžinatilsį vyro rankos. Nedaug kur rasi tokia kantrybe ir kruopštumu atlikto darbo. Kur nors Amerikoj jis būtų labai įvertintas. Už tokią kokybę ten moka didelius pinigus. O čia jam ėjosi sunkiai... Subiro tarpkolūkinė, ir jis ilgai ieškojosi darbo. Negalėjo dirbti tep- lep, dirbo lėtai, o čia moka tik už kiekybę... Ką padarysi.

Reikia atitraukti užuolaidas, įleisti šviesos.

Oho, kiek dulkių!

- Mama, gal iškviečiam firmą, ir ji išsiurbs?

Milda irgi truputėlį matė Amerikos, gal todėl jos pasiūlymas toks amerikoniškas. Ten paprasčiausias žmogus, joks milijonierius, menkiausiam darbui kviečiasi firmą. Iškviesti žmonės ten valo dulkes, karpo gyvatvores, pjauna žolę, kala į sieną vinį... Uždirbi pats, duok ir kitam uždirbti. Taip sako jie.

- Gerai, padarykim amerikoniškai... - sutiko Albina.

Nors tokios paslaugos kainuoja nebrangiai, jos ten su Jurga Amerikoje patarnautojų be reikalo nekvietinėja. Gal kad įprato spausti centą prie cento... Juk išvažiavo ne ilsėtis, ne pramogauti ir net ne gyventi, o užsidirbti ir pabėgti nuo skurdo. Toks buvo jų planas. Be to, viską juk moka pačios. Atsidūrusi tarp amerikonų, Albina netikėtai pamatė, kad ji – visų galų specialistė, nors to niekada nevertino ir apie tai niekada negalvojo.

To nežino ir kiti lietuviai bei lietuvės. Kol neatsiduria ten, svetimoj šaly, toje masėje labai ribotų žmonių, kurie moka tik vieną vienintelį darbą, vieną vienintelę operaciją. Sugedo arbatinukas – žentas jį meta į šiukšlių konteinerį. Bet juk nulūžo tik laidas, reikia jį truputėlį patrumpinti! „Iš kur jūs viską mokate?“ - stebisi iš Indijos kilęs žentas, keturis kartus magistras. Jam atrodo, kad žmona Jurga ir uošvė – elektrikės. Taip, gal ir elektrikės, tik to nežinojo... Kad pažintum save, kartais reikia nusitrenkti už kelių tūkstančių kilometrų.

Užstrigo užtrauktukas – Jurgos šeimininkai meta džinsus į šiukšlių kibirą. Bet juk reikia pakeisti tik užtrauktuką! Tai labai paprasta, šį darbą norėdama padarys bet kuri lietuvė moteris. „Oho, tu dar ir siuvėja“, - stebisi šeimininkai. Taip, Jurga dar ir siuvėja, ir elektrikė, ir kirpėja... Ir dar daug kas. „Tai tu galėjai gyventi piniguose, - svarsto šeimininkai. - Kam tau Amerika?“

Tikrai – kam? Kodėl nagingas, darbšus, kruopštus, tiesiog skrupulingas žmogus turi trenktis iš savo namų ir bėgti nuo skurdo tarsi nuo prakeiksmo? Kažkada pradėjusi Klaipėdoj savo verslelį, Jurga pasikabino prie lovos įsakymą sau pačiai: „Dirbti 16 valandų“. Poilsiui liko 8 valandos. Taip ji tikėjosi išlaikyti kirpyklėlę ir teikdama dar makiažo paslaugas atsistoti ant kojų. Sykį paskaičiavo: taip ardama, butui užsidirbs po 50 metų. Kam tada jai butas?

Ne, geriau apie tai negalvoti...

Kol iškviesti darbininkai siurbs dulkes, ji pavaikščios po savo Šilalę.

 

Monopolijų Lietuva

Jos Šilalė nedaug tepasikeitė. Tie patys cementiniai šaligatviai, tos pačios žaliuojančios gatvės. Kada miestą, žmogų ar medį matai retai, ryškiau pastebi, kiek jis pasikeitė. Taip gali matyti, ar medis auga, ar ne.

Ir miestai, ir žmonės...

Ryškiausiai keičiasi Vilnius, Klaipėda, pasikeitė netgi Šiauliai, kur ji baigė socialinius mokslus. Aišku, per tą laiką kažkas atsitiko ir Šilalėje.

Parskristi namo, eiti liepomis kvepiančia Dariaus ir Girėno gatve – tai grįžti į praeitį.

Daug ko ji nebesupranta. Palaiko ryšius internetu, internete skaito lietuviškus laikraščius. Nuo Lietuvos naujienų kaip ir neatitrūkusi, bet Lietuva jai darosi vis didesnė mįslė. Gal kad Lietuvą mato rečiau, gal kad žiūri į ją iš atstumo. Kartais pagalvoja: jeigu ta šalis kada nors sumanys parsikviesti atgal išvaikytus savo vaikus, ji turės kurti adaptacijos programas buvusiems Europos, Amerikos ir visų pasviečių gyventojams. Albina palyginti neseniai persikėlė už vandenyno, bet jai irgi gali reikėti psichologinės adaptacijos.

Ne taip lengva grįžti atgal į laiką, kai viską ženklino skurdas.

Štai artėja rugsėjo pirmoji. Dukros laukia su nerimu. Mokykloje joms garantuoti nemokami pietūs. To jos labiausiai ir bijo.

- O Dieve, vėl pietauti su latrų vaikais!

Albina su savo Kazimieru nebuvo latrai, bet niekada neuždirbo daugiau minimalių algelių. Augindami tris dukras, jie savo uždarbiu taip ir neiškopė iš socialiai remtinųjų duobės.

Kodėl? Kodėl dirbdamas negali užsidirbti, kodėl tvarkingai gyvendamas negali prasigyventi?

Kodėl Lietuvos nevykėliai suklesti ten, kažkur toli nuo savo namų – Amerikoj, Airijoj, Anglijoj, Australijoj ar Vokietijoj?.. Kiek ji Amerikoj matė lietuvių, jie visi žydėte žydi. Klesti ir nelegalai, o apie legaliuosius migrantus nėra ko ir kalbėti. Atvykę visi labai greita pajuto: oho, čia galima dirbti ir užsidirbti! Čia gali atsitiesti, pakelti galvą, nusimesti nevykėlio prakeiksmą.

Kodel namuose negali pasijusti žmogumi?

Albina šito niekaip nesupranta.

Eidama Šilale ir stebėdama rūškanus veidus, Albina pasijunta sugrįžusi. Amerikoj to nepamatysi ir vargšų kvartaluose. Amerikonų veidai įvyti kaip limuzinai. Ne visada jie natūralūs, bet ir plastmasinės šypsenos šimtą sykių geriau už tą visuotinį demonstruojamą skausmą, pyktį ar liūdesį. „Mama, grįši atgal nuleista antena“, - išlydėdama oro uoste perspėjo Jurga.

Nėra ko slėpti – slogi aplinkinių nuotaika ją veikia labai depresyviai.

Beveik kaip pavydas.

Pavydas – kita skiriamoji žymė.

Klaipėdiškė Jolita nuėjo atsiimti socialinės paramos. Ji viena augina dukrą ir niekaip neišsikapsto iš socialiai remtinųjų. O visagalė gėrybių dalintoja jau žinojo, kad motina ir viena sesuo dabar gyvena Amerikoj, kad maudosi tenai doleriuose, kad valgo dviem šaukštais ir panašiai... Ir kaip dar žmonės, turėdami tokią turtingą motiną ir tokių turtingų seserų, drįsta eiti į gerbiamą caritą ir prašyti socialinės išmaldos?..

Jolita tas nesąmones turėjo išklausyti nuo pradžios iki galo.

Negi ir be to yra lengva eiti pas šitas ponias malonės?

Kam vargšui pavydėti lazdos?

Albina tai patyrė nuosavu kailiu. Kol gaivino leistgyvę invalidų draugija, kol steigė neįgaliųjų centrą, buvo paprasčiausiai sunku. Bet vos tik pradėjo sektis, vos tik pavyko gauti lėšų keliems invalidų integravimo projektėliams, prasidėjo negeros kalbos. Kam jai tos patalpos? Negi tikrai kažkokiam centrui? Aišku, privatizuos. Arba atidarys savo krautuvę...

Labai nemalonu tas kalbas prisiminti.

Dar tik pirmoji diena Šilalėje, o jos antena, Jurgos žodžiais, linksta žemyn.

Reikia eiti namo. Įdomu, ar jie išsiurbė dulkes?

Darbininkai dulkes buvo išsiurbę.

- Tu žinai, kiek jie paėmė? - paklausė Milda.

- Bene kokį šimtą? - mėgino spėti Angelė. Ji žinojo amerikietiškas panašių darbų kainas, bet gerokai pridėjo, nes Lietuvoje daug kas brangiau.

- Du penkiasdešimt!

Angelė neteko amo. Du penkiasdešimt! Amerikoj už tokią paslaugą mūsų pinigais ji būtų sumokėjus 30 – 40 litų, tikrai ne daugiau.

Kas čia vyksta?

Kažkokios fantastinės, kosminės, ne šito pasaulio kainos – didžiausia šitos šalis mįslė. Vieniems moka absurdiškai mažai, kaip, pavyzdžiui, ūkininkams už pieną mėsą ar grūdus, iš kitų stengiamasi nulupti fantastinius pinigus, kaip, pavyzdžiui, iš studentų už mokslą...

Gal ta firmelė vienintelė visame mieste ir pasijuto visagalė monopolistė? Kaip ir kelios didžiosios monopolijos, kurios tvarko visą šalies gyvenimą ir diktuoja keistas, išgalvotas, protu nesuvokiamas kainas?

Taip, ji vėl namuose, stebuklų šaly.

 

Sustojęs laikas

Ką ji ten daro, Amerikoj?

Tarkime, skambina Augenijai, savo senai pažįstamai.

- Labas, Augenija, ką tu veiki? Maniškiai išėjo į darbus, likau viena namuose, nežinau, kuo užsiimti...

- Puiku! - pasidžiaugia Augenija. - Atvažiuok pas mane, kaip tik verdu arbatą, ką nors prasimanysim.

Ir taip – kasdien. Jos sėdi ir plepa ką nors. Dažniausiai – apie Lietuvą.

- Iš kur tu? - dažnai klausia Augenija.

- Sakiau – iš Klaipėdos krašto...
- O, Klaipėda! - džiaugiasi senoji Albinos draugė. - Aš ten esu krikštyta.
 

Augenija Praleika gimė ir augo Rokiškyje. Kai baigiantis karui kartu su tėvais nuo bolševikų spruko į Vakarus, jau buvo baigusi gimnaziją. Rokiškis liko jos širdyje lyg koks žiburys. Ir dabar kažkokia Augenijos dalis gyvena ne čia, Niudžersyje, bet tenai,. Rokiškyje.

- O, kaip prasigyveno mano rokiškėnai! - apsidžiaugia ji, išėjusi į Niudžersio gatvę. - Pasižiūrėk, Albina, jie visi prisipirko mašinų!

Kartais ji ima stebėtis kokiu aukštesniu Niudžersio pastatu:

- Pažiūrėk, kokia graži Rokiškio bažnyčia!

Taip, su atmintimi Albinos draugei ne kas. Gauna bankų pranešimus apie sąskaitų likučius ir negali atsistebėti:

- Penkiasdešimt, šimtas penkiasdešimt tūkstančių?.. Jie apsiriko! Tokių pinigų neturiu ir niekada neturėjau.

Liūdna žiūrėti, kad prasigyvenęs žmogus užstrigo skurdo laike ir negali pasidžiaugti tuo, ką yra pasiekęs. Kas iš to, kad per visą savo gyvenimą, kaldama centą po cento, ji susikrovė tiek atsargų, kad galėtų pasijusti turtuolė? Kas iš tų sąskaitų, jeigu ji nebegali suvokti, kad tai jos pinigai?

O baisiausia, kad Augenija kartais pamiršta, kaip įsijungti viryklę, ar įsijungė arbatinuką, ar ne...

- Einu, pravirsiu kavos, - pasisiūlo Albina.

- Ne, tu mano viešnia, sėdėk!

- Galėtum kaip viešniai leisti ir man...

Pagaliau jos sulygsta, kad šį sykį ką nors pataisys Albina.

Nuėjusi virtuvėn, Albina pažiūri į viršutinę spintelės lentyną. Krūvelė banknotų... Albina apsidairo, čiumpa pinigus ir neskaičiavusi bruka į rankinuką. Paskaičiuos vėliau, kai grįš į namus.

Pinigų ji čia randa kiekvieną savaitę.

Ne, ji ne vagilė. Šitie banknotai – tai jos alga. O draugystė su Augenija... Visa tai blefas.

Iš tiesų Albina ne draugė, bet prižiūrėtoja. Ji tik vaidina nuobodžiaujančią ponią, seną Augenijos pažįstamą, kuri neturi ką veikti ir vis pasisiūlo į svečius. Suvaidinti tai nėra labai sunku, nes Augenija dažniausiai pamiršta, ką jos plepėjo vakar. Svarbiausia – neišsiduoti, kad ji ne draugė, o prižiūrėtoja.

Tą pasakaitę apie draugystę sugalvojo senutės duktė, kuri ir palieka spintelėj sutartą algą. O kaip kitaip? Senoji Augenija, šita kieta lietuvė, nė už ką nesutiks, kad jai tarsi vaikui reikėtų priežiūros. Ji visada galėjo ir dabar viską gali pati. Na, kartais pamiršta šį tą, bet visa tai – smulkmenos... Beje, ar šiandien jos gėrė kavos?

Pamiršusi tai, ką darė prieš valandą, Augenija regi lyg filme pusės amžiaus senumo vaizdus. Ir dar senesnius... Kaip ji eidavo į Rokiškio gimnaziją arba į bažnyčia, kaip su tėvais paliko namus, kaip blyksint prožektoriams slėpėsi nuo bombardavimų.

- Atvykai iš Lietuvos? - jau kelintą sykį nustemba Augenija. - Tavęs nesulaikė prie sienos?

Senąją pašnekovę sunku įtikinti, kad prie sienos nebėra jokių bolševikų, kad viskas pasikeitė, kad jokia naujiena išvykti į užsienį. Jai vis atrodo, kad čia tebesiautėja kažkie komunistai, kad suvaržyta bažnyčia, kad lietuviai tebegyvena grėsmėj bet kada išbildėti į Sibirą.

Albina pastebėjo keistą dalyką: aname laike užstrigo ne tik sergantieji skleroze, bet ir visa senoji lietuvių migrantų karta. Jie tebekovoja su Lietuvos okupacija, KGB ir kitais vakarykščiais pavojais. Daugybė jų šventai tiki, kad atvažiavo Adamkus ir išgelbėjo lietuvius. Nuo ko? Na, nuo rusų ir dar nuo ko nors...

Senųjų migrantų laikraščiuose mirga straipsniai tų Lietuvos politikų, kurie svaigina save ir kitus Rusijos baime.

- Net kaista, kaip žmonės užstringa laike ir nemato, kad pasaulis labai pasikeitęs, - sako šiandien Albina. - Jie atkakliai nenori ar negali matyti naujųjų grėsmių, kurios daug didesnės ir realesnės, negu visos grėsmės per visas Lietuvos okupacijas. Kuo didesnė grėsmė, tuo maloniau užmerkti akis.

 

Išnykimo grėsmė

 

Iš kiemo parbilda Emilija, Jolitos duktė.

- Močiute, aš dar pabūsiu lauke.

- Pabūk, bene kas atsitiks...

Albinai nesunku spėti, kur gyvens šita anūkė. Tikriausiai – Lietuvoje. Jolita – iš tų, kurie verčiau patylės, pakentės, bet laikysis iš paskutiniosios. Daug šansų, kad ji su savo dukra liks čia.

Jurga – iš tų, kurie savo pasieks bet kuria kaina. Nepasisekė čia su kirpėjos salonu, pasiseks Amerikoje. Kai nuėjo į pirmą klasę, paaiškėjo, kad pirmokų per daug, o Jurga truputį jauna, gimusi lapkričio mėnesį. Vos tik mokytoja pasiūlė eiti namo ir ateiti po metų, Jurga išpykškino: „Tada atiduok ir gėles“. Mokytoja nusijuokė, paliko Jurgą pirmoke... O dabar ji baiginėja magistratūrą Amerikoje. Dirba kirpėja, svajoja atidaryti savo saloną.

Jeigu užsispirs, tikrai atidarys.

Ji turi ir kitą svajonę – grįžti į Lietuvą, parsivežti čia Belą, auginti kaip lietuvaitę. Bela – neutralus vardas, tyčia toks parinktas, kad tiktų ir Lietuvai, ir Amerikai, ir Indijai. Žentas Torūnas – migrantas iš Indijos, bet jis sutiktų gyventi Lietuvoje. „Čia tokia graži gamta“, - sakė atvykęs.

Bet... Ar užteks jėgų grįžti atgal į pasaulį, kurio negali suprasti protu? Kur dirbsi daigiau, o gausi mažiau arba visai nieko negausi? Kur vėl tave pastatys į nevykėlio vietą?

Jaunėlė Milda irgi niekur nenori važiuoti. Šiauliuose baigė kolegiją, Vilniuje dirba stomatologo padėjėja. Norėtų būti pati stomatologė, dairosi į medicinos universitetą... Ko gero, išvažiuos ir ji.

Logiškai galvojant, jai irgi laikas važiuoti. Jeigu nori bakalaurės diplomo. Dabar, kai Lietuvos valdžia panaikino nemokamą mokslą, jai čia šanso tikriausiai nebus. Milda jau pažiūrėjo būsimas semestrų kainas ir susiėmė už galvos: ne, tai neįmanoma!

O Amerikoj būtų įmanoma. Ten ji galėtų dirbti ir mokytis. Jau buvo nuvykusi, dirbo šiek tiek stomatologo asistente, visai neblogai sekėsi. Be to, ten mokslas gerokai pigesnis – visai ne tos fantastinės kainos...

Jeigu turi bent kiek gabumų ir sieki ko nors, tau bus sudarytos sąlygos. Ten, svetimojoj Amerikoj, o ne čia, tavo tėvynėje. Šičia daroma viskas, kad kuo daugiau ir daugiau žmonių išvyktų dirbti kitiems.

- Tai yra didžioji grėsmė, - sako Albina. - Juk per visas migracijas ir okupacijas Lietuva neprarado tiek žmonių, kiek jų išvyko per paskutiniąją laisvąją bangą!

Prakalbus šita tema, Albinos veidas pasidaro liūdnas. Gyvenant tai čia, tai svetur, būnant nuolatiniam migrantų sraute, ateitis neatrodo labai aiški. Dabar po pasaulį išblaškyta jos šeima, paskui migrantų sraute ištirps visa giminė, paskui... Net nesinori kalbėti. Jeigu viskas taip eis ir toliau, pasaulis išsidalys šią darbščią ir gabią tautą kaip gerą ir pigią prekę.

Albina neklausia, kodėl niekas nieko nedaro.

Jai keista: kodėl šitos grėsmės niekas nenori matyti?