Jums tik atrodo, kad dangus yra aukštai. Pažiūrėkit į šitą nuotrauką - jis labai žemai. Sakyčiau - netgi giliai.

Vaizdas ir vaizdinys
Daugelis sako, kad jo nėra. Bet nesvarbu - šį straipsnį gali skaityti ir jie. Tai nepakenks nei tikinčiųjų, nei ateistų įsitikinimams, o suprasti mintį turėtų visi. Mat kalbėsime ne apie "tikrą" Dievą ir nesileisim į svartymus, ar jis "yra" ar "nėra". Kalbėsime tik apie vaizdinį, kuris kyla mūsų galvoj.

Jeigu vartojame žodį, tas žodis mums kažką reiškia. Kai sakome "ragana", turim kažkokį raganos vaizdinį. Nebūtina tikėti, kad yra raganų ar vaduoklių - vis tiek laikom savo galvoj ir vaiduoklio, ir raganos įvaizdį. Apie tokius pabaisas galvoti gal ir nėra labai malonu, kaip ir apie zombį vampyrą, o štai dručkis Karlsonas, kuris gyvenma ant stogo - visai malonus tipas. Galvojant apie šitą smaližių, nejučiom veide atsiranda šypsena.

Taigi vieni vaizdiniai gąsdina, o kiti ramina, džiugina.

Dievo vaizdinys irgi negali neveikti.

Beje, reikia vaizdą skirti nuo vaizdinio. Vaizdą matai pro langą ar priešais save, o vaizdinys atsiranda tavo galvoj. Aš niekada nemačiau "tikro" Karlsono, kuris gyvena ant stogo, bet puikiausiai įsivaizduoju, kaip jis užuodžia tortą ir jau žiūri pro langą devintame aukšte.

Pasakyk, koks tavo Dievas...
...ir aš pasakysiu, koks tu. Bet jeigu paklausčiau būrio žmonių, koks yra "tikras" Dievas, prasidėtų beprasmiški ginčai. Vienas sakytų, kad jis yra griežtas, teisingai baudžiantis, kitas tvirtintų, kad geras ir gailestingas, kuris ne baudžia, bet myli... Šventųjų knygų studijos nedaug tepadės. Biblijoj irgi norėdamas rasi vietų, kur Dievas žiaurus, pavydus ir kerštingas, bet rasi dar ir tokių, kur jis nepaprastai taikus, gailestingas ir mylintis. Tai tarsi vaivorykštė su visomis spalvomis. Todėl diskusijas apie "tikrąjį" Dievą paliksim teologams ir ateistams, o mes atsirinksim kiekvienas savo spalvas.

Kaip jas rinksimės? Kokiu principu?

Seniai pastebėta, kad Dievo paveikslas, kuris ima formuotis labai anksti, priklauso ne tik nuo tėvų pasakojimų apie griežtą ar gerą dėvulį, bet ir nuo pačių tėvų poveikio. Jeigu šeimoje siautėja žiaurus ir valdingas tėvas, vaikui susifirmuos labai panašus visagalio ir nenuspėjamo Dievo paveikslas. Skrupulingi tėvai, baudžiatys vaiką dėl kiekvienos smulkmenos, užaugins tokį pat taisyklių žmogų, kuris Dievą suvoks kaip beširdį buhalterį, kuris skrupulingai veda tavo gerų darbų ir nuodėmių balansą - taip skrupulingai, kas nepraslysta nė vienas blogas darbelis, žodis, netgi - mintis. O atlaidūs, geraširdžiai tėvai suformuos vaikui tokio pat geraširdžio ir atlaidaus Dievo paveikslą.

Linksmo ir visą atleidžiančio senučio auginamas anūkas pradės įsivaizduoti, kad ir Dievas yra toks pat geras pokštininkas, kuris čia pat užmiršta visas tavo išdaigas. Užtat nenuspėjamoj aplinkoj augančio vaiko Dievo paveikslas gali išeiti toks baisus ir šizofreniškas, kad vaikas jį visomis galiomis neurotiškai neigs. Verčiau jis sakys: ne, ne, nieko tokio nėra!

Pakalbėjus su žmogumi apie jo suvokiamą Dievą, galima nemažai sužinoti apie jo vidinį pasaulį ir net psichologines traumas.Yra netgi sukurta psichopterapija gydyti sielos žaizdas, negailestingo ir žiauraus Dievo apveikslą keičiant į mažiau pavojingą. Ji turi didelį minusą - tinka tik tikintiesiems, tiems, kurie savo asmeninį Dievo vaizdinį laiko "tikru".

Mums užtektų daug paprastesnio būdo. Kiekvienas galim išspausti naudos iš asmeninio Dievo įvaizdžio, labai nesukdami galvos, ar jis "tikras", ar ne.

Tavo pasaulio centras
Pirmą sykį apie šį metodą išgirdau prie kokius 15 metų, kai nusprendžiau keltis iš alkoholio balos, bet vis nesiryžau. Tada dar nežinojau, kad užduotis daug lengvesnė, negu įsivaizduoju, kad tai viso labo vertybių klausimas, o ne kažkokia "liga". Viskas atrodė baisiau.

- Gali būti, pats vienas tos užduoties neįveiksi. Arba tau atrodo, kad neįveiksi, - sakė man psichologas, jau nugalėjęs savo alkoholizmą. - Viena tavo pusė dar traukia atgal į aludę, o kita mėgina priešintis. Jėgos apylygės. Anos pusės tu nelabai nutempsi, nes protas, susidūręs su jausmais ir potraukiais, paprastai nusileidžia.

Tai ką daryti? Iš kur gauti didesnės jėgos? Aš to nežinojau.

- Mėgink kreiptis į kažką už save didesnio, - patarė psichologas. - Tai gali būti Dievas, Gamta, Buda, Jėzus, Kosmosas, kažkoks Visko Kūrėjas...  Aš nežinau, kas tai galėtų būti. Susirask pats.

Ta mintis man nuskambėjo keistai. Vietoj terapijos jis siūlo kažkokią religiją?

- Aš tau nesiūlau religijos, - įspėjo psichologas. - Religija - tai jau ne mano reikalas. Aš tesiūlau susitelkti ties tokia jėga, kuri tau galėtų padėti. Ties tokiu centru, apie kurį sukasi viskas.

Neužsiimdavau jokiomis maldomis, o apie meditaciją turėjau labai mažai supratimo. Dievo paveikslas man buvo kažkoks išskydęs ir prieštaringas. Jis galėjo būti kažkokia gera ir tyli jėga, na, kaip mano senutis, pas kurį vaikystėj ką nors iškrėtęs bėgdavau prieglobsčio, bet galėjo būti ir labai įkyrus kaip davatka tetulė, gyventi niūrioje bažnyčioje, sekmadieniais versti kankitis kelias valandas parklupus ant kelių, klausytis ilgų nuobodžių liurlenimų ir prikvėpuotoj žmonių pilnoj bažnyčioj dvokti šlykščiais smilkalais. Negi šitoks paveikslas galėtų padrąsinti?

Visgi toje makalynėje tarp išblėsusių vaiduklių, juokingų velniukų, nutukusių angelų ir kitų kvailokų būtybių, kuriomis pasitikėti nebegalėjau, man pavyko surasti vieną labai ryškią Personą, nepaprastą Asmenybę, kuri atkakliai tvirtino: nieko baisaus, tu nugalėsi. Tikėk manimi, ir tu pasikeisi, atgimsi kitas žmogus, o ką padarei ne taip, išnyks su vakarykšte diena. Aš iškart patikėjau ir nuėjau su juo - per kelias dienas atsikračiau alkoholio,  po to - cigarečių, nesunkiai įveikiau nerimą ir pasiekiau stabilią ramybę. Man atrodo, tai gali kiekvienas.

Tikriausiai pastebėjote, kad čia atsirado žodis "tikėk". Na taip, savaime suprantama: jeigu nori pradėti darbą, turi tikėti, kad pasiseks. Jeigu nori išmokti pamoką, turi tikėti mokytoju. Nieko daugiau šis žodis mano tekste nereiškia.

Savo centro beieškant
Esu tikras, kad tuo metodu naudojasi daugelis, tik mažai kas apie tai kalba - per daug intymu. Jis paremtas žmogaus savybe suasmeninti viską, ką mato, patiria, žino.

Žmogus puikiausiai suasmenina gyvus padarus ir negyvus daiktus, netgi abstrakcijas, tokias, kaip matematika, teisingumas arba tėvynė. Jis gali "įsimylėti" tėvynės abstrakciją (kitiems netgi atrodo, kad tai - ne abstrakcija), o teisingumą suvokti kaip iš tiesų pasaulyje veikiančią jėgą, savotišką burtininką, kuris įgyvendina savo įstatymus. Metaforos bei kiti poetiniai įvaizdžiai - irgi iš mūsų gebėjimo suasmeninti daiktus bei reiškinius.

O jei suasmeninsim Gamtą? O jeigu - visą Pasaulį, Visatą, Būtį, Lemtį?.. Ar tai - ne tas pats vidinio pasaulio Centras, apie kurį rikiuojasi visos kitos mūsų vertybės? Kai kurie terapeutai tą centrą siūlo vadinti Pasąmone. Tikriausiai tai nesvarbu. Budistas gali vadinti Buda. Kad būtų mažiau prieštaringų atspalvių, mes pavadinsim Asmeniu arba Persona,  bet kiekvienas galit vadinti savaip.

Jeigu kam nors atrodo, kad jis nemoka kalbėtis su savo vidaus Persona, tai tik todėl, kad pamiršo. Vaikystėje ne tik mergaitės, kartais ir berniukai kalbėdavome ir puikiausiai sutardavome su lėlėmis. Žaisliniai šautuvėliai mums šaudydavo kaip tikri, o mašinytėse sėdėdavo įsivaizduoijami vairuotojai ir mums pasakydavo, kad "autobuse vietų nėra". Tiesa, juos pavykdavo įtikinti, kad reikalas itin skubus, ir jie mus įleisdavo, bet "paskutinį sykį". Daug kas vykystėje esame turėję kokį pliušinį šuniuką ar meškiuką, su kuriuo atsisveikinę užmigdavome vienoje lovoje. Kartais tas pliušinis draugas mus dar geriau suprasdavo ir užjausdavo, negu mama.

Vaikams šie draugai ir pašnekovai atrodo visai "tikri", augant "tikrumas" pamažu ima blėsti. Bet nemanau, kad jis išnyksta visai. Mes galime mintimis pasikalbėti su savo tėvais, vaikais, draugais ar mylimaisiais, kurių šalia nėra. Kai reikia, puikiausiai pasikalbame ir "patys su savimi". Mat kai mintys įgauna verbalinę išraišką, atsiranda reikalas kam nors jas adresuosti - juk žodžius visada sakom kam nors kitam. Tikintiesiems lengviau - jie gali kalbėtis su vvisokiais paveikslėliais ar alaviniais žmogiukais, visiems kitiems vidinis pašnekovas gali būti ne toks ryškus ir "tikras".

Abejonė dėl "tikrumo" ir "netikrumo" gali kilti dažnai, todėl būtų pats laikas apibrėžti "tikrumo" ribas. Su vidinio pašnekovo "tikrumu" yra kaip ir su laime. Jeigu jums atrodo, kad esate laimingas - iš tiesų taip ir yra. Jeigu atrodo, kad esate linksmas, tai jums iš tiesų linksma! O jeigu atrodo, kad vidinis Asmuo jums sako kažką ir nuramina, vadinasi, taip ir yra! Jis nuramino, paguodė, padrąsino.

Dabar pamėginkime praktiškai.

Susitikimas su seneliu

Jeigu turite laiko, dabar pat galite atlikti vieną nesunkų pratimą, kuris padės atgaivinti pamirštus įgūdžius rasti savo pasaulio centrą. Greit ir paprastai susitiksi su labai geru žmogumi, kuris gyvena pačiame tavo pasaulio centre. Eiti niekur tau nereikės. Gali sėdėti, kur sėdi, arba gulėti, jeigu guli. Svarbu, kad netrukdytų niekas ir neblaškytų dėmesio.

Ko gero, būtų geriau užsimerkti ir prisiminti kokį  nors gražų, mielą vaizdą. Tai gali būti koks nors jaukus gamtos kampelis, kur pasiliktumei vienas, gali būti ir filme arba paveiksle matytas vaizdas. Tai nesvarbu. Svarbu, kad esi saugus ir vaikščiopji vienas. Štai tu prieini upelį ar griovį, už jo - dar gražesnis, bet nematytas ir nelabai aiškus vaizdas. Daug negalvojęs šoki per jį ir atsiduri ten, kur dar nesi buvęs. Šitiek gėlių! Kaip jos skaniai kvepia. Atrodo, tarsi girdėtum dūzgiant bites. Apsidairai. Juk tai - miško aikštelė. Visai nemaža aiškštė, didelė pieva, pilna lauko gėlių. O ten, ant kalvelės - trobelė. Iš jos išeina žmogus ir pamojuoja tau. Tu drąsiai eini link jo, o jis - link tavęs. Tu matai, kad tai - geras žmogus, tarsi kažkur matytas. Aš nežinau, gal jis kažkuo panašus į tavo gerą ir išmintingą senelį, jeigu turėjai tokį, gal į tėvą, gal į visai nematytą labai gerą ir išmintigą žmogų. Gal tau ir keista, bet jis pažįsta tave ir labai apsidžiaugia, kad atėjai. Klausia, kuo galėtų padėti. Susėdate ant kokio kupsto ar kelmo ir kalbatės. Susakai viską, kas guli tau ant širdies. Kalbatės neskubėdami. Juk laiko yra. Tu lauki, ką tas išmintingas žmogus tau pasakys. Abu sėdite tyliai. Klausaisi, ką sako tas geras žmogus. Paskui atsisveikinat, prieš tai susitarę, kad būtinai dar susitiksit.

Pas šitą savo išminčių dabar galėsi nueiti jau bet kada, be mano pagalbos. Gali būti, pirmą sykį jis nieko tau nepasakė, bet tai irgi svarbu. Gal jis  nori pats pagalvoti, gal laukia, kad pasakytum kažką daugiau?

Aš manau, išsiaiškinsit patys. Tai tik pradžia, pažintis dar tik prasideda. Svarbu, kad dabar niekada nebebūsi vienas - net ir pačią juodžiausią vienatvės valandą. Susitikit dažniau. Tokie susitikimai man buvo lemtingi ir pakeitė visą gyvenimą.

Apie tai, kas tas senelis, ir ko galima laukti iš jo, bus kituose straipsniuose.