- Norėčiau ir aš gyventi sodyboj, - sako ji. - Bet ne tokioj, kaip tavo.

Na, tai savaime suprantama - mano sodyba prasta. O kokia būtų gera?

- Norėčiau gyventi tokioj džiunglių sodyboj, tokioj be civilizacijos priemaišų.

Vakare išeiname pasivaikščioti. Vedu į džiungles, gruntiniais kaimo keliukais, kad būtų kuo mažiau civilizacijos priemaišų.

- Kodėl Žemaitijoje nėra asfaltuotų kelių? - netrukus pasipiktina ji.

Šunkeliukas pasibaigė, prasidėjo asfaltas.

- Petrai, gyventi kaime ir ant asfalto, yra tas pats, kaip ir mieste. Kuo Vilniaus asfaltas blogesnis už kaimo asfaltą? Kas gero iš tokio kaimo?

Taip ji ėjo žeme, draskoma prieštaravimų.