Kaltinėniškis Ipolitas Navickas pasitrankė metus Norvegijos keliais, sugrįžo atostogų ir dabar svarsto: važiuoti atgal ar nebevažiuoti? Tiek, kaip tenai, jis čia niekada neuždirbs. Bet ir šitokio streso, kaip ten, jis irgi niekur nematė. Į galvą norom nenorom ateina mintis: kam visa tai?..

Tokia ir kitokia Norvegija

Metai vilkiko kabinoje nėra mažai. Truputį daugiau, nei metai... Išvažiavo pernai vasaros pabaigoj. Tada ir Norvegijoj dar buvo viskas gražu. Žali kalnai, nuo jų trykštančios upės, keliuose - turistų vilkstinės. Prie pat kelio - didžiaragiai briedžiai. Kiek nori, tiek fotografuok.

Bet jis turi tik kelias nuotraukas, kuriose pro kabinos langą užfiksuoti kalnų peizažai. Kodėl tik tiek?

- Aš jų tiek prisižiūrėjau - dar vešiuos mano?..

Oho! Po metų nebesinori gražiosios Norvegijos? Emigranto duona taip greitai apkarto? Ipolitas pataiso: jis joks emigrantas. Jis Lietuvos gyventojas, dirba vienoj Lietuvos įmonėj, kuri užsiima tarptautiniais pervežimais. Kelionės per Norvegijos kalnus - tai tik komandiruotės.

Diena iš dienos - ta pati kabina. Čia dirbi, čia ir miegi. Iš pradžių buvo vilties, kad Andrius kartais pavairuos už jį. Juk ne svetimi, juk vienoj kabinoj tėvas su sūnumi. Jeigu sunku, jeigu pavargsi - sūnus pakeis. Bet ta mintis labai greitai išlakstė jiems iš galvų. Įsidėtų Andrius į tachografą tėvo kortelę ir vairuotų už jį, bet juk nufilmuos vaizdo kameros. Už tokį pažeidimą baudos nežmoniškos.

- Aš jos nemokėjau, bet girdėjau, kad gali būti iki dešimt tūkstančių. O dešimt tūkstančių - tai pusantro mėnesio darbo!

Jie išvažiavo ne tam, kad mėtytų pinigus.

Norvegijoj visi viską filmuoja ir fotografuoja. Vasarą keliai pilni turistų. Pamatė prie kelio briedį - nepravažiuos. Jis turi sustoti, nusifilmuoti ateičiai. O tu didžiuliu vilkiku prasilenk pro jį. Kartais kalnų keliuose tiek vietos, kad turi nulankstyti veidrodžius - tik taip du vilkikai prasilenks vienas pro kitą. O laikinių žvėrių pilna visur. Briedžiai - po vieną, po du, tokie pilki elniai - didelėmis bandomis. Iš pradžių viskas atrodo gražu ir miela. Bet žvėrį nutrenksi - būsi pats kaltas. Juk ženklas įspėjo - žvėrys. Štai briedis kalnų kelyje paslydo. Suklupo, šliaužia po po ratais, bet pasikelti negali. Rugsėjo pabaigoje kalnuose gali aptikti tokio ledo, kad ir vilkikas vos išsilaiko ant kelio, nors ratai apdėti grandinėmis. O briedis ant kojų grandinių neturi!..

Šiaip taip pavyko sustoti. Pravažiuoji pro tokį, imi galvoti: geriau jų visai nebūtų. Ir tų vingiuotų kalnų keliuku, kurie turistus taip žavi.

Ipolitas būtų turistas - tikriausiai ir jis filmuotų, žavėtųsi. Sėdint turizmo firmos autobuse ir žiūrint pro langą būtų kur kas maloniau. Tą pačią Norvegiją turistas mato kitaip.

- Sykį užstrigom kely, negalim įlipti į kalną. Prišoko turistai, filmuoja, fotografuoja. Mums - vargas, jiems - pramoga, geras vaizdelis!

Ir taip po metų išsisklaidė Norvegijos rojus?

- Ne po metų, po dviejų savaičių!.. - juokiasi Ipolitas.

Didysis Brolis mato ir padeda

Sunku priprasti, kad tave kabinoj filmuoja. Ipolitas prie to iki galo taip ir nepriprato. Visa tavo kelionė, kiekvienas judesys ir žodis įrašomi į kompiuterio atmintį. Ar nosį krapštaisi, ar dar ką nors... Paburnosi ką nors prieš darbdavius - kiekvienas žodis bus įrašytas. Niekada negali žinoti, kada ir kur toks žodis gali nueiti.

Lietuvoj sėdinti tavo valdžia mato vilkiką kaip taškelį žemėlapyje. Valdžia stebi, kaip tu judi maršrutu, bet nei girdi tavęs, nei mato. Išgirs ir pamatys, kai sugrįši namo ir parveši tachografą su visais įrašais. Didysis Brolis nebus praleidęs nė vienos smulkmenos. Kai išjungi variklį, tik tada jis užmerkia savo budriąją akį.

- Turiu pasakyti, suknistas jausmas, - prisipažįsta vairuotojas.

Tačiau Didysis Brolis kartais gali išgelbėti. Jeigu ne budrioji akis, jie su Andriumi tikrai būtų turėję bėdos. Gal ir visi tarptautiniai maršrutai būtų jau pasibaigę...

Tai buvo netikėtas konfliktas su norvegais vairuotojais. Važiuodami suktu kalnų keliu, į olą atsitrenkusį norvego vilkiką jie pamatė iš tolo. Vairuotojas ant kelio buvo pasidėjęs raudoną statybininko šalmą - matyt, neturėjo avarinio ženklo. O pats laukė pagalbos. Jie pamažu prasilenkė pro jį ir nuvažiavo toliau - čia nėra mados stovinėti siauram kelyje ir eiti smalsauti. Jeigu bėda, vairuotojui turi padėti avarinė tarnyba.

- Nuvažiavom apie 30 kilometrų, kai mums skersai kelio sustojo kažkokia fura, - pasakoja Ipolitas. - Supratom - mus užblokavo tyčia. Dar prisistatė lengvasis automobilis. Tai buvo norvegų vairuotojai. Labai pikti, vienas šaukė net apsiputojęs. Girdi, mes aną jų draugą nustūmėm nuo kelio ir nesustoję pabėgom iš įvykio vietos. Pasirodo, viską užtaisė tas į olą atsitrenkęs vairuotojas. Jis užsirašė mūsų firmos pavadinimą ir priekabos numerį. Girdi, per mus jis turėjo trenktis į olą, bet pamatė pro veidrodėlį, kaip mes nutolstam. Tikras genijus, kad gali veidrodėlyje įsiminti atbulus skaičius ir raides. Bet ką tu pasakysi įtūžusiems to suskio draugams? Jis gi paskambino jiems telefonu ir suvertė mums savo bėdą. Jis turi likti nekaltas, o mes atsakyti už jį. Prieš keletą metų vienam mūsų firmos vairuotojui jau buvo taip atsitikę, ir jis liko kaltas. Juk ten, Norvegijoj, tu esi svetimas. Tu svetimkūnis, į tave ir teisme žiūrės kaip į svetimkūnį. Kaip tu vienas įrodysi savo teisybę? O mes galėjom įrodyti!

Jie įjungė kompiuterį ir norvegams parodė įrašą. Tie išsprogino akis. Jie net neįtarė, kad viskas filmuojama.

- Nau problem, nau problem! - pradėjo sakyti. Netgi tas, kur labiausiai putojosi, ir jis pasidarė draugiškas. Jis gi pamatė, kaip lietuviai pravažiavo pro olon jau įsirėžusį norvego vilkiką. Kameros nufilmavo viską - jos filmuoja ne tik kabiną, vairuotojus, bet ir visą kelią, viską, pro ką pravažiuoja vilkikas. Tam ir pastatytos. O pastatė tada, kai atsitiko bėda anam lietuviui vairuotojui.

Nufilmuotas liko ir pats konfliktas su kelią pastojusiais norvegais vairuotojais.

- Mes paskambinom savo valdžiai, viską pranešėm ir buvom labai pagirti. Net premiją gavome! - džiaugiasi Ipolitas.

Tai visai neblogai budrioji viską matanti Didžiojo Brolio akis?

- Kai bėda, gal ir neblogai, - sutinka Ipolitas. - Bet pasigirdo kalbų, kad tokiu filmavimu pažeidžiamos žmogaus teisės. Kai kuriose Europos šalyse tas reikaliukas pradėjo strigti. Juk kameros filmuoja ne tik savo vairuotojus, bet ir viską aplink. Ir tai daro be įspėjimo!

Skundikų kraštai

Pakeliui į Stokholmą Ipolitas pro veidrodėlį pamatė, kad prie vilkiko prisikabino švedų policininko motociklas. Jis vilkosi iš paskos gerą galą, paskui aplenkė ir liepė sustoti aikštelėje. Ten jau laukė mobilusis kontrolės punktas.

- Ką vežat?

- Norvegų lašišą.

Tai buvo įprastas krovinys. Iš Norvegijos salynų jie lašišą paprastai veža į švedų miestus. Patys tokios žuvies nė neuostė. Per brangi.

- O, lašiša - gerai! - šypsosi švedų policininkas, bet nieko gero iš jų šypsenos nelauk. Norvegijoj irgi visi šypsosi. Visi pareigūnai ten ypatingai mandagūs. Šypsosi, bet protokolą rašo.

Kur problema? Ipolitas nemoka angliškai, aiškintis pamėgino Andrius. Pasirodo, policija sužinojo, kad iš jų priekabos laša kažkoks skystis. Tai buvo paprasčiausias vanduo. Šaldytuve atitirpo ledai, pradėjo varvėti. Policininkas linguoja galva: joks kriminalas, jokia problema! Bet kad sustabdė, tai viską patikrins.

Eina aplink priekabą, tikrina šaldytuvą. Žinoma, nieko neleistino. Bet kažkas vienam pareigūnui užstrigo, jis kviečiasi kitus, rodo kuro baką. Ne patį baką, bet antspaudą. Lietuviškos firmos vilkikų kuro bakai užantspauduoti. Švedų pareigūnai negali suprasti - kam? Nuo vagių? Bet negi nuo vagies apsaugos kažkoks laidelis?

- Švedai negalėjo suprasti, kad kuro bakas antspauduojamas nuo mūsų pačių, nuo vairuotojų. Na, kad mes nevogtume kuro... O mums buvo keista, kaip jie sužinojo apie tą varvantį vandenį. Iš kur? Pasirodo, kažkas paskambino, pranešė. Jeigu iš vilkiko priekabos bėga skystis, vadinasi, netvarka. Reikia pranešti policijai. Tas pats ir Norvegijoj. Ten irgi bet kada gali būti apskųstas, - pasakoja vairuotojas. - Bet aš juos supratu. Tokių svetimkūnių, kaip mes, ten gyvas velnias. Jie turi nuo mūsų gintis. Todėl nuolatos stebi ir skundžia.

Norvegai perka spynas

Ipolitas girdėjo legendų, kad anksčiau Norvegai nerakindavo savo namų. Jie net spynų neturėjo. O dabar perka pakabinamas ir rakina. Aplink - vieni emigrantai. Gal tik patys šiauriausi rajonai, kur vasarą nenusileidžia saulė, liko nenusiaubti svetimtaučių. O pietinė Norvegija labai marga. Čia susimaišė kalbos, rasės, kultūros. Patiklesnis, žioplesnis tokioj makalynėj visada pralaimės.

- Nori, papasakosiu, kaip pavogti norvego dviratį? - klausia Ipolitas. - Pats niekada nevogiau, bet apie tai sklando tokia emigrantų tautosaka...

Pasirodo, anksčiau norvegai dviračių net nerakindavo. Jeigu nerakina trobos, tai kur tau rakins dviratį? Numetė prie parduotuvės į krūvą, nuėjo kažkur. Žodžiu, visa krūva nerakintų dviračių. Kurį norį, tą išsirink. Kai kurie emigrantai taip ir darydavo. Juk ne visi važiavo į Norvegiją dirbti. Vieni - dirbti, kiti - pasirinkti blogai padėtų daiktų.

Dabar taip nebėra. Dabar norvegai perka spynas ir užrakina. Bet atėjūnai vagys sugalvojo gudrybę.

- Paprasčiausia yra norvego dviratį užrakinti savo spyna. Užrakina vagis ir sėdi kur nors, stebi, kas bus. Ateina norvegas, atsirakina savo spyną, net važiuoti negali. Žiūri - kita spyna įkabinta! Ką jam daryti? Reikia eiti kur nors, susirasti kokį įrankį, nudaužti tą svetimą spyną. O kol norvegas nueis, kol ką suras, atsirakink savo spyną ir važiuok sveikas!

Iš Norvegijos į Lietuvą iškeliavo daug valčių variklių. Vogtų, žinoma. Apie tas vagystes irgi sklando legendos. Štai ateina vagis prie jūros, valtis stovi su varikliu. Ir nerakinta, žinoma! Bet variklis senas. Kam vagiui toks? Kiek už jį gausi Gariūnų turguje? Reikėtų naujo. Vagis nukabina seną variklį, meta į vandenį. Kitą dieną ateina norvegas - variklio nėra! Kaip jis be variklio? Eina, nusiperka naują. Ir palieka, žinoma, vėl nerakintą. Ateik ir pasiimk.

- Dabar taip nebėra, - sako Ipolitas. - Dabar jie rakina ir valtis, ir variklius. Ir tokias blakes įtaiso, kurias fiksuoja kosminiai palydovai. Parsiveši tokį variklį į Lietuvą - šieno kupetoj ras... Tiesą sakant, žymėto daikto nepraveši pro sieną. Taigi norvegai ginasi. O ką jiems daryti? Iš kur jie žino, ar aš atvykau dirbti, ar tik pasirinkti daiktų?

Jūroj streso mažiau

Ipolitui jokia naujiena nusitrenkti į kitą pasaulio galą. Kažkada, pačioj Lietuvos pradžioj, jis atsidūrė prie Mauritanijos krantų žvejoti žuvies. Ne kaip turistas, bet su žvejybos laivu.

Tai buvo pirmasis privatus žvejybos laivas, išplaukęs su Lietuvos vėliava. Vos tik paliko tėvynę, gavo telegramą, kad pasikeitė pinigas. Tada tuos zuikiukus ir meškiukus pakeitė litas. Žodžiu, pati pradžia, kai tos Lietuvos dar niekas nežino, o joj pačioj vis nėra tvarkos.

Štai jis dirba antruoju laivo virėju, turi vyrams ką nors sugalvoti pietums. O galvoti labai nėra iš ko. Po žuvies apsaugos patrulių neliko sviesto, paukštienos ir jautienos. Patrulis neėmė tik kiaulienos.

- Kriu kriu nau! - purtė galvas juodaodžiai pareigūnai. Jie musulmonai, kiaulienos į burną neims. O visa kita - duok šen! Nenori - gali neduoti. Tada jie lįs į triumus, tikrins, kokią pagavai žuvį. Ir, žinoma, ras tokios, kurios negalima gaudyti. Baudos nežmoniškos.

Ar ne geriau atiduoti sviestą, sūrius, paukštieną, jautieną?...

Maisto atsargas galima būtų pasipildyti kokiame nors užsienio uoste, bet reikia, kad laivo šeimininkas pravestų pinigus. O pinigų nėra. Sako - vėluoja. Iš kur tu žinai, ar jie iš tiesų vėluoja ateiti bankų kanalais, ar šeimininkas išlaidauti nenori? Tu jūroje mažas ir nesurasi teisybės. Kaip nori, taip sukis.

Kur buvo sunkiau - Norvegijoj ar prie Mauritanijos?

- Aišku, Norvegijoj! - sako buvęs jūrininkas. - Juk vandenyne nereikia laviruoti pro olas, nereikia bijoti nuslysti bedugnėn ir niekas tavęs nefilmuoja!

Vis dėlto antrarūšiai

Andrius sušlubavo viena koja. Vaikystėj turėjo traumą, o dabar atsinaujino skausmas. Vos nuėjo iki tualeto kitame aikštelės gale. Pamatė vienas vairuotojas, atsinešė kažkokio tepalo. Atsmaukė savo kelnių kišką, rodo randuota kelėną, aiškina:

- Basketbal!..

Suprask - jis irgi kažkada žaidė krepšinį, irgi susižalojo koją, dabar ją tepa šiuo tepalu. Siūlo pasitepti ir Andriui.

Kitą dieną, jau išvažiuojant, jis vėl prisistatė, vėl atnešė tepalo, įdėjo dar į kelionę. O juk visai nepažįstamas.

- Bet jis ne norvegas, - sako Ipolitas. - Tai buvo vengras.

Norvegas nebūtų padėjęs?

- Negaliu sakyti, kad norvegai tokie blogi. Vienas mūsiškis per kelio nelygumus susipjaustė baką, važiuoti toliau negali. Pamatė toks norvegas, leido įsukti į jo kiemą, paskambino savo sūnui, tas atvažiavo, atsivežė suvirinimo aparatą, padėjo susitaisyti. Ir nė cento nepaėmė! Bet tai buvo ne vairuotojas. - pabrėžė Ipolitas. - Tai buvo kažkoks pašalinis norvegas.

O su vairuotojais norvegais sutarti sunkiau?

- Taip, daug sunkiau. Atseit, jų duoną atimame, jų darbo vietas užimame... Bet, girdėjau, anksčiau jie tų prastesnių maršrutų visai nenorėjo, palikdavo tokiems svetimkūniams, kaip mes. O dabar, kai darbo rinka šiek tiek sumažėjo, norvegams būtų gerai ir tie prastesnieji maršrutai. Bet ten dirbame mes. Juk mes pigesni.

Ar daug pigesni lietuviai?

- O taip! Norvegai iš mūsų juokiasi. Per žiemą jie du tris sykius keičia minkštesnes žiemines padangas, mes - vieną sykį. Jie ir gauna daugiau. Kalbėjau su tais vairuotojais, kurie dirba ne lietuviškoj firmoj, bet tiesiai norvegui. Per mėnesį jis uždirba 18 tūkstančių, mes su visais komandiruotpinigiais - 6. Išeitų, mes antrarūšiai. Na, jeigu tris kartus, tai gal trečiarūšiai? Net nežinau... - traukia pečiais tolimųjų reisų keliautojas.

Kaltinėniškiai buvo įpratę, kad Ipolitas Navickas jiems keičia automobilių padangas. Išvažiuodamas dirbti Norvegijon, jis paliko verslą ir užrakintas dirbtuves. "Nepardaviau įrangos, nors buvo norinčių pirkti, - sako šeimininkas. - Štai viskas yra, aš bet kada galėčiau sugrįžti."