Kategorijos:
Jie verkia, nors nieko blogo neatsitiko. Iš džiaugsmo juokiasi, nors džiaugtis nėra ko. Jie gali drebėti iš baimės, nors realios grėsmės - nė kvapo. Jie gali jaustis kalti, nors nepadarė blogo, o po tariamo atleidimo pajusti fantastišką palengvėjimą.
Apgaulingos emocinės būsenos - mažai tirtas dalykas. Užtat nuo senų senovės manipuliatoriai žino, kaip jas sukelti.
Tokias būdenas lengviausia kelti minioj, bet įsigalėjus žiniasklaidai, ypač - televizijai, galima veikti žmones ir jų namuose.
Atsimenu, kaip jie apsipylė ašaromis, kai Romoje mirė vienas nukaršęs senukas, kurio jie nei matė, nei pažinojo. Jie degė ant palangės žvakes, skambino ir užjautinėjo vieni kitus, lyg būtų praradę tėvą ar kokį labai artimą giminaitį ar draugą. O po to Vatikano aikštėje klykė iš džiaugsmo, kai to senuko vietą užėmė kitas nukaršęs senukas. Tarsi jų senas draugas ar brolis būtų padaręs tokią karjerą! Būtų tokią karjerą padaręs kitas nematytas toks pat nukaršęs senukas - jų apgaulingas džiaugsmas būtų buvęs toks pat.
Man visada įdomu žiūrėti, kaip jie kremtasi dėl nebūtų nusikaltimų, maldauja atleisti už tariamas nuodėmes ir visi būryje ar po vieną pasineria į savigraužą. Mažiau stabilios psichikos tariami atgailautojai gali plakti save ne tik žodžiais, bet ir daiktais. O kaltė, ar tikra, ar tariama - labai nemalonus jausmas. Reikalingas sprendimas, kuris pasiekiamas tariama atgaila ir įsivaizduojamu atleidimu. Gavęs įsivaizduojamą atleidimą už tariamas nuodėmes, žmogus po ritualo patiria realų palengvėjimo jausmą, nors tam ir nėra realaus pagrindo. Jeigu nesi nusikaltęs, galėtum neatgailauti. Taip, galėtum, jeigu pats spręstumei, jeigu gyventumei savo galva.
Tariama grėsmė gali sukelti realią baimę. Tai ypač būdinga vaikams. Po lova jokio tikro pavojaus nėra, o baimė tikra. Tėvai žino: nuo netikro pavojaus gali saugoti tariamas sargas. Nuo vaiduoklų, babaužių ir raganų vaiką puikiausiai apsaugo pliušinis meškiukas, lėlė ar žaislinė burtų lazdelė. Augdami vaikai paprastai išauga vaikiškas baimes. Baimių neliks, jeigu nekelsi naujų. Tačiau ir suaugęs žmogus gali likti vaikiško proto. Dabar jį nuo vaiduoklių, velnių ir kitokių "piktųjų dvasių" ima saugoti angelas, koks apsauginis šventasis, mergelė Marija, Jėzus Kristus ar kitas fantastinis sargas. Be tų apsauginių gyveti būna sunku, tiesiog neįmanoma. Jie pasidaro viešpačiai. Žmogus pasidaro vergas. Pats sako: mažas, niekingas, bevertis vergas.
Nežinau, ar mano pažįstami vaiduoklių vergai tikrai tiki bažnyčios sekama pasaka. Labai abejoju, kad tiki viskuo. Bet vieną vergišką bruožą matau. Tas bruožas - nepaprasta baimė. Tai baimė, tai lėtas sekiojantis nerimas. O ką tu žinai? Gal po mirties tikrai būsiu kankinamas? Visa mažinybė kančios! Ar ne geriau daryti, kas pasakyta? Na, dėl viso pikto...
Nuolatos, kiekvieną sekmadienį girdėdamas apie artėjančią mirtį, nuo tos minties nepabėgsi. Juk nuolatos kala: tik nepamiršk! Niekada nepamiršk, kad mirsi! Keista, bet aukos nepagalvoja: kodėl? Kurių galų turiu nuolatos apie tai galvoti? Ką man tai duoda, išskyrus baimę? Ir kas atsitiks, jeigu pamiršiu? Ką aš prarasiu, pamiršęs numirti?
Nieko daugiau neprarasi, tik baimę ir nerimą. Ir nieko blogo neatsitiks - tik atsikratysi savigraužos.
Ištrūkti iš tariamų globėjų vergovės - įveikti visas apgaulingas emocijas.
Ar galima išsivaduoti?
Išsivaduoti galima iš visų priklausomybių. Išsivaduoti staiga, vienu sykiu, nutraukiant bet kokius ryšius su manipuliatoriais. Neįmanoma gerti ir sykiu vaduotis iš alkoholizmo. Neįmanoma dalyvauti savigraužos procedūrose ir vaduotis iš nerimo.
Nutraukus girtavimą, ateina pagirios. Nutraukus religiją, gali apimti nerimas. Viskas labai panašu.
Praeina pagirios - išsisklaidys ir netikra baimė. Pamažu pro iliuzijos miglą ima ryškėti tiesa: pavojus buvo netikras, netikra buvo kaltė - kam man tariamas atleidimas? Ar negaliu gyventi ramiai, be kvailų vaikiškų baimių - taip, kaip gyvena neapkvalinti žmonės?
Gali, tu iš tiesų gali. Reikia norėti.
Komentarai
ramybė ir nerimas
Kyla klausimas,kaip galvoji, Petrai, ar yra Dievas?Tavo Kūrėjas? Ar tik tai žmonių pasakos?
Dievuliukas turi namus
Dievas turėtų gyventi savo namuose. Yra juk dievo namai. Kur jis konkrečiai toje didelėje savo bažnyčioje? Ogi virš altoriaus uždarytas tokioje spintelėje. Per mišias kunigas iš ten jį išleidžia, paskui šeria davatkoms.
Dar dievas gyvena tokiuose pakelių inkiliukuose. Pas mus, Žemaitijoje, tokių dievuliuko inkiliukų dar yra daug.