Geras klausimas. Neseniai pagrindiniame propagandos tinklalapyje skaičiau uždarbiaujančio psichiatro atsakymą: tokia galimybė lygi nuliui. Jeigu nesikreipsite į tokių šarlatanų klinikas, niekaip neišsikapstysit.

Kodėl vadinamąjį psichiatrą vadinu šarlatanu? Todėl, kad jau beveik 20 metų negeriu. Todėl, kad pažįstu keletą savo jaunystės draugų, buvusių sugėrovų, kurie irgi negeria. Jie irgi apsiėjo be šarlatanų pagalbos. Be ekstrasensų, koduotojų, vadinamųjų psichiatrų...

Alkoholizmas nėra liga tikrąja žodžio prasme, tai ir gydyti nėra ko. Aš jau seniai įsitikinau, kad tai viso labo vertybių klaida, kultūros apgaulė. Kol žmogus tiki tariama alkoholio "nauda" ir alkoholizmo "privalumais", tol jis kankinsis, kovodamas su savo tikėjimais. Žmogus tarsi plyšta pusiau - jis norėtų padėti pats sau ir gyventi be apsinuodijimo, bet kultūros įsodintas tikėjimas Dievo krauju tarsi koks virusas raukia atgal į pamazgų duobę. Bet vos tik išnyksta šitas tikėjimas, nebelieka jokio noro gerti nuodus. Vienas alkoholikas mano namuose pamatė degtinės ir vyno butelius, pasibaisėjo: "Ir kaip nebijai, kad išgersi?" Bet juk mano namuose yra ir skysto muilo, ir acetono, ir žiurkių nuodų... Kodėl niekas nebijo, kad juos išgersiu?

Pradedantiesiems sveiką gyvenimą patarčiau pakeisti savo pačių tapatybę. Labai svarbu suvokti save ne kaip alkoholiką, bet kaip negeriantį žmogų. Man tai labai padėjo ne tik mesti gerti, bet ir mesti rūkyti. Pirmąją dieną, kada mečiau rūkyti, buvo labai sunku ištarti "Aš nerūkau". O ir draugai juokėsi. Petras nerūkantis! Aš juk rūkiau beveik po du pokelius per dieną! Ir štai tas garvežys sako, kad jis nerūkantis?

Taip, nerūkantis. Taip, negeriantis. Kurie lankote AA sektas, tiems bus sunkiau atsikratyti senosios tapatybės. Juk AA niekaip negali atsiskirti su praeitimi, jiems niekaip neatsibosta gyventi praeityje, man atrodo, jie tyčia nenori kurti sau naujos tapatybės. O verta!

Patikėkite žmogumi, kuris jau beveik 20 metų (gal 18?) be jokių ekstrasensų, vadinamųjų psichiatrų ir kitų šarlatanų pagalbos gyvena blaivus. Blaivus nuo tos dienos, kai tapau negeriantis. Ir jokių "atkritimų", jokių sugrįžimų į praeitį, kuri manęs nei kiek netraukia. Kiti netiki, bet aš nepasiilgstu nei pagirių, nei skolų po išgertuvių, nei gėdos dėl vakarykštės dienos. Tai kokio velnio turiu kalti pats sau, kad tebesu alkoholikas?

Ar pasikeisti įmanoma?

Prieš keletą metų darbo reikalais kaip žurnalistas lankiausi vienoje AA grupėje. Kad jie galėtų elgtis laisvai tarp "savų", o ne su "svetimu", aš irgi sakiau esąs alkoholikas. Kažkada metęs gerti keletą kartų buvau jų susirinkimuose ir žinau ritualus. Lankiausi kitur, Šiauliuose, bet ritualai visur tokie pat. Panašiai kaip bažnyčiose - ar nueisi į Kaltinėnų, ar į kokią Vilniaus bažnyčią, visur visi viską daro taip pat ir šimtmečiais nieko nekeičia. Kaip vėliau supratau, tai labai svarbi aplinkybė.

O tada, darbo reikalais atsidūrus tarp anoniminių alkoholikų, man buvo labai keista tarti "alkoholikas Petras". Koks aš alkoholikas? Yra daugybė žmonių, kurie manęs neprisimena girto, užaugo visa karta, kurie manęs nė nematė tokio. Štai du mano anūkai manęs niekada nematė geriančio. Jeigu prie jų pasakyčiau, kad esu alkoholikas, jie tikriausiai pradėtų juoktis, sakytų - dar vienas senučio pokštas. Taip, kažkada gėriau, bet juk kažkada tarnavau ir kariuomenėje, mokiausi universitete. Tai gal vadinti save dar ir seržantu, studentu?.. Arba gimnazistu - juk esu mokęsis vidurinėje, kuri dabar vadinama gimnazija?

Rimtesnė problema kilo, kada turėjau pasakyti, kiek dienų negeriu. Aš net nežinau, kiek metų - iš kur žinosiu dienas? Kažkada, pačioje pradžioje, dar skaičiavau, nes AA susirinkimui reikėjo pranešti. Bet po kelių mėnesių pamečiau skaičių. Man ta skaičiuoklė atrodė absurdiška. Negi laimingi žmonės skaičiuoja laimingas dienas? Prisimenu, armijoj mes skaičiavom, kiek liko tarnauti, bet kai išėjom namo, tai neskaičiavom nė vienas, kiek dienų gyvename laisvėj. Kur jūs girdėjot, kad laimingi jaunavedžiai skaičiuotų, kiek jie dienų vedę?..

Skaičiuoti verta tik iškentėtas dienas. Kurie iškenčia nepaprastai daug, tarkime, 100 dienų, tiems kiti AA paploja. Sakau be ironijos - tiek iškentėti tikrai yra nepaprastai daug. Esu silpnavalis - nesugebėčiau. Mano sūnai ir kiti aplinkiniai žino, kaip aš neturiu kantrybės. Vos nusibosta koks darbas, tuoj pasipila nakuj ir pokuj, tada viską metu. Kartais jaunėlis ramina: "Tet, nesinervuok, tuoj padarysim..."

Tai kaip iškentėjau negėręs beveik 20 metų?

Aš nekentėjau nė vienos dienos - štai kur paslaptis! Paskutines pagirias - taip, jas iškentėti reikėjo. O paskui pajutau džiaugsmą - kančios pasibaigė! Jokių pagirių. Gyventi galima be pagirių kančios, be skolų, be gėdos dėl vakarykštės... Įsivaizduojat? Būna, sapnuoju, kad vėl išgėriau, paskui pabundu pagiringas, išpiltas prakaito, bėgu į virtuvę atsigerti šalto vandens, o širdyje toks apmaudas... Velniams reikėjo?.. Ir staiga - suvokimas, kad buvo tik sapnas, tik priminimas išgyventų kančių. Kokia laimė, kai išsisklaido košmaras!

Nuo tada aš jau niekada girtų dienų nesiejau su šaunumu, su nuotykiais, su kokia linksmybe, o savęs - su girtaujančiais vargšais. Kaip greitai viskas pasikeitė! Sausos pagirios dingo, košmarai nebekankino - matyt, tokia pasąmoninė apsauga mano psichikai pasidarė nebereikalinga. Dievo kraujas dabar man jokia vertybė, apsinuodyti jo - joks džiaugsmas. Turiu spiritinio pikio tirpalo, peršalęs juo paskalauju gerklę. Nurijęs vieną šaukštelį, atskiestą vandeniu, galvoje, kažkur pakaušyje, iškart pajuntu tokį kaip ir stuktelėjimą. Kaip tai nemalonu! O juk tada, prieš dvidešimt metų, tą svaiguliuką laikiau maloniu, norėjau didesnio, dar ir dar... Tfu! Kokia nesąmonė. Paskalauju burną ir viską išspjaunu.

Alkoholis - nebe problema. Išnyko iš mano gyvenimo, išgaravo kaip sapnas. Dabar aš turiu šimtus kitų reikalų, sprendžiu visai kitas problemas. Tarkim, rašau apie alkoholikus, mėginu suprasti jų psichologiją, bandau įminti mįslę, kodėl vieni seniai padėjom tą reikalą, o kiti ir toliau tebeskaičiuoja iškentėtas savo dienas? Kenčia metus, antrus, nebegali ištverti, paskui viskas - nuo pradžių. Ko gero, tai irgi tradicija. Yra toks kelias - kentėti negėrus, ilgėtis savo didžiosios vertybės, bet niekada su ja nesiskirti. Juk Viešpaties Dievo kraujas!

Koks didis tarp mūsų skirtumas! Tai pajutau iškart, atsidūręs tarp jų, išgirdęs senas, beveik prieš 20 metų girdėtas kalbas. Aš iškentėjau tiek, o aš iškentėjau tiek... Jų kančia - kaip ritualas, kuris nesikeis šimtmečiais. Kaip tapatybė, kurios pakeisti jie nebegali. Man atrodo, jie netgi nenori. Jie netgi tikina, kad tai neįmanoma. Jie - kaip ir tas uždarbiaujantis psichiatras, be kurio neįmanoma įveikti priklausomybės. Vieniems - be psichiatro, kitiems - be amžinųjų alkoholikų (AA) grupės...

Įdomiausia, kad jiems nė nereikia išsivaduoti! Kaip jie be savo grupės, kaip jie be savo kančios? Užtat labai susinervina, išgirdę apie buvusius alkoholikus. Girdi, buvusiųjų nebūna, yra tik amžini.

Jie - amžini, mes - buvusieji. Galite rinktis.

O gal jie negali? Gal pasirinkimo tikrai nėra? Gal jų toks vidinis modelis, kad nieko pakeisti negali, kad viskas turi išlikti, kaip ir nekintantis jų ritualas? Aš to nežinau. Galiu pasakyti tik tiek: yra kitas kelias, yra paprasčiausia laisvė. Be psichiatrų, be ekstrasensų, be kunigų ir be AA malonės...

Gal reikia rinktis iškart, kai turi apsispręsti: gerti, negerti, stoti į amžinuosius alkoholikus?

Visgi nueiti pas amžinuosius, bent jau iš pradžių, yra gerai. Jie tokie pakantūs ir draugiški, niekada tavęs nekritikuos ir neauklės. Tai draudžiama jų taisyklėmis. Jie tau padės suvokti, kad alkoholis - ne džiaugsmas, bet problema. Tada apsispręsi: gyvensi su ja amžinai arba pasikeisi pats.

Man atrodo, tai ir yra pasirinkimas.